|
Lukašenkos vizitas nauja Lietuvos kryptis?..
Tai, kad praėjusią savaitę Lietuvoje lankėsi kartais paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, buvo staigmena daugeliui politikų ir politologų. Jau vien jo pakvietimą į Vilnių gaubia paslapties šydas: nežinoma kas jį pakvietė magnatas Bronislovas Lubys, milijonierius bankininkas Vladimiras Romanovas ar Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Dažniausiai sustojama ties V. Romanovo pavarde. O šis ir nesigina. Išties su vienintelio A. Lukašenkos, gebančiu priimti teisingus sprendimus Baltarusijoje, palaiminimu V. Romanovas gavo teisę investuoti dalį savo didžiulio kapitalo net apie 1 mlrd. litų į Minske suprojektuoto prekybos ir pramogų centro statybą. Iki šiol tiek Lietuvoje, tiek Europos Sąjungos šalyse vienareikšmiškai diktatoriumi įvardijamas V. Lukašenka pelnytai gavo tokį epitetą. Jis jau trečią kadenciją vienvaldiškai išrenkamas prezidentu ir jėga užgniaužia tuos, kurie nepripažįsta jo vienvaldystės. Jis uždarė opozicinę spaudą (nebent kurią nors paliko siekdamas parodyti save demokratu). Jis gali priimti žurnalistus iš nedraugiškos Lietuvos ir net dvi tris valandas jiems pasakoti apie savo demokratiškumą, apie Baltarusijos suklestėjimą jo valdymo metais.
Akivaizdu, kad Lukašenkos vizitas buvo suderintas ir su kai kuriais aukštais ES asmenimis, norinčiais sukti pragmatizmo keliu atsisakant vertybių. Vytautas Landsbergis teigia: Vilniuje subrendo pažiūra, jog santykius su Baltarusijos valdžia reikia palaikyti nepaisant nevykdomų tyrimų dėl kai kurių opozicijos vadovų dingimo. Juk ir su Rusija bendraujama, nepaisant to, kad ir ten kas nors dingsta. Mat radikalus santykių nepalaikymas kažin ar ką nors laimi. Be to, europarlamentaro nuomone, A. Lukašenkos vizitui neprieštarauja ir ES politika, kurioje Lietuva gavo tam tikrą vaidmenį ir jį dabar atlieka. Ne veltui ES pragmatizmu pasinaudojo kai kurie Lietuvos veikėjai, siekiantys tiek politinės (reikia geresnio dialogo su kaimynais), tiek ekonominės naudos (nemaišykime verslo su politika).
Vienas svarbiausių skirtingai vertintinų klausimų buvo apie tai, kodėl Lietuvai neišduodami Sausio 13-osios perversmininkai. Tiek Lietuvos žurnalistams, tiek prezidentei D. Grybauskaitei, paklausiusiai, kodėl Baltarusija Lietuvai neišduoda Vladimiro Uschopčiko (po nepavykusio perversmo pabėgusio nuo Lietuvos persekiojimo į Baltarusiją, kur jis 2000 metai buvo paskirtas Baltarusijos gynybos ministro pavaduotoju, dabar pensininko), įtariamo davus 1991 metų sausio 13-ąją Rusijos kariškiams įsakymą šaudyti į televizijos bokštą ginti susirinkusius žmones, A. Lukašenka pareiškė nieko apie tai nežinojęs ir nusistebėjo: Ko jūs man anksčiau nesakėte? arba O kodėl jūs mūsų prokurorų neinformavote, kad jis tariamai jums nusikaltęs?.. Iš tiesų Lietuvos prokurorai jau šešiolika metų bando pasiekti V. Uschopčiką. V. Lukašenka, matyt, sugebėjo įtikinti Lietuvos prezidentę, nes ir ji konstatavo, kad kol kas trūksta abiejų šalių prokuratūrų iniciatyvos. Reikėtų turbūt aktyvesnių Lietuvos prokuratūros pastangų pateikiant tą informaciją Baltarusijai, teigė prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys. Tokie pareiškimai nustebino Sausio 13-osios bylą tiriančią Generalinę prokuratūrą. Susirašinėjama nuolat. Mes parašome, jie atsako, tačiau mūsų prašymas nepatenkinamas, kalbėjo prokuroras Rolandas Tilindis.
Pirmasis prašymas išduoti V. Uschopčiką ir kitus antivalstybiniu sąmokslu įtariamus asmenis (taip pat ir Baltarusijoje gyvenančius Stanislavą Juonienę ir Vladimirą Šeiną) buvo išsiųstas dar 1993 metais. Tada buvo prašyta išduoti ir Mykolą Burokevičių bei Juozą Jarmalavičių. 1994 metais pastarieji grąžinti į Lietuvą ir nuteisti, o V. Uschopčiko klausimas liko įstrigęs. Baltarusiai nuolat raginami išduoti V. Uschopčiką, S. Juonienę ir V. Šeiną, tačiau į kiekvieną Lietuvos prokurorų prašymą išduoti įtariamus Sausio 13-osios perversmininkus sulaukiama vis išradingesnių atsakymų. Jie aiškina, kad savo piliečių neišduoda arba, kad negali įvykdyti mūsų prašymo, nes jis neatitinka pagrindinių Baltarusijos teisės principų, teigia R. Tilindis. Paskutinis toks prašymas buvo išsiųstas 2006 metais.
Ir duodamas interviu dar prieš vizitą V. Lukašenka savo atsakymus mikliai pasukdavo vis kita kryptimi. Klausiamas apie prieš dešimtmetį be žinios dingusį opozicijos veikėją Viktorą Gončarą, anksčiau dirbusį vicepremjeru, Lukašenka pateikė gudrų priešpriešinį klausimą: Koks jis opozicionierius? ir tęsė: Kas jam mokėjo, tam ir dirbo.(...) Aš Viktorą geriau pažįstu negu jūs! O jau būdamas Lietuvoje kaimyninės valstybės vadovas sumaniai pasinaudojo Vilniaus jam suteikta tribūna siųsdamas savo nuostatą Europa turi bendradarbiauti su tokia Baltarusija, kokia ji yra, ir nekalbėkite apie kokius nors pokyčius šioje šalyje. Jau penkiolika metų į savo rankas visą valdžią Baltarusijoje paėmęs A. Lukašenka reklamavo ir save, ir savo sukurtą santvarką. Jis aiškino, kad nesirengia diskutuoti su opozicija, nes nemato sau lygių, o ribojamais tiražais platinamus opozicinius leidinius ignoruoja, nes nenori jų reklamuoti.
Pastaruoju metu V. Lukašenkai atėjo sunkios dienos. Baltarusijos ekonomika, maitinama dotacijomis iš Rusijos, praranda savo reikšmę. Kol doleriai už naftą liejosi laisvai, rusai kantriai jais ramstė Baltarusiją, o tuo pačiu ir V. Lukašenką. Tačiau Rusija nėra labdaros organizacija ir nieko už dyka nedalina. Rusijos apetitas didelis jai reikia visiškos Baltarusijos kontrolės. Tai atitinka generalinę Kremliaus liniją tapti energetine supervalstybe. Per Baltarusiją eina dujų ir naftos srautai pačiam geriausiam pirkėjui Europos Sąjungai. Deja, rusai nenori, kad kažkas laikytų ranką ant kranelio ir brangina dujų kainą: per dvejus metus dujų kaina patrigubėjo. Dabar ji siekia 150 JAV dolerių už 1000 kub. m (vietoj žadėtų 200 dolerių), ir Baltarusija nepajėgia tiek sumokėti (skola siekia 244 mln. JAV dolerių). (Lietuva šiemet moka 420480 JAV dolerių.) Matyt, Rusija, kuriai irgi rūpi ekonomiškai vytis pasaulį, nepajėgi taip gausiai maitinti neišgyvenantį V. Lukašenką. Rusijos subsidijos Baltarusijai nuo 5 mlrd. JAV dolerių per trejus metus sumažėjo iki 2 mlrd. O kadangi visas Baltarusijos biudžetas yra 15 mlrd. JAV dolerių, tai tokia suma daug reiškia. (Triskart mažiau gyventojų turinčios Lietuvos biudžetas pernai viršijo 10 mlrd. dolerių.) Dar daugiau, Rusija labai akivaizdžiai rodo V. Lukašenkai, kad Baltarusija nėra tokia svarbi Rusijos geopolitiniams planams. Rusijos kompanija Transneft pradėjo tiesti antrą vamzdynų sistemos eilę, kuri aplenks Baltarusijos teritoriją. Vamzdynai bus baigti tiesti 2013 metais, ir nuo tada Minskas neteks ne tik vertės, bet ir 600-700 mln. JAV dolerių į metus. Sunkią situaciją nusakė ir pats V. Lukašenka: Kaip man reaguoti, kai Putinas su Vokietija apsikabinęs vaikšto ir kreivai šnairuoja į Baltarusiją? <...> Kuo mes nusikaltome rusams?.. Ne veltui V. Lukašenka puolė prašyti Tarptautinio valiutos fondo paramos ir gavo iš jų 3,5 mlrd. dolerių netgi daugiau, nei 2 mlrd. JAV dolerių, kuriuos žadėjo, bet nedavė Maskva.
Betgi karinėje srityje V. Lukašenka (o ir Rusija) nerodo noro atsiskirti. Po susitikimo su D. Medvedevu Sočyje rugpjūčio pabaigoje V. Lukašenka patvirtino, kad įvyks bendri kariniai manevrai Zapad 2009. Rugsėjo 29 d. jiedu su D. Medvedevu stebės manevrus. Manevruose, kurie prasidėjo rugsėjo 8 d., dalyvauja per 7000 baltarusių ir per 5000 rusų karių. Agresoriais numatyti lietuviai: jie pralaužia Rusijos - Lietuvos sieną Krasnoznamensko rajone ir, persikėlę per Nemuną, stoja į kovą su Rusijos pajėgomis. Galbūt šitaip norėta pagrūmoti ne tiek Lietuvai, kiek Lenkijai, kuri buvo pasiruošusi dislokuoti dalį JAV priešraketinės gynybos skydą. Tačiau JAV prezidentui B. Obamai praėjusią savaitę pranešus, jog sistema nebus statoma, karinė grėsmė Lietuvai iš Baltarusijos pusės tampa dar didesnė. Maskva jau beveik sutarė su V. Lukašenka dėl vieningos priešlėktuvinės gynybos sistemos.
O kur dar istorinės pretenzijos, reiškiamos tiek rausvų, tiek balsvų Baltarusijos istorikų ir tautininkų. Opozicijos veikėjams visi mūsų kunigaikščiai, pradedant Mindaugu, yra gudai, o lietuviai jiems tebuvusi tik beraštė gentis. Demokratiška Baltarusijos respublika iškart po TSRS žlugimo paskelbė Vytį kaip savo herbą, ir tik Lukašenka numalšino tokį nesveiką baltarusių geismą jis pasirinko jam mielesnį sovietinį simbolį. Lietuvos didžioji kunigaikštystė (LDK) Baltarusijoje vadinama baltarusių valstybe. Baltarusijoje atstatomos ir senosios LDK pilys bet ne kaip lietuvių, o kaip baltarusių pilys. Net prezidentė D. Grybauskaitė padėkojo V. Lukašenkai už tokį rūpestį.
Lietuvoje, pasirodo, Lukašenka turi nemažai garbintojų ne tik V. Romanovas ir į jį panašūs. Tai daro ir rimti politikai ar politologai. Minėtą dvigubą pragmatinę (politinę ir ekonominę) naudą, kaip visada, mato sovietologijos mokslus krimtęs Kęstutis Girnius: Visada lengva kalbėti su draugais, kartais yra svarbu, o gal net svarbiau kalbėti su priešais arba oponentais. Paroda (Belarus EXPO 2009) buvo puiki proga: atvyksta A. Lukašenka, jam suteikiama proga pasikalbėti su D. Grybauskaite, nors tai ir nėra oficialus vizitas. Politologo nuomone, V. Lukašenkos vizitas buvo konkreti proga Lietuvai šiek tiek įgyvendinti jų seną siekį būti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Lietuva esą per šį vizitą ne viską pasiekė, nes diplomatijoje reikalai nėra greitai sprendžiami, ir tik po kelerių metų bus galima kalbėti, ar įvyko pragmatinis posūkis, ar jis buvo naudingas Lietuvai.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Tomas Janeliūnas teigė, kad Lietuvos diplomatijai reikėjo drąsos rengiant šį vizitą, kuris nepraėjo be nesklandumų viešnagės metu nebuvo pasirašytas joks dokumentas, net dėl seniai Lietuvos URM į padanges keliamo susitarimo dėl supaprastintos kelionių tvarkos pasienyje. Tačiau toks dokumentas neabejotinai bus pasirašytas. Ypač kai to siekia naujasis Lietuvos užsienio ministras.
© 2009 XXI amžius
|