| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Pagerbė kovotojų už Zarasų kraštą atminimą Jonas PETRONIS
Zarasiškiai nepamiršta skaudžios savo krašto istorijos. Rugpjūčio pabaigoje vyko ežerų krašto išvadavimo iš bolševikų 90-ųjų metinių minėjimai. Kovotojų už Lietuvos laisvę pagerbimas įvyko Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčioje. Klebonas kun. Stasys Tamulionis aukojo šv. Mišias už Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės kovų dalyvius. Paskui visi nuvyko į kapines, kur buvo pagerbtas Lietuvos patriotų Andriūnų šeimos atminimas. Šio krašto kraštotyrininkė mokytoja Stanislava Kirailytė papasakojo šios šeimos gyvenimo istoriją. Petras ir Emilija Andriūnai Dumblynės viensėdyje išaugino penkis sūnus ir dukrą. Sūnus Balys 1949 metais buvo ištremtas į Irkutsko sritį ir po metų ten mirė. Sūnus Jonas prieškario Lietuvoje vadovavo Kauno miesto vandentiekio ir kanalizacijos skyriui. Juozas, Antanas ir Izidorius Andriūnai 1919 metais tapo Lietuvos savanoriais ir pasižymėjo mūšiuose su bolševikais. Šie trys karžygiai tapo Lietuvos karininkais. Ypač pasižymėjo Juozas Andriūnas. Tarnaudamas caro kariuomenėje 1918 metais jis pateko į vokiečių nelaisvę, susirgo šiltine ir sugrįžo į gimtinę. Užpuolus bolševikams Lietuvą, 1919 metų vasarą suorganizavo partizanų būrį ir keliolika dienų slapstėsi miškuose. 1919 metų birželį Juozas Andriūnas įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, buvo kuopos vadu. Už žygdarbius Dauguvos fronte leitenantas Juozas Andriūnas apdovanotas Vyčio kryžiumi. Paskutinį savo gyvenime žygdarbį Juozas atliko mūšyje su lenkais ties Giedraičiais: 1920 metų spalio 31 dieną jo vadovaujama kuopa įsiveržė toli į lenkų užnugarį. Karininkas gelbėjo kuopą, bet pats žuvo. Už šį žygdarbį Juozas Andriūnas buvo apdovanotas antruoju Vyčio Kryžiumi. Juozo palaikus savanoriai parvežė į gimtinę ir palaidojo Antazavės kapinėse. 1938 metų spalio 9 dieną Antazavės šauliai ir visuomenė iškilmingai atidengė raudono šlifuoto granito paminklą su užrašu Leitenantui Juozui Andriūnui, garbingai žuvusiam už Tėvynės laisvę kovose prie Giedraičių 1920 10 31. Paminklą tada atidengė Lietuvos šaulių sąjungos vadas pulkininkas Pranas Saladžius, sveikinimo telegramą atsiuntė Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis. Narsiai kovėsi Lietuvos kariuomenėje ir Antanas Andriūnas. Sunkiausiu Lietuvai metu dalyvavo kovose su lenkais ties Alytumi. 19281930 metais Antanas mokėsi aukštojoje kavalerijos mokykloje Italijoje. Nuo 1930 metų buvo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos husarų pulko eskadrono vadu, karo mokykloje Kaune dėstė kavalerijos taktiką ir jojimą. Antanas buvo išrinktas Žirginio sporto sąjungos pirmininku ir drauge su kitais išleido pažintinę knygą Mano žirgas. 1928 metais apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, Savanorių-kūrėjų ir Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medaliais. Po Antrojo pasaulinio karo A. Andriūnas pasitraukė į Vakarus, gyveno ir dirbo Kolumbijoje. 1965 metais majoras A. Andriūnas mirė Bogotos mieste. Trečias karžygis buvo jauniausias Andriūnų sūnus Izidorius. 1919 metais jis įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir dalyvavo visose kavalerijos žygiuose ir kautynėse su bolševikais Zarasų krašte, su lenkais Stakliškių ir Varėnos apylinkėse. Jis buvo vienas iš jauniausių Nepriklausomybės kovų dalyvių (1919 metais jam buvo tik septyniolika). 1920 metais dėl išsilavinimo stokos jis buvo priverstas palikti Lietuvos kariuomenę. Kaune dirbdamas baigė Aušros suaugusiųjų gimnaziją, paskui karo mokyklą ir pradėjo tarnybą Lietuvos etmono Jonušo Radvilos pulke. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu, tapo eskadrono vadu, stažavosi Prancūzijoje. 1941 metų birželio 14-ąją I. Andriūnas buvo suimtas, tardytas ir kankintas Lukiškių kalėjime, o paskui išvežtas į Gorkį. 1943 metais lageryje žuvo. Antazavės kapinės priglaudė ne tik Lietuvos patriotą Juozą, bet ir jo tėvus Petrą ir Emiliją, seserį Eleną. Čia buvo padėtos gėlės, vainikai, jų atminimas pagerbtas tylos minute. Paskui visi minėjimo dalyviai vyko į Rokėnų kaimą, esantį greta buvusio Andriūnų viensėdžio, čia buvo atidengtas stogastulpis (autorius tautodailininkas Saulius Savickis). Stogastulpį atidengė Zarasų rajono savivaldybės mero pavaduotoja Stasė Goštautienė ir Lietuvos šaulių sąjungos vadas Juozas Širvinskas, pašventino Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčios klebonas kun. S. Tamulionis. Prie naujojo paminklo kalbėjo rajono savivaldybės mero pavaduotoja Stasė Goštautienė, šio stogastulpio pastatymo iniciatorius Garbės kraštotyrininkas Jonas Nemanis, dimisijos pulkininkas Stasys Knezys, Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas Juozas Širvinskas, rašytojas kraštotyrininkas Vytautas Indrašius, TS-LKD Zarasų skyriaus pirmininkas, rajono savivaldybės tarybos narys Rimantas Jurevičius, kiti renginio dalyviai, patriotines dainas dainavo Dusetų tremtinių choras. Jaunieji šauliai pagerbė kariūnų atminimą šūvių salvėmis. Visi galėjo pasivaišinti koše, kurią čia pat virė šauliai. Zarasų krašto išvadavimo nuo bolševikų 90-metis buvo paminėtas ir muziejuje. Šiai sukakčiai parengta fotografijų paroda. Apie kovas su bolševikais Zarasų krašte, jų dalyvius papasakojo dimisijos pulkininkas Stasys Knezys, rašytojas kraštotyrininkas Vytautas Indrašius. Zarasų krašto išvadavimas nuo Raudonosios armijos 1919 metais buvo reikšmingas visai Lietuvai. Nepriklausomybės kovų dalyviai sėkmingai vijo iš Lietuvos bolševikus. Sudėtinga buvo lietuvių kariuomenei vasara. Buvo parengtas detalus žygio į Zarasus planas, tačiau jo įgyvendinti nebuvo lemta. Lietuvių kariuomenei ilgokai teko laukti Aukštaitijos ežerų linijoje. Tą laiką bolševikų kariuomenė išnaudojo atokvėpiui ir reorganizacijai, pasipildė naujomis jėgomis. Raudonoji kariuomenė turėjo gerą ir gausią artileriją. Atsitraukdami bolševikai įsitvirtino Pirmojo pasaulinio karo metu paliktose carinės kariuomenės pozicijose. Tai buvo puikūs techniniai įrengimai, taip pat gynimuisi palankios gamtinės sąlygos šio krašto ežerai. Lietuvos kariuomenei buvo svarbu pralaužti šią gynimosi poziciją ir išvaryti bolševikus ne tik iš Zarasų krašto, bet ir iš Lietuvos. Atkaklus ir gerai suplanuotas puolimas buvo sėkmingas. Į kariuomenę atėjo daug Zarasų krašto patriotų. 1919 metų rugpjūčio pabaigoje ežerų kraštas galėtinai buvo išvaduotas iš bolševikų.
Zarasų rajonas
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |