Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Religinis švietimas ir asmenybės ugdymas

Mindaugas BUIKA

Katalikiškojo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Zenonas Grocholevskis ir sekretorius arkivyskupas Žanas Lui Briugė OP

Vatikano dikasterijos nuorodos vyskupams

Dabartinėje sekuliarizacijos plėtroje stiprėjant pastangoms „dereligizuoti“ (gal demoralizuoti? – M.B.) viešąsias švietimo įstaigas, Katalikiškojo mokymo kongregacija pasaulio episkopatams išsiuntinėjo laišką, kuriame kalbama apie tikybos studijų svarbą jaunosios kartos bendrojo lavinimo procese. Šiuo metu įvairiuose regionuose (ypač Amerikoje ir Europoje, netgi katalikiškoje Italijoje) pasigirsta balsų, kad religijos dėstymas turėtų būti sumenkintas iki fakultatyvo, tai yra norima padaryti, kad jis būtų neprivalomas ir nevertinimas pažymiais, nes tai disciplina, susijusi su „privačiu tikėjimu“. Kiti aiškina, jog konfesinę tikybą reikėtų apskritai pakeisti neutralia religijų istorija (tai mėginta padaryti sovietiniais laikais, kai buvo dėstomas mokslinio ateizmo kursas, tiesa, jis nebuvo neutralus).

Minėtame Vatikano dokumente, kuris nacionalinių vyskupų konferencijų pirmininkams buvo perduotas gegužės mėnesį ir viešai paskelbtas rugsėjo pradžioje, naujųjų mokslo metų inauguracijos proga, pabrėžiama, jog aplinkybės reikalauja dar kartą aptarti religinio švietimo svarbą Bažnyčios evangelizacinėje misijoje. Laiške, kurį pasirašė Katalikiškojo mokymo kongregacijos prefektas lenkas kardinolas Zenonas Grocholevskis ir šios Šventojo Sosto dikasterijos sekretorius prancūzas arkivyskupas Žanas Lui Briugė OP, pabrėžiama, kad konfesinis tikybos mokymas atitinka religijos laisvės, tėvų teisės auklėti savo vaikus ir integralaus jaunojo žmogaus ugdymo siekius. (Beje, teisė dėstyti konfesinius religijos pagrindus viešojo švietimo įstaigose kai kuriose šalyse – pavyzdžiui, Vokietijoje ir Rumunijoje – įtvirtinta netgi valstybės konstitucijoje.)

Kaip svarbūs šaltiniai, nurodantys religinio mokymo privalumus vystant moksleivių moralines, intelektualines ir dvasines savybes, Laiške vyskupams minimi Bažnyčios teisiniai ir Popiežių magisteriumo dokumentai. Ypač dažnai minima, deja, dabar kartais deramai neįvertinta Vatikano II Susirinkimo deklaracija dėl krikščioniškojo auklėjimo „Gravissimum Educationis“, kurioje, be kita ko, aiškiai pabrėžiama, kad švietimo sistema, kuri ignoruoja ar marginalizuoja asmens religinę ir moralinę plotmę, iš esmės neduoda pilno išsilavinimo, todėl vaikai ir jauni žmonės turi teisę motyvuotai ir sąmoningai priimti moralines vertybes ir asmeniškai vadovautis jomis. Vatikano II Susirinkimas kviečia valstybių vadovus ir atsakingus už viešąjį švietimą asmenis padaryti viską, kad jaunosios kartos neprarastų šios šventos teisės.

Be abejonės, svarbus vaidmuo tenka ir tėvams, kurie yra pirmieji ir svarbiausi savo vaikų auklėtojai. Jie turi teisę parinkti savo vaikams tokį švietimą, kuris atitiktų jų religinį tikėjimą, kaip ir reikalauti, kad šias funkcijas vykdytų ir esama švietimo sistema. Tai ne tik tėvų teisė, bet ir pareiga jaunosios kartos formacijai, kuri nulems tautos ir Bažnyčios ateitį. „Bažnyčia tėvams primena labai svarbią pareigą – viską taip tvarkyti ir reikalauti, kad jų vaikai galėtų pasinaudoti Bažnyčios patarnavimais ir kad jų krikščioniškasis švietimas būtų darnoje su pasaulietiškuoju, – rašoma deklaracijoje „Gravissimum Educationis“. – Todėl Bažnyčia reiškia pagarbą visuomenės vadovams ir organizacijoms, kurios, pripažindamos šiuolaikinį pliuralizmą bei gerbdamos religijos laisvę, remia šeimas, kad jų vaikų švietimas visose mokyklose vyktų pagal šeimų dorovinius ir religinius principus“.

Pabrėžiamos tėvų teisės ir atsakomybės

Be abejonės, geriausiai tam tinka katalikiškos mokyklos, kurios yra tiesioginės Bažnyčios įtakos objektai ir už kurių steigimą bei išlaikymą yra atsakinga visa krikščionių bendruomenė ir ypač diecezijų ordinarai. „Katalikiškos mokyklos yra charakterizuojamos jų palaikomais instituciniais ryšiais su Bažnyčios hierarchija, kuri garantuoja, kad mokymas ir auklėjimas remtųsi katalikiškojo tikėjimo principais“. Ugdyti vaikus turi atitinkamai parengti pedagogai, kurie savo tikėjimą patvirtintų ne tik dėstymu, bet ir asmeniniu gyvenimu. Vatikano  dikasterijos laiške primenama, jog katalikiškosios mokyklos yra atviros visiems, tačiau pagarba šios švietimo sistemos tikslams turi būti išsaugota.

Skatinant mokyklos katalikiškojo tapatumo palaikymą (kuo, kaip minėta, pirmiausia turi būti suinteresuota Bažnyčios hierarchija) ir vengiant galimos įtampos susidarymo, svarbu, kad ir tėvai dalyvautų švietimo procese. Tėvų, mokytojų ir mokyklos vadovų bendradarbiavimo pagrindu turi būti subsidiarumo principas. Šis principas „atmeta bet kokį Bažnyčios monopolį, kuris būtų priešingas prigimtoms žmogaus teisėms, kultūros pažangai ir plėtrai, taikiam piliečių sugyvenimui, taip pat pliuralizmui, kuris šiandien gyvuoja daugelyje visuomenių“, rašoma Laiške vyskupams, pasiremiant deklaracijos „Gravissimum Educationis“ nuostatomis. Šis pliuralizmas, pripažindamas istorinį bei religinį konkrečios visuomenės kontekstą, reikalauja nesupriešinti tikinčiųjų ir netikinčių, vienos konfesijos su kita, ką dabar ir daro šiuolaikinės katalikiškojo švietimo institucijos.

Kita vertus, ta pati pliuralistinė nuostata, kaip ir religijos laisvės principas, reikalauja užtikrinti, kad tikyba būtų dėstoma visose – privačiose ir valstybinėse – mokyklose, kadangi tik tai garantuoja, jog švietimas bus vykdomas pagal tėvų įsitikinimus. Laiške vyskupams Katalikiškojo mokymo kongregacija cituoja kitą svarbią Vatikano II Susirinkimo deklaraciją apie religijos laisvę „Dignitatis Humanae“, kurioje teigiama: „tėvai turi teisę pagal savo religinius įsitikinimus parinkti vaikų religinio švietimo būdą. (…) Tėvų teisės yra pažeidžiamos, jeigu jų vaikai yra verčiami lankyti tokias pamokas bei dėstomuosius dalykus, kurie neatitinka tėvų religinių įsitikinimų, arba jeigu primetama vienintelė švietimo kryptis, iš kurios religijos mokymas visiškai yra pašalintas“.

Todėl nepriimtinas radikalių sekuliaristų teiginys, kad neva pasaulietinėje valstybėje švietimo sistema turi būti pasaulietinė, tai yra atsiribotų nuo bet kokio religingumo, taip pat ir nuo tikybos dėstymo.  Iš esmės tokią nuostatą reikėtų vertinti kaip prieš religiją nukreiptą ideologinę poziciją, kuri yra artima buvusioje sovietinio komunizmo sistemoje viešpatavusiam valstybiniam ateizmui. Laiške kritikuojamos minėtos idėjos, kad religijos mokymas apsiribotų skirtingų tikybų mokymo neutraliu išdėstymu, kadangi „tai sukurtų painiavą arba skatintų religinį reliatyvizmą ir indirefentizmą“. Pagaliau būtina atsižvelgti į patį istorinį bei kultūrinį kontekstą: katalikybės pagrindų dėstymas nereiškia kitų religijų diskriminavimo. Jis reiškia pripažinimą, kad būtent katalikų tikėjimas istoriškai turėjo ir tebeturi didžiausią vaidmenį nacionalinio gyvenimo formavimui.

Mokymo tapatumo siekis

Tikybos mokymas yra sudėtinė religinės veiklos dalis, todėl tik Bažnyčia gali nustatyti katalikybės mokymo turinį ir gaires. Civilinės valdžios kišimasis į religinį švietimą faktiškai reikštų bandymą kontroliuoti bažnytinį gyvenimą, kas prieštarautų religijos laisvės principui. Bažnyčios savarankiškumas sudarant religinio švietimo programas ir rūpinantis dėstytojų rengimu „yra garantija tėvams ir patiems vaikams, jog tikybos mokymas tikrai bus identiškas“, teigiama Katalikų mokymo kongregacijos naujajame laiške vyskupams. Jame primenama Kanonų teisės kodekso nuoroda, kad „vyskupų konferencija turi paskelbti bendrąsias normas šiai veiklos sričiai, o diecezijos vyskupas – ją sutvarkyti ir prižiūrėti“.

Dokumente taip pat primenami religinio švietimo mokykloje skirtumai palyginus su parapijine katecheze ar krikščionišku ugdymu šeimoje. Jeigu katechezės užsiėmimuose vaikui pristatomas dvasinis krikščionybės turinys ir jis kviečiamas priimti Kristaus mokymą, įtikėti Evangelija, tai tikybos pagrindų dėstymo mokykloje tikslas yra kitas: tai gilesnis krikščioniškojo tapatumo vystymas bręstančioje asmenybėje. Moksleiviai supažindinami su tautos religinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis, esminėmis religinio bei bažnytinio gyvenimo sąvokomis bei institucijomis, ekumenizmo pagrindais ir pan. Katalikiškojo mokymo kongregacija cituoja popiežiaus Benedikto XVI kalbą, pasakytą balandžio mėnesį Romoje vykusiame Italijos tikybos mokytojų suvažiavime, kurioje Šventasis Tėvas pabrėžė, jog religijos pamokose reikia plėtoti ir racionalumo sritį, analizuoti gėrio ir tiesos klausimus, parodyti ryšį tarp teologijos, filosofijos ir mokslo, atskleisti religinę kultūros plotmę. „Tai iš esmės prisideda prie bendrojo asmenybės ugdymo ir įgalina ją  transformuoti pažinimą į gyvenimo išmintį“, – sakė Popiežius tikybos mokytojams.

Nors tikybos mokymas turi savo specifiką, tačiau privalu, kad bendrojoje švietimo siste-moje jis išlaikytų tokį pat statusą, sistemingumą bei vertinimo už žinias griežtumą, kaip ir kiti dėstomi dalykai, pabrėžiama Vatikano dikasterijos laiške episkopatams. Tai nėra lengvas uždavinys dabartiniame sekuliarizuotame pasaulyje, kuriam būdinga pažinimo fragmentacija ir moralinė painiava, pripažįsta Katalikiškojo mokymo kongregacija. Todėl visa krikščionių bendruomenė turi rūpintis tikybos mokymo palaikymu, stiprinimu ir apgynimu nuo iškylančių pavojų. Religinis švietimas, „grindžiamas tiesos ir tarnystės asmeniui ir bendruomenei vienove, yra ypač galingas vilties skleidimo įrankis“, – tai popiežiaus Benedikto XVI žodžiai, pasakyti tikybos mokytojams 2008 metų susitikime.

Apžvelgtame dokumente Katalikiškojo mokymo kongregacija šį kartą neanalizuoja reikalavimų, skirtų patiems religijos švietėjams, kurie yra ne mažiau svarbūs dabartinės sekuliarizuotos ir pliuralistinės visuomenės sąlygomis. Tačiau akivaizdu, kad siekiant katalikiškosios tikybos dėstymo tapatumo svarbu, kad pats dėstytojas gyventų tuo, ko moko, tai yra būtų aktyvus ir sąmoningas religinio gyvenimo dalyvis. Jungtinių Amerikos Valstijų katalikų žinių agentūros pranešime apie laiško vyskupams turinį pasiremiama Vatikano šaltinio informacija, kad religijos švietėjų tikėjimo praktika (ar jos stygius) kelia Katalikiškojo mokymo kongregacijai didelį susirūpinimą. „Katalikiškojo tikėjimo specifinį turinį, tokį, kaip prisikėlimo dogma, turi aiškinti pats tikintysis, antraip ji bus pateikta kaip mitas“, – pažymėjo Vatikano atstovas. Jis pripažino, kad religijos mokytojas nėra misionierius ar evangelizatorius ir jo tikslas nėra atvesti žmones į tikėjimą. „Tačiau tam, kad tikėjimas būtų pateiktas pilnutinai, reikia, kad pats pedagogas būtų darnoje su tuo, ko moko“.

© 2009 „XXI amžius“