Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kieno interesus gina „Pontos“ vadovas?

Gintaras Visockas

Rugpjūčio 26-ąją „XXI amžiuje“ buvo paskelbtas straipsnis „Lietuvoje – prorusiškos graikų organizacijos“ apie keistą negausios graikiškos organizacijos „Pontos“ vadovo Georgios Macukatovo elgesį. Šiandien tęsiame publikacijų ciklą šia tema.

Apie Georgios Macukatovo laikyseną 1988–1992 metais sutiko papasakoti Lietuvos azerbaižaniečių draugijos pirmininkas Mahiras Gamzajevas. Štai jo pozicija. „Lietuvos tautinio atgimimo laikotarpiu nemaža dalis tautinių bendrijų atstovų konkrečiais darbais ir poelgiais aiškiai parodė, kad Lietuvą laiko savo Tėvyne, remia jos nepriklausomybės siekius ir su ja sieja savo tolimesnį gyvenimą. Tuo laikotarpiu pradėjo kurtis pirmosios tautinių mažumų visuomeninės organizacijos. Aktyviausieji šių organizacijų atstovai įsteigė Lietuvos tarpnacionalinę koordinacinę asociaciją. Asociacija veikė 1988–1992 metais, jos veikloje aktyviai dalyvavo per 70 įvairių Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų atstovai. Asociacija tuo metu mūsų šalyje buvo vienintelė struktūra, kuri telkė ir vienijo Lietuvos tautines mažumas, jų visuomenines organizacijas, siekdama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo bei demokratinės, pilietinės visuomenės sukūrimo. Daugelis Asociacijos narių asmeniškai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Paminėsiu tik keletą pavardžių piliečių, vertų visapusiškos pagarbos – tai Olegas Ablažiejus, baltarusių kultūros klubo „Siabryna“ narys, apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, Kristina Balachovič, „Siabryna“ narė, apdovanota Sausio 13-osios medaliu, Steponas Dušauskas, Lietuvos gudų draugijos narys, Dali Gogešvili-Juodišienė, gruzinų kultūros draugijos „Iberija“ vadovė, Vladimiras Gražulis, Lietuvos tarpnacionalinės koordinacinės asociacijos vadovas, apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, Natalija Kasatkina, rusų atstovė, Tatjana Michniova, rusų atstovė, Zinaida Sakalauskienė, viena iš Lietuvos armėnų bendrijos „Garun“ kūrėjų, Henrykas Sosnovskis, 1989-aisiais įsteigęs Juzefo Montvilos vardo lenkų kultūros fundaciją Lietuvoje, Valentinas Stechas, vienas iš baltarusių klubo „Siabryna“ įkūrėjų, apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, Liudmila Žalakevičienė, atstovavusi Lietuvos rumunų kultūros bendriją „Dačija“ ir daug kitų“, – pasakojo Lietuvos azerbaidžaniečių draugijos pirmininkas M. Gamzajevas.

Pasak M. Gamzajevo, jokio graiko Georgios Macukatovo tomis lemtingomis dienomis jis nematė, nepažinojo: „Nei graiko G. Macukatovo, nei gruzino G. Macukatovo su mumis tada nebuvo. Aš pats buvau tarp tų, kurie visomis keturiomis aktyviai rėmė Lietuvos nepriklausomybę, bet apie G. Macukatovą išgirdau gerokai vėliau. Šiandien aš jį jau pažįstu. Šiandien šis graikas išties dedasi esąs labai didelis Lietuvos veikėjas. Negaliu nepastebėti, jog Lietuvoje esama ir tokių, kurie bando perrašyti istoriją, kurie akiplėšiškai meluoja, apsimeta tuo, kuo iš tikrųjų nebuvo“.  

Apie Georgijaus Macukatovo neva „sąjūdietišką“ veiklą pasakojo ir ilgametis Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas Imantas Melianas, nuo pat pirmųjų dienų aktyviai dalyvavęs Sąjūdžio veikloje, o 1990–1991 metais buvęs etatinis Lietuvos Sąjūdžio konsultantas tautinių mažumų klausimais. Štai jo komentaras. „Su G. Macukatovu susipažinau tik 1996 metais, kai buvo nutarta atgaivinti Tautinių bendrijų tarybos veiklą, o mane paskyrė jos koordinatoriumi. Iki tol niekada jo nemačiau ir nieko apie jį negirdėjau. Atgimimo metais jis tikrai nesilankė Sąjūdžio būstinėje (skirtingai nuo kitų tuometinių tautinių mažumų organizacijų aktyvistų), niekada jo pavardės neminėjo ir kiti sąjūdininkai. Tiesą kalbant, tais metais jokie graikai aktyviai nesireiškė. Gal jų organizacijos ir buvo įregistruotos, bet barikadose, kaip sakoma, niekas jų nematė. Iš dalies tai galima suprasti, nes graikų bendruomenė Lietuvoje labai negausi, susiskaldžiusi (organizacijų daugiau, negu narių jose) ir perdėm rusakalbė“, – teigė I. Melianas.

G. Macukatovo pirmaisiais Atgimimo metais tvirtina neprisimenąs ir Lietuvoje nuo seno gyvenantis baltarusis Valentinas Stechas. „Aš buvau vienas pirmųjų Lietuvos baltarusių, kurie reikštis pradėjo puoselėdami baltarusiškas tradicijas dar sovietinėje Lietuvoje, sakykim, 1987-ųjų gegužės mėnesį įkurdami baltarusišką klubą „Siabryna“. Prasidėjus Atgimimui buvau vienas iš tų baltarusių, kurie aktyviai rėmė Sąjūdį, Kovo 11-osios aktą, kurie stovėjo barikadose 1991-ųjų sausio 13-ąją, kurie dalyvavo Baltijos kelyje. Taip pat aktyviai bendravau su kitomis tautinėmis bendrijomis, palaikančiomis Lietuvos atsiskyrimo nuo SSRS idėją. Puikiai prisimenu, kokių tautų vėliavos tuomet plaikstėsi mūsų rengiamuose mitinguose. Graikiškos vėliavos tikrai neprisimenu. Neprisimenu matęs ir G. Macukatovo. Kada konkrečiai suplevėsavo Graikijos vėliava, neprisimenu. Bet tikrai ne Atgimimo pradžioje“, – kalbėjo vienas iš Lietuvos baltarusių bendruomenės lyderių ir aktyvistų V. Stechas.

Kad dabartinės organizacijos „Pontos“ vadovo nebuvo tarp pirmųjų sąjūdiečių, patvirtino ir Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Adas Jakubauskas. Kai paprašėme patikslinti, ar tikrai G. Macukatovo jis nematė to meto svarbiuose Sąjūdžio posėdžiuose, pasitarimuose, mitinguose, Lietuvos totorių lyderis atsakė vienareikšmiškai: „ne, nemačiau, būtent taip ir rašykite“.

Tokios pat nuomonės dėl G. Macukatovo neva aktyvios veiklos pačioje Atgimimo pradžioje laikosi ir kai kurie Lietuvos estai, vengrai, armėnai, moldavai, rusai.

Kad „Pontos“ vadovo G. Macukatovo nebuvo tarp pirmųjų sąjūdiečių, byloja ir gausi ano meto spauda. Štai 1990-ųjų kovo 29-osios „Vakarinės naujienos“. Pirmajame puslapyje – Lietuvos tautinių mažumų kreipimasis į SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą. Pareiškime, be kita ko, rašoma: „Pastaruoju metu padažnėjo Lietuvos Respublikos piliečių ramaus gyvenimo ritmo pažeidimo atvejai, kuriuos sukelia Jūsų vadovaujamos valstybės ginkluotosios pajėgos. Mes, įvairių tautybių Lietuvos piliečiai, ryžtingai protestuojame prieš SSRS kariuomenės kišimąsi į Respublikos visuomeninį politinį gyvenimą, pastatų ir patalpų užgrobimą, prievartą taikių gyventojų atžvilgiu. Tokie veiksmai kaitina padėtį Lietuvoje ir aplink. Raginame Jus imtis visų būtinų priemonių tokiems veiksmams nutraukti ir kuo greičiau pradėti derybas su Lietuvos Respublikos vyriausybe visais svarbiais abiems šalims klausimais“.

Tai tikrai drąsus, svarbus ano meto pareiškimas, kurį būtina laikyti rimta parama Kovo 11-osios aktą paskelbusiai Lietuvos valstybei. Lietuva privalo prisiminti ir gerbti tuos, kurie viešai pasirašė šį pareiškimą. Štai tų žmonių pavardės – M. Bairaševskis, A. Liaukonis-Flik, L. Melnik-Žalakevičienė, G. Alpernas, M. Gamzajevas, I. Kiškis, K. Balachovič, V. Strikaitienė, E. Zingeris, O. Isajev, Ž. Korsukova... Jie pasirašė kaip lenkai, žydai, azerbaidžaniečiai, vokiečiai, latviai, estai, rusai, armėnai, ukrainiečiai, moldavai, rumunai, totoriai. O graiko G. Macukatovo parašo ten nėra.

O štai 1990-ųjų kovo 22-osios tuomet rusų kalba ėjusio laikraščio „Eho Litvy“ numerio pirmasis puslapis. Jame paskelbtas nedidelis, bet labai svarbus pareiškimas, jog Lietuvoje gyvenantys estai, rumunai, rusai, azerbaidžaniečiai, totoriai, žydai, ukrainiečiai, armėnai remia Kovo 11-osios aktą ir sveikina Lietuvos valstybės sprendimą atsiskirti nuo SSRS. Paskutinis šį pareiškimą pasirašė tuometinis Lietuvos tautinių bendrijų koordinacinės tarybos pirmininkas Vladimiras Gražulis. Graiko G. Macukatovo parašo ir ten nėra.

Labai svarbus ir Lietuvos tautinių bendrijų kreipimasis į Sovietų Sąjungos karius, kuriuo prašoma, reikalaujama, kad sovietų kareiviai nekeltų ginklo prieš taikius nepriklausomybę atkūrusius Lietuvos piliečius. Kreipimąsi pasirašė Vladimiras Gražulis, Mahiras Gamzajevas, Olegas Isajevas, Adas Jakubauskas ir daugelis kitų, o graiko G. Macukatovo pavardės ir vėl nėra.

Ilgametė Lietuvos estų bendruomenės vadovė Lia Urman irgi tvirtino, jog „graiko G. Macukatovo pirmosiose barikadose nematė“. Estės L. Urman tvirtinimu, G. Macukatovas prie jų prisijungė gerokai vėliau, kai jau buvo viskas nurimę ir Lietuva tapo pasaulio bendruomenės pripažinta kaip nepriklausoma valstybė.

Šiandien „Pontos“ vadovas G. Macukatovas dažnai skundžiasi, kad  Lietuvos valstybė per mažai finansiškai remia tautines mažumas. Jis net kai kuriuose oficialiuose posėdžiuose, renginiuose, televizijos, radijo laidose netiesiogiai priekaištauja Lietuvos valstybei, jog ši, pasinaudojusi tautinių mažumų lojalumu Atgimimo pradžioje, dabar kažkodėl neskuba atverti savo piniginės. Tautinių mažumų atstovai, su kuriais mes šnekėjomės šia tema, vieningai tvirtino, esą diskusijos apie finansinę paramą yra sudėtingos, tačiau „G. Macukatovui šiuo klausimu verčiau patylėti“. Juolab kad „Pontos“ nėra palikta nuošalyje. Konkretūs faktai byloja, jog Lietuvos valstybė per pastaruosius penkerius metus ne tiek jau mažai pinigėlių atseikėjo vos keletą dešimčių narių turinčiai organizacijai. Štai keli oficialūs skaičiai, rodantys, kad nuo 2005-ųjų šiai organizacijai buvo skirta beveik 20 tūkst. litų.

2005 metais „Pontos“ bendruomenės projektams prašoma 25590 Lt, skirta 4000 Lt. Bendruomenės sekmadieninės mokyklos veiklai prašoma 7730 Lt, skirta 500 Lt. Iš viso – 4500 Lt.

2006 metais bendruomenės projektams prašoma 46000 Lt, skirta 2500 Lt. Sekmadieninės mokyklos veiklai prašoma 31600 Lt, skirta 600 Lt. Iš viso – 3100 Lt.

2007 metais bendruomenės projektams prašoma 12800 Lt, skirta 4000 Lt. Sekmadieninės mokyklos veiklai prašoma 31600 Lt, skirta 1000 Lt. Iš viso – 5000 Lt.

2008 metais bendruomenės projektams prašoma 76648 Lt, sekmadieninės mokyklos veiklai prašoma 88000 Lt. Finansavimas neskirtas.

2009-aisiais bendruomenės projektams prašoma 59940 Lt, skirta 5500 Lt. Sekmadieninės mokyklos veiklai prašoma 19999 Lt, skirta 500 lt. Iš viso – 6000 Lt.

Taigi Lietuvos valstybinės institucijos 2005–2009 metais graikų bendruomenės „Pontos“ nepaliko be grašio kišenėje. Įvairiems projektams valstybė skyrė net 18600 Lt. Beje, šie skaičiai, matyt, nėra tikslūs. Finansinės paramos G. Macukatovas greičiausiai sulaukė kur kas daugiau. Mat kai pradėjome aiškintis, kiek per pastaruosius kelerius metus pavyko jam iš valstybės biudžeto išprašyti pinigų, pamatėme, kad ši tema – paini. Atsakymų kol kas sulaukėme tik iš Kultūros ir Švietimo ir mokslo ministerijų. O juk esama ir daugiau įvairiausių kultūrinių, visuomeninių, švietėjiškų programų, kurias finansavo, sakykim, Vilniaus savivaldybė, Lietuvos Seimas, Užsienio reikalų ministerija, buvusi premjero Gedimino Kirkilo Vyriausybė, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Netrukus turėtų paaiškėti, kiek lėšų G. Macukatovo vadovaujamos organizacijos sulaukė ir iš kitų valstybinių institucijų. Spėjama, kad susidarys tikrai ne vienas tūkstantis.

Tad ar G. Macukatovas turi teisę priekaištauti Lietuvai, kad ji per mažai rūpinasi graikiškų tradicijų išsaugojimo ir graikų kalbos puoselėjimo reikalais?

Šių metų rugpjūčio pabaigoje vienoje rusų kalba transliuotoje populiarioje radijo laidoje kalbėjo „Pontos“ vadovas G. Macukatovas. Jo žodžiuose ir vėl skambėjo nepasitenkinimo gaidelės, esą Lietuvos valstybė pasielgė labai negražiai, į savo tūkstantmečio vardo minėjimo šventinius renginius nepakviesdama Lietuvos tautinių bendrijų atstovų meninių kolektyvų. O juk tautinės bendrijos tikrai neliko nuošalėje.

Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo renginiuose dalyvavo net dvylika tautinių bendrijų meno kolektyvų: rusų folkloro ansamblis „Arinuška“, lenkų folkloro ansambliai „Trajkotka“, „Cich Novinka“, „Sužanianka“,  „Turgielianka“, baltarusių ansamblis „Svitanak“, karaimų tautinių šokių ansamblis „Sanduhač“, rusų folkloro ansamblis „Žavoronok“, totorių ansamblis „Miras“, rusų folkloro ansamblis „Bylina“, Ukmergės rajono sentikių dainininkės ir lenkų folkloro ansamblis „Zoža“. Be kita ko, čia paminėti tik tie, kurie laimėjo konkursą. O konkurse dalyvavusių būta žymiai daugiau. Ir vis tiek „Pontos“ vadovas G. Macukatovas piktinasi lietuvių uždarumu. Svarbu pažymėti, jog tą laidą gali girdėti ir Kaliningrado, Baltarusijos, Latvijos gyventojai.

Labai įdomu, kodėl „Pontos“ vadovas klaidina tiek Lietuvos, tiek kaimyninių šalių gyventojus. Oficialiame dokumente teigiama, kad 2009-aisiais pirmą kartą Lietuvos Dainų šventės istorijoje buvo pakviesti dalyvauti Lietuvos tautinių mažumų meno kolektyvai. Šių kolektyvų dalyvavimą Dainų šventėje inspiravo Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centras, kurio direktorė Irena Zacharova, Dainų šventės Folkloro dienos organizacinio komiteto narė. Centro darbuotojai nuo 2009-ųjų sausio mėnesio nuolat konsultavo tautinių mažumų meno kolektyvus, skatino domėtis savosios tautos autentišku folkloru, kurio tradicijos Lietuvoje siekia kelis šimtus metų. Nuo 2009 metų pradžios buvo surengtos kolektyvų apžiūros Šalčininkų, Zarasų, Ukmergės, Vilniaus rajonuose, Vilniaus, Visagino miestuose. Dalyvauti dainų šventės Folkloro dienoje iš gausaus būrio atrinkta 12 kolektyvų. Bet G. Macukatovui šie duomenys nė motais.

 Tad kieno interesus gina graikiškos organizacijos „Pontos“ vadovas G. Macukatovas? Šis klausimas – labai svarbus. Lietuvos valstybė neturi teisės pamiršti tautinių bendrijų bei jų lyderių, kurie buvo kartu su mumis. Tačiau Lietuvos valstybė negali pamiršti, jog šiandien esama ir apsimetėlių. Reikia išmokti atskirti pelus nuo grūdų. Ypač, kai skiriami pinigai. Bet ko ir už bet ką Lietuvos valstybė neturėtų remti.

© 2009 „XXI amžius“