Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Popiežius pagerbė savo pirmtakų ir šv. Bonaventuro atminimą

Mindaugas BUIKA

Viterbo Dievo Motinos šventovėje popiežius Benediktas XVI susitiko su seserimis vienuolėmis

Popiežių rūmai, kur 1268-1271 metais vyko „Viterbo konklava“

Banjoredžijo katedroje Šventasis Tėvas meldėsi prie šv. Bonaventuro relikvijų

Viterbo jaunosios maldininkės entuziastingai sutiko atvykusį Popiežių

Senoji Viterbo Šv. Lauryno katedra, kuri XIII a. buvo popiežių pagrindinė šventovė

Griežtų konklavos taisyklių formulavimas

Vis dar gyvendamas savo vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe, popiežius Benediktas XVI atliko dar vieną apaštalinę kelionę – aplankė netoli Romos esantį Viterbo miestą, praeityje susijusį su apaštalo šv. Petro įpėdinių veikla. Rugsėjo 6 dieną jis užsuko ir į gretimą Banjoredžijo miestelį, kur gimė žymus XIII amžiaus pranciškonas teologas šv. Boneventuras, kuriam vėliau buvo suteiktas Bažnyčios mokytojo titulas. 1956 metais Šventasis Tėvas, tuomet dar jaunas Tiūbingeno (Vokietija) teologijos profesorius Jozefas Ratcingeris, iš šv. Bonaventuro mokymo apie Apreiškimą parašė ir apsigynė habilitacijos tezes.

Dabar jo aplankytas Viterbo yra žinomas kaip miestas, kuriame pirmą kartą buvo dokumentuota Romos popiežių rinkimo, vadinamosios konklavos (lot. užrakintas kambarys), pravedimo tvarka. Taip atsitiko po skandalingo įvykio, kai 1268 metais mirus Viterbe gyvenusiam Klemensui IV, tuometinė Kardinolų kolegija dėl tarpusavio nesutarimų beveik trejus metus (33 mėnesius!) neišrinko jo įpėdinio. Kaip nurodo istoriniai šaltiniai, pagrindiniai ginčai tarp svarbiausių italų ir prancūzų kardinolų frakcijų kilo ne dėl bažnytinių, bet dėl politinių reikalų, tai yra dėl Šventojo Sosto santykių su naujuoju popiežiaus Klemenso IV karūnuotu prancūzų kilmės Neapolio ir Sicilijos karaliumi Karoliu Anžujiečiu, nuo kurio pradėjo stiprėti Prancūzijos monarchijos įtaka Italijos pusiasalyje.

Nesulaukdami naujojo Katalikų Bažnyčios vadovo išrinkimo Viterbo gyventojai, pritariant miesto magistratui ir šv. Bonaventurui, kurio gyvenimas ir veikla taip pat susiję su Prancūzija, užrakino kardinolus vietiniuose Popiežių rūmuose ir tol neišleido, kol jie neišrinko kito Popiežiaus. Taip pat buvo nuardytas rinkimų salės stogas (kad gamtos stichija ir atėjusi Šventoji Dvasia pagreitintų rinkimų procesą), o hierarchams iš aukštai būdavo nuleidžiamas maistas. Tokiomis sąlygomis konklava iš tikrųjų vyko sparčiau ir netrukus, 1271 metų rugsėjo 1 dieną, buvo rastas kompromisinis variantas. Tiesa, naujuoju Popiežiumi išrinktas italas Tebaldas Viskontis (pasivadinęs Grigaliumi X), nors ir buvo Bažnyčiai gerai žinomas asmuo, tačiau dar nebuvo net gavęs kunigystės šventimų. Minėtos konklavos laikotarpiu jo nebuvo Italijoje, nes kaip Popiežiaus legatas diakonas T. Viskontis lydėjo Anglijos karaliaus Henriko III vyriausiąjį sūnų Edvardą jo vadovautame IX kryžiaus žygyje į Palestiną. Sužinojęs apie išrinkimą (tuomet komunikacijos ir kelionės buvo lėtos), jis grįžo į Romą, priėmė kunigystės šventimus ir tik 1272 metų kovo 27 dieną buvo iškilmingai inauguruotas popiežiumi Grigaliumi X.

Kad renkant naują Katalikų Bažnyčios vadovą panašūs nesusipratimai nepasikartotų, 1274 metais Prancūzijoje vykstant Liono II Susirinkimui Šventasis Tėvas paskelbė apaštalinę konstituciją „Ubi periculum“, kurioje numatytos griežtesnės konklavos normos. Tame dokumente, be kita ko, nustatyta, kad konklavoje dalyvaujantys kardinolai, kol vyksta procesas, turi būti uždaryti į atskiras patalpas, o maistas jiems turi būti paduodamas pro specialią angą. Jei po savaitės naujas Popiežius vis dar neišrinktas, kardinolams skirtas valgis apribojamas – jie turi gauti tik duonos su vandeniu (ir šiek tiek vyno). Dokumento „Ubo periculum“ normos ilgainiui buvo keičiamos, tobulinamos kitų Popiežių (taip pat ir Jono Pauliaus II bei Benedikto XVI) paskelbtomis konstitucijomis, o pats konklavos procesas įtvirtintas Bažnyčios kanonų teisėje. Tolimesnės istorijos eigoje išliko nepasikeitusi Grigaliaus X suformuluota svarbi „Viterbo konklavos“ nuostata: kardinolai Popiežių renka užsidarę, maldingai atsiriboję nuo išorinio pasaulio įtakos.

„Popiežių miestas“: istorija ir dabartis

Praėjusio sekmadienio Viterbo mieste vizitą popiežius Benediktas XVI pradėjo apsilankydamas istoriniuose Popiežių rūmuose (Palazzo dei Papi), užsuko ir į garsiąją Konklavos salę. Palaiminęs senosios Viterbo katedros naujai įstatytas bronzines duris, pagamintas pagal skulptoriaus Roberto Jopolo projektą, nuvyko į už senųjų miesto sienų esantį slėnį, kur po atviru dangumi aukojo šv. Mišias. Po pamaldų susitikęs su dešimtimis tūkstančių tikinčiųjų, susirinkusių iš visos Viterbo vyskupijos,  prieš kalbėdamas „Viešpaties Angelo“ maldą Šventasis Tėvas pasidalijo įspūdžiais apie Popiežių miesto reikšmę. Jis priminė šventuosius ir Popiežius, gimusius šiame regione – šv. Leoną Didįjį, šv. Grigaliaus Didžiojo įpėdinį popiežių Sabinianą, Paulių II. Dėl sunkumų Romoje, XII amžiaus antroje pusėje popiežiai daugiau kaip šimtmečiui Viterbą buvo padarę  savo nuolatine rezidencija. 1261–1281 metais penki iš aštuonių tada Bažnyčią valdžiusių popiežių buvo išrinkti Viterbe. Tai popiežius Urbonas IV, išrinktas 1261 metais, popiežius Grigalius X (1271), popiežius Jonas XXI (1276), popiežius Mykolas III (1277) ir popiežius Martinas IV. Beveik visi jie Viterbe ir mirė, čia ir palaidoti. (Popiežius Jonas XXI žuvo per nelaimingą atsitikimą – naktį miegant ant jo užgriuvo kambario lubos.)

Dar daugiau kaip 50 apaštalo šv. Petro įpėdinių aplankė Viterbą, ieškodami dvasinės stiprybės ir pagerbdami savo pirmtakų atminimą. Paskutinį tokį vizitą prieš 25 metus atliko Dievo tarnas Jonas Paulius II. Iš tikrųjų iš čia kilusių šventųjų ir kankinių liudijimas visiems yra stimulas tvirtai išgyventi savo tikėjimą, sakė popiežius Benediktas XVI. Priminęs praėjusio sekmadienio paraginimą stiprinti brolių tikėjimą, Šventasis Tėvas pažymėjo, kad tokia stiprybė svarbi ir jam. „Melskitės, brangūs broliai ir seserys, kad aš gebėčiau įgyvendinti visos Kristaus kaimenės ganytojo misiją su dar didesne ištikimybe ir meile“, – sakė Popiežius.

Prieš tai aukotų šv. Mišių homilijoje kreipdamasis į diecezijos tikinčiuosius, aktyviai dalyvaujančius organizuotoje krikščioniškoje veikloje, Šventasis Tėvas iškėlė karitatyvinių, socialinių ir katechetinių darbų svarbą. Jis priminė, kad švietimas tikėjime turi būti suprastas kaip gyvenimas Kristuje ir tam turi atsiduoti visi ugdytojai – nuo katechezės kursų ir pradinių mokyklų iki universitetų. O tikėjimo liudijimas geriausiai atsiskleidžia karitatyvinėse iniciatyvose, kurių įgyvendinimas yra patvirtinimas tikėjimo į Dievą, kuris yra Meilė.

Popiežius Benediktas XVI taip pat nurodė į trečią svarbų pastoracijos elementą – dėmesį Dievo ženklams, kadangi Aukščiausiasis atskleidžia savo planą per įvykius ir žodžius. Tiesioginis atsiliepimas į Dievo ženklus, be abejonės, yra rūpinimasis savo vargstančiu artimu, nes, kaip yra sakęs Jėzus, „kiek kartų tai padarėte vienam šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Šventasis Tėvas taip pat priminė Vatikano II Susirinkimo mokymo paraginimą, kad kiekvienas krikščionis būtų „pasaulio akivaizdoje Viešpaties Jėzaus prisikėlimo bei gyvenimo liudininkas ir gyvojo Dievo ženklas“ („Lumen gentium“, Nr. 38). Žinoma, pirmiausia tai liečia kunigą. Popiežius kvietė visus ypač šiais Kunigų metais melstis už kunigų, seminaristų ir pašaukimų ištikimybę.

„Istorijos laikotarpiai ateina ir išeina, keičiasi visuomeninis kontekstas, tačiau krikščionio pašaukimas gyventi solidariai su visa žmonijos šeima Evangelijos dvasioje nesikeičia ir neišeina iš mados“, – baigdamas homiliją pabrėžė Šventasis Tėvas. Tai yra krikščioniško socialinio ir politinio veikimo ir integralios žmogaus pažangos esmė. Todėl sekant šventųjų pavyzdžiu nereikia išsigąsti gyvenimo dykumų ir drąsiai gyventi Kristaus pavyzdžiu, kuriant brolybę ant laisvės ir teisingumo pagrindo, Dievo vaikų tiesoje ir meilėje.

Vienuolystės ir teologijos misijų reikšmė

Popiežiaus Benedikto XVI vizito Viterbe kitas etapas buvo apsilankymas žinomoje Kversijos Dievo Motinos šventovėje, kur jis susitiko su vietine kontempliatyvaus gyvenimo seserų vienuolių bendruomene. Aukštai įvertinęs jų misiją, Šventasis Tėvas patikėjo jų maldoms savo ir Viterbo diecezijos ganytojo Lorenso Čanirelio intencijas. Jis ypač pabrėžė vienuolių dvasinės motinystės svarbą kunigams ir seminaristams ir pakvietė jas aukoti savo gyvenimus dėl visų sielų gerovės. „Dėkoju jums už jūsų buvimą ir laiminu jus iš visos širdies“, – sakė Popiežius seserims, kviesdamas jas įsijungti į jo šventovėje kalbėtą įspūdingą maldą, prašant Švč. Mergelės Marijos motiniško užtarimo. Toje maldoje jis pirmiausia prašė globos Petro įpėdiniui ir visai Bažnyčiai, taip pat sutarimo ir taikos tautoms ir visai žmonių šeimai. Pavadinęs Dievo Motiną visuotinio išganymo plano bendradarbe, Šventasis Tėvas jos meldė skatinti evangelinį gyvenimą krikščionių šeimose, kuris taptų turtingas pašaukimais į kunigystę ir vienuolystę. Taip pat prašė stiprinti parapijinių bendruomenių ir katalikiškų asociacijų entuziazmą, kad Viešpats žadintų jas su savo Šventąja Dvasia. Popiežiaus Benedikto XVI maldoje Švč. Mergelė Marija buvo kviečiama paguosti verkiančius, kurie kenčia dėl žmogiškojo neteisingumo ir neturi vilties ateičiai, taip pat padrąsinti tuos, kurie darbuojasi dėl geresnio pasaulio, kad jame triumfuotų teisingumas ir įsivyrautų brolybė.

Baigdamas vizitą Šventasis Tėvas nuvyko į netoli Viterbo esantį Banjoredžijo miestelį – žymaus teologo, šv. Pranciškaus mokinio, vyskupo ir Bažnyčios mokytojo šv. Bonaventuro (1218–1274) gimtinę. Užėjęs į vietinę šv. Mykolo katedrą, jis susikaupė adoracijai prie Švenčiausiojo Sakramento ir pagerbė šventovėje saugomą šv. Bonaventuro relikviją – jo ranką. Pats teologas palaidotas Prancūzijoje, su kuria buvo susietas jo gyvenimas ir mokslo darbai.)

Po apsilankymo katedroje popiežius Benediktas XVI buvo iškilmingai sutiktas miestelio aikštėje, kur susirinkusiems gyventojams pasakė kalbą apie šv. Bonaventuro didįjį filosofinio, teologinio ir mistinio mokymo paveldą. Šv. Bonaventuras, sakė Šventasis Tėvas, buvo „nepailstantis Dievo ieškotojas... iki pat savo mirties. Savo raštuose jis parodė kelią, kuriuo reikia eiti, kelią, kuris įtraukia visą asmenį siekti per Kristų perkeičiančios Švč. Trejybės“. Šv. Bonaventuras taip pat buvo tikras kūrinijos giesmininkas, kuris, sekdamas šv. Pranciškumi, mokė šlovinti Dievą visuose Jo kūriniuose. Ypač dabar, sunkiomis ekologinėmis sąlygomis, yra svarbu iš naujo atrasti kūrinijos vertę ir grožį dieviškojo gėrio šviesoje. Šventąjį Bažnyčios mokytoją taip pat galima būtų pavadinti vilties šaukliu, kuris vilties proveržį lygino su paukščio skrydžiu. „Bet viltis reikalauja visų mūsų galūnių judėjimo, savęs projektavimo į tikrąsias mūsų būties viršūnes, į Dievo pažadus“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI.

Jis pripažino, kad mes visi klausiame apie savęs pačių ir pasaulio ateitį, ir šis klausimas artimai susietas su viltimi. Todėl yra svarbu turėti pasitikinčią viltį, duodančią tikrumą dėl didžiojo tikslo siekimo, kuris padėtų įveikti išgyvenamus toje kelionėje sunkumus. Tik taip, nepaisant visų asmeninio gyvenimo nesėkmių ir žmogiškosios istorijos prieštaringumų, galima pasitikėti nesugaunamos Meilės stiprybės globa. Šventasis Tėvas linkėjo kad šv. Bonaventuras padėtų išskleisti vilties sparnus ir tapti, kaip ir jis, nepaliaujančiais Dievo ieškotojais, kūrinijos grožio giesmininkais ir didžiosios Meilės, kuri yra visų dalykų varomoji jėga, liudytojais. Popiežius kvietė šiais Kunigų metais, ypač dvasininkiją, daugiau studijuoti didžiojo Bažnyčios mokytojo šv. Bonaventuro raštus, kad geriau būtų suprasta Kristuje įsišaknijusi išmintis. Kartu Benediktas XVI – vienas žymiausių mūsų laikų teologų – patvirtino teologų tarnystės bažnytinei bendrystei reikšmę stiprinant tikėjimą: „tikėjimą, kuris reikalauja intelekto, tikėjimą, kuris yra proto draugas ir kuris tampa nauju gyvenimu darnoje su Dievo planu“.

© 2009 „XXI amžius“