Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Legendinis partizanas

Kazimieras Dobkevičius

Pulkininkas Sergijus Staniškis

Renginio dalyviai gieda Lietuvos himną

S. Staniškio ryšininkė Adelė Ruseckienė pasakojo apie savo veiklą Autoriaus nuotraukos

S. Staniškio duktė Danutė Staniškytė-Sabaitienė dėkoja LPKTS vadovui Antanui Lukšai už gražius žodžius apie jos tėvelį

Kauno karininkų ramovėje (A. Mickevičiaus g. 19), rugsėjo 17 dieną, ketvirtadienį, Rezistencijos ir tremties muziejus pakvietė į renginį „Viltis žūsta paskutinė“, skirtą legendinio partizanų vado Sergijaus Staniškio-Tėvuko, Lito, Vilties 110-osioms gimimo metinėms. Kiek anksčiau Kauno arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje už jį buvo aukojamos šv. Mišios.

Kauno karininkų ramovėje susirinko gausus būrys Laisvės kovotojų, ryšininkų, politinių kalinių, tremtinių, jaunimo. Dalis susirinkimo dalyvių gerai pažinojo pulkininką S. Staniškį, turėjusį didelį autoritetą tarp partizanų. Pranešimą apie pulkininko nueitą gyvenimo ir kovos kelią perskaitė Rezistencijos ir tremties muziejaus direktorius istorikas Darius Juodis.

Sergijus Staniškis  gimė 1899 m. rugsėjo 17 dieną Marijampolės apskrityje, Liudvinavo valsčiuje, Geležinių kaime. Mokėsi  Marijampolės gimnazijoje. 1920 m. spalio 25 dieną pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo eiliniu Karo mokykloje. Po tarnybos priimtas į Karo mokyklą, dalyvavo Klaipėdos krašto išvadavime. 1923 m. spalio 15 dieną baigus Karo mokyklą (penktą laidą), jam buvo suteiktas kavalerijos leitenanto laipsnis ir jis paskirtas Vilkaviškio antrojo ulonų pulko ketvirto eskadrono jaunesniuoju karininku. Tarnavo įvairiuose daliniuose. 1935 metais pakeliamas į kapitonus. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę, 1940 m. spalio mėnesį iš kariuomenės atleidžiamas.

Grįžo į savo ūkį Šatijų kaime (Kauno apskr., Lapių vls.), ūkininkavo. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje slapstėsi kaimuose ir Kaune. 1945 m. vasario mėnesį apsigyveno pas savo brolį Kazimierą Bevardiškių kaime (prie Žuvinto ežero), čia sutelkė partizanų būrį ir jam vadovavo, pasirinkęs Antanaičio slapyvardį. Yra versija, kad 1945 m. rugpjūčio 5–9 dienomis vadovavo mūšiui Paliose, Gudelių vls., Marijampolės apskr., kai partizanus užpuolė trys sovietų kariuomenės pulkai, pasitelkę artileriją ir aviaciją. Tauro ir Dzūkijos A apygardų vadų posėdyje, vykusiame prie Ricielių kaimo, Seirijų valsčiuje, sudarius Pietų Lietuvos partizanų srities štabą, paskirtas štabo operatyvinio skyriaus viršininku. Nuo šio momento Staniškis ėjo aukštas pareigas. 1947 m. gruodyje jis tampa Dzūkų rinktinės vadu (slapyvardžiu Litas). Redagavo partizanų leidžiamą laikraštį „Už tėvų žemę“.

1948 m. lapkričio 14 dieną Sergijus paskiriamas Dainavos apygardos vado A. Ramanausko-Vanago pavaduotoju. 1949 m. gegužės mėnesį. Dainavos apygardos vadų susirinkime išrinktas atstovu į Vyriausiąją LLKS (Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio) vadovybę, tapo LLKS tarybos nariu. Nuo 1950 m. sausio 19 dienos – Nemuno partizanų srities vadas, slapyvardžiu Viltis. Tų pačių  metų  rugpjūčio 20 dieną Sergijus paskiriamas LLKS gynybos pajėgų vado A. Ramanausko pirmuoju pavaduotoju. 1951 m. vasario 16 dienos LLKS prezidiumo nutarimu jam suteikiamas partizanų majoro laipsnis. S. Staniškis buvo kadrinis karininkas, todėl 1951 metais parengė LLKS Drausmės statuto projektą. Jo pastangomis 1951–1952 metais leistas politinių žinių biuletenis, užsienio žinių biuletenis bei Nemuno srities štabo leidinys „Partizanas“. S. Staniškis daug prisidėjo prie rusų kalba leidžiamo laikraščio „Svobodnoje slovo“ („Laisvasis žodis“) redagavimo. 1952 m. sausio 29 dieną LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko J. Žemaičio-Vytauto įsaku S. Staniškis tampa jo antruoju pavaduotoju.

Deja, 1953 m. vasario 2 dieną sovietų kariuomenė apsupo Prienų šile prie Naravų kaimo esantį Sergijaus štabo bunkerį. Šią išdavystę įvykdė buvęs ryšininkas Albinas Stanaitis-Briedis. Sunaikinęs visą vertingą dokumentinę medžiagą, Sergijus Staniškis kovėsi iki paskutinio atodūsio...

1927 metais S. Staniškis apdovanotas antros rūšies Vyties kryžiaus III laipsnio ordinu, Lietuvos  Nepriklausomybės medaliu, Klaipėdos išvadavimo bronzos medaliu, Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1998 m., po mirties). Be to, 1998 m. gegužės 19 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu S. Staniškiui suteiktas pulkininko laipsnis.

Įdomių faktų apie S. Staniškį pateikė ryšininkė Adelė Ruseckienė, kurios sodyboje buvo įrengtas bunkeris. Sodyba buvo prie kelio, kuriuo gana dažnai zujo saugumiečiai. Pasak A. Ruseckienės, partizanai pasakė, kad jie įrengs slėptuvę, o paskui šeimininkai turės ją surasti. Ir tikrai, sakė buvusi ryšininkė, to bunkerio niekaip negalėjome aptikti, tada sutikome partizanus priglausti. Dažnai KGB užeidavo į sodybą staiga, lyg taip sau ir stebėdavo, kaip šeimininkai elgiasi – ar susijaudino, ar išsigando, norėdami psichologiškai paveikti žmogų, kad jis išsiduotų. Tiesa, Sergijus Staniškis buvo labai skurdžiai apsirengęs, ypač į akis krito nunešioti batai, sakė ponia Adelė. Pažadėjo užsakyti jam gerus batus. Sužinojusi kojos dydį, vyko į Kauną pas batsiuvį. Deja, naujus batus Sergijus avėjo neilgai... Naujutėlaičius batus Staniškis supjaustė į skutelius, kad pastarieji neatitektų okupantams (šių batų likučius galima pamatyti Rezistencijos ir tremties muziejuje Kaune, Vytauto prospekte). Paskui savo prisiminimais dalijosi partizanas Vincas Kubertavičius, dim. pulkininkas, partizanų kapelionas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Antanas Lukša, Sergijaus duktė Danutė Sabaitienė.

Renginio dalyviams koncertavo folkloro ansamblis „Kupolė“ (vadovas Antanas Bernatonis).

Kaunas

© 2009 „XXI amžius“