Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Popiežius apie naujuosius sekuliarizmo iššūkius Europoje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI pasirašo Prahos Karolio universiteto svečių garbės knygoje. Šalia stovi universiteto rektorius Vaclavas Hamplas

Popiežius Benediktas XVI su Čekijos prezidento Vaclavo Klauso šeima per susitikimą su šalies politikos veikėjais

Čekų akademinio pasaulio atstovai atidžiai klauso Šventojo Tėvo pranešimo

Popiežiaus Benedikto XVI vizito Čekijoje metu vyko ne tik didžiosios liturginės iškilmės (apie tai plačiai rašyta penktadienio „XXI amžiuje“), bet ir susitikimai su politikos ir mokslo pasaulio atstovais bei kitų konfesijų dvasininkais. Tuose renginiuose sakytose kalbose Šventasis Tėvas akcentavo būtinybę pokomunistinio sekuliarizmo visuomenei gaivinti savo krikščioniškąjį paveldą, stiprinti ryšį tarp akademinės laisvės ir tarnystės tiesai ir visiems krikščionims bendradarbiauti skleidžiant savo tikėjimo dvasinius turtus.

Krikščionybės vaidmuo išlaisvintoje visuomenėje

Rugsėjo 26-osios popietę Čekijos vadovų rezidencijoje, Prahos pilyje, po privataus pokalbio su šalies prezidentu Vaclavu Klausu vyko Popiežiaus susitikimas su čekų politikais ir akredituoto diplomatinio korpuso nariais. Benedikto XVI pasveikino Čekijos parlamento Aukštųjų rūmų senato pirmininkas Pšemislis Sobotka, atstovų rūmų pirmininkas Vladislavas Vlčekas ir vyriausybės premjeras Janas Fišeris. Trumpo koncerto metu išklausytas Čekijos filharmonijos orkestro atliktas žymiojo čekų kompozitoriaus Antono Dvoržako kūrinys „Te Deum“.

Pradėdamas pokalbį Šventasis Tėvas priminė, kad jo vizitas sutapo su totalitarinio komunistų režimo Rytų Europoje žlugimo 20-ųjų metinių minėjimu. Čekijoje dėl taikaus demokratijos atkūrimo tos permainos vadintos aksomine revoliucija. Praėjusių dviejų dešimtmečių politinis atsikūrimo ir visuomeninio gyvenimo žaizdų išgydymo procesas tęsiasi, ir jį reikia priimti platesniame europinės integracijos ir pasaulinės globalizacijos kontekste. Išaugę žmonių ir tautų lūkesčiai ir siekiai tokiomis aplinkybėmis reikalauja iš politinių vadovų ieškoti naujų pilietinio gyvenimo ir solidarumo modelių, kad teisingumo, taikos ir gerovės idealai neliktų tuščiais pažadais. Ypač tarp jaunų žmonių vis aktualesnis tampa klausimas, kokia yra pasiektos laisvės  prasmė. Tuo labiau kad tikroji laisvė siejasi su tiesos – tikrojo gėrio – paieška ir išsipildo žinojime bei daryme būtent to, kas yra teisinga, priminė popiežius Benediktas XVI.

Pabrėžęs didelę visų religinių, politinių ir kultūros lyderių atsakomybę žadinant šį jautrumą tiesai ir gėriui, jis sakė, kad „krikščionims tiesa turi vardą: Dievas. Ir gėris turi veidą: Jėzus Kristus“.

Kaip tik krikščioniškasis tikėjimas nuo pirmųjų misionierių – garsiųjų Rytų Europos apaštalų šv. Kirilo ir šv. Metodijaus laikų suvaidino esminį vaidmenį kuriant regiono dvasinį ir kultūrinį paveldą, kuris svarbus dabarčiai ir ateičiai. Be abejonės, negalima užmiršti istorijos skaudžių tarpsnių ir nesupratimų, karų bei persekiojimų paliktų randų. „Tačiau taip pat yra tiesa, kad krikščioniškosios šaknys maitino nuostabią atleidimo, susitaikymo ir bendradarbiavimo dvasią, kuri įgalino šių žemių tautas atgauti laisvę ir skatino naują pradžią, naują sintezę bei pažadino viltį“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.

Atkreipęs dėmesį į padėtį dabartinėje Europoje su pagarba politinei realybei ir visų piliečių tikybinės saviraiškos laisvei, jis pabrėžė Bažnyčios nuostatą dėl krikščionybės nepakeičiamo vaidmens formuojant kiekvienos kartos sąžinę ir skatinant esminį etinį konsensusą, kuris tarnauja kiekvienam asmeniui. Todėl tikinčiųjų balsas turi būti išgirstas viešojoje erdvėje, kad socialinis gyvenimas ir politika atitiktų troškimą gyventi tiesoje, kuri kiekvieną žmogų daro laisvu. Kaip tik ištikimybė tiesai, kaip integralios žmogiškosios pažangos pagrindui, užtikrina etišką, moralią ir išminties kupiną politiką. (Tai padeda įveikti naujų mirties kultūros lobistinių grupių (pavyzdžiui, agresyvaus homoseksualizmo ir feminizmo) interesų spaudimą, kuris tik didina visuomenės fragmentaciją ir naikina tradicinius bendruomeninio (šeimos) gyvenimo pagrindus – M. B.)

Popiežius pabrėžė, kad krikščionybės remiamas tiesos pažinimo siekis jokiu būdu nekelia grėsmės tolerancijai ar kultūrinei įvairovei. Tiesiog toks konsensusas užtikrina didesnį vieningumą, be kurio aptakios pastabos apie europinę integraciją lieka tik tuščios ir neįgyvendinamos frazės. Dabartinėse civilizacijos kryžkelėse, kada skirtingas gėrio, tiesos ir grožio supratimas trukdo priimti bendras vertybes, „Europa su savo ištikimybe krikščioniškosioms šaknims turi ypatingą pašaukimą palaikyti antgamtinę tarnystės viziją bendrajai individų, bendruomenių ir tautų gerovei“, – sakė Benediktas XVI. Šiuo atžvilgiu yra labai svarbus jaunųjų europiečių ugdymas, todėl Popiežius drąsino tėvus bei bendruomenes, kad jos reikalautų iš civilinės valdžios kurti vertybėmis grindžiamą švietimo sistemą, kurioje darniai sugyventų intelektualiniai, humanitariniai ir dvasiniai dalykai.

Baigdamas kalbą Šventasis Tėvas priminė Čekijos prezidento vėliavos devizą Veritas vincit (lot. „Tiesa nugali“) ir pabrėžė, kad tiesa nugali ne prievarta, bet įtikinamu ir drąsių vyrų bei moterų herojišku liudijimu. Be abejonės, istorija žino daug tiesos išdavystės ir ideologinio manipuliavimo pavyzdžių. Vienas jų būtų reliatyvizmas, naikinantis vertybes, įkvepiančias vieningo ir broliško pasaulio kūrimą. Todėl kantrios politikos ir diplomatijos darbuose svarbu pasitikėti žmogiškosios sielos galia suvokti ir įsisavinti tiesą bei ja vadovautis. Popiežius Benediktas XVI pamaldžiai linkėjo, kad politikai savo tarnystėje visada ieškotų įkvėpimo tiesos šviesoje, kuri yra Dievo Kūrėjo amžinosios Išminties apmąstymas.

Universitetų misija skleisti tiesą

Panašios laisvės ir tiesos santykio temos tik moksliniu aspektu buvo svarstomos ir Šventojo Tėvo kalboje, sakytoje Čekijos universitetų rektoriams, profesoriams ir studentijos atstovams. Rugsėjo 27 dieną vykusį susitikimą pradėjo vienos seniausių Vidurio Europos aukštųjų mokyklų, Prahos Karolio universiteto rektorius Vaclavas Hamplas, kuris, sveikindamas Popiežių, apžvelgė šalies akademinių studijų istoriją, artimai susietą su Bažnyčios, ypač vienuolijų, veikla. Benediktą XVI pasveikino ir studentas Jaroslavas Lormanas, kalbėjęs jo gimtąja vokiečių kalba. Kreipdamasis į 800 asmenų auditoriją, Šventasis Tėvas savo kalbą pradėjo pripažindamas universitetų didžiulį istorinį indėlį visuomenės kultūrai ir dvasingumui. Be kita ko, jis priminė, kad prieš dvidešimt metų įvykusių permainų iniciatoriai kaip tik ir buvo akademiniai sluoksniai. Taigi, akademinės laisvės siekis yra gerai žinomas ir popiežiui Benediktui XVI, kuris daugelį metų dirbo profesoriumi kaimyninės Vokietijos universitetuose. Šiai laisvei, kaip protinės veiklos tapatumui, tikėjimas nedaro jokių kliūčių, kadangi krikščionybės principuose, taip pat ir dogmose, atspindimas tiesos siekis. Kaip tik Bažnyčia viduramžiais buvo prie visų Europos universitetų ištakų: minėtąjį Karolio universitetą 1347 metų bule įkūrė tuometinis popiežius Klemensas VI.

Šią didžiąją ugdomąją universitetų tradiciją, kuri yra atvira antgamtei, Čekijoje, kaip ir kitose regiono šalyse, bandė pakirsti dešimtmečius vyravusi materializmo ideologija, religijos persekiojimas ir žmogiškosios dvasios suvaržymas. „Tačiau 1989-aisiais pasaulis tapo liudininku, kaip dramatišku keliu klaidinga totalitarinė ideologija buvo įveikta ir triumfavo žmogiškoji dvasia“, – sakė Šventasis Tėvas. Kaip tik šios permainos patvirtino, jog laisvės ir tiesos troškimo jokia priespauda negali užgniaužti. Šis troškimas yra neatskiriama bendrojo žmogiškumo dalis ir tai gerai atspindima įvairiose mokslo disciplinose, įskaitant filosofiją ir teologiją, su jų specifinėmis tyrimų metodologijomis.

Ir šiandien, atgautos laisvės sąlygomis, universitetų misija turi sugrįžti prie savojo tapatumo, kurio esmė yra lavinti jaunų žmonių širdis ir protus. Aiškindamas integruoto ugdymo idėją, kuri remiasi pažinimo tiesoje vienybe, popiežius Benediktas XVI perspėjo dėl iškylančių fragmentacijos pavojų. „Esant didelei informacijos ir technologijos sklaidai atsiranda pagunda protą atplėšti nuo tiesos siekio.“ Tačiau praradęs orientaciją protas kapituliuoja prieš reliatyvizmą, tai yra pradeda be jokios įžvalgos praktiškai bet kam suteikti vienodą vertę. Tokiomis sąlygomis iškyla pavojus ir akademinei autonomijai: nors tiesioginio politinio totalitarizmo spaudimo neliko, tačiau pasiduodama atskirų ideologinių interesų grupių poveikiui arba trumpalaikėms utilitarinėms vilionėms.

„Kas atsitiks su mūsų kultūra, jeigu ji bus statoma tik ant madingų argumentų, mažai kreipiant dėmesio į istorinę intelektualinę tradiciją, arba ant požiūrių, kurie rėksmingiausiai propaguojami ir dosniausiai finansuojami? – klausė Šventasis Tėvas. – Kas atsitiks, jeigu iš baimės išsaugoti radikalųjį sekuliarizmą, kultūra bus atkirsta nuo gyvybę palaikančių šaknų? Mūsų visuomenės tuomet nebus protingesnės arba tolerantiškesnės ir labiau prisitaikančios, bet tik trapesnės ir mažiau apimančios ir joms bus vis sunkiau atpažinti, kas tai yra tiesa, dora ir gėris.“

Dėl to Bažnyčia stengiasi užglaistyti properšą tarp mokslo ir religijos, tarp tikėjimo ir proto. Popiežius priminė, kad šiose pastangose ypač aktyvus buvo jo pirmtakas Jonas Paulius II, kuris savo paskutinėje enciklikoje „Fides et Ratio“ teigė, jog tikėjimas ir protas yra du sparnai, galintys pakelti žmogaus sielą į tiesos kontempliavimą. Tuo tarpu tie, kurie bando neigti proto dieviškąjį dėmesį (kas yra giliausias kiekvienos religijos išpažinėjų įsitikinimas), kliudo kultūrų dialogui, kurio taip reikia šiandienos pasauliui. Todėl iš naujo turime patvirtinti žmogaus gebėjimą siekti tiesos, ją rasti ir gyventi ta tiesa, kas buvo senųjų Europos universitetų steigimo pagrindas. Tik taip galima suteikti ryžtą intelektualinėms jėgoms, kad jos kurtų autentišką žmogaus klestėjimo ateitį.

Jano Huso atminimas ir dabartis

Tą pačią rugsėjo 27 dieną Prahos vyskupo kardinolo Miloslavo Vlko rezidencijoje įvykęs popiežiaus Benedikto XVI susitikimas su Čekijos Bažnyčių ekumeninės tarybos nariais skatino tolesnę krikščionių susitaikymo ir bendradarbiavimo plėtrą. Čekijoje tai pirmiausia susieta su požiūriu į Jano Huso (1372–1415), kuris laikomas reformacijos pirmtaku, istoriniu vaidmeniu. Šis žymus pamokslininkas ir buvęs Karolio universiteto rektorius skelbė prieštaringus ir radikalius Bažnyčios pertvarkos reikalavimus. Dėl to 1414 metais Bažnyčios visuotiniame Konstancos Susirinkime buvo paskelbtas eretiku ir sudegintas ant laužo. Jo idėjos davė pagrindą čekų nacionalinių denominacijų atsiradimui, įskaitant dabar nedidelę Husitų Bažnyčią.

J. Huso, taip pat skatinusio čekų tautinio bei socialinio atgimimo ir išsivadavimo sąjūdį,  dramatiška mirtis nulėmė nelengvus išbandymus Bažnyčios ir sekuliariosios Čekijos visuomenės santykiuose. XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje žlugus komunistinei sistemai, kuri manipuliavo J. Huso likimu savo antibažnytiniams ir ateistiniams siekiams, kardinolo M. Vlko pastangomis pradėtas susitaikymo procesas. Šių pastangų kulminacija galima laikyti 1999 metais Romoje popiežiaus Jono Pauliaus II sušauktą mokslinį-teologinį simpoziumą, kuris iš naujo peržiūrėjo J. Huso gyvenimą ir mokymo paveldą. Buvo išreikštas apgailestavimas dėl žiaurios reformatoriaus mirties ir pabrėžta jo moralinė drąsa iškeliant kai kurias bažnytinio ir visuomeninio gyvenimo problemas.

Prahos susitikime tiek popiežių Benediktą XVI pasveikinęs Čekijos Bažnyčių ekumeninės tarybos pirmininkas pastorius Pavelas Černis, tiek ir Šventasis Tėvas pripažino 1999 metų tarptautinio simpoziumo dėl Jano Huso rezultatų svarbą susitaikymui. „Aš meldžiuosi, kad tos ekumeninės iniciatyvos neštų vaisius ne tik krikščionių vienybės siekimui, bet ir visos Europos visuomenės gerovei, – kalbėjo Popiežius. – Praeities atminimas (ir žaizdų užgydymas) įkvėpia ateičiai“. Europa turi klausyti krikščionybės istorijos, kaip savo pačios istorijos, rasdama joje teisingumo, laisvės ir socialinės atsakomybės siekiams ateityje.

Benediktas XVI, nurodydamas į žymiųjų čekų kilmės misionierių – šv. Adalberto ir šv. Agnės Bohemietės – pavyzdžius, sakė, kad jų atkaklų Evangelijos skelbimą motyvavo ne pasaulio baimė, bet įsitikinimas, kad jie turi dalintis jiems patikėtų tikėjimo tiesų turtais. „Taip ir šiandienos krikščionys, atsiverdami dabarties realijoms ir priimdami viską, kas yra gera visuomenėje, turi rodyti drąsą žmonių kvietimui į radikalų atsivertimą, kuris seka iš susitikimo su Kristumi ir skatina naujam malonės gyvenimui“, kalbėjo Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad krikščionys turi priminti Europai jos šaknis ir ne todėl, kad jos išdžiūvę, bet kad ir toliau maitina dvasiniu bei moraliniu turiniu, suteikdamos galimybę kurti prasmingą dialogą su kitomis kultūromis ir religijomis.

Evangelija nėra ideologija, todėl jos negalima užsklęsti į konkrečią socialinę bei politinę schemą. Evangelijos mokymas išlaiko visas pasaulio istorijos permainas ir naujai nušviečia kiekvienos epochos žmogiškąjį orumą. Popiežius kvietė melsti Viešpaties, kad visiems krikščionims suteiktų drąsos dvasią dalytis išganymą skelbiančiomis amžinosiomis tiesomis, kurios per ilgus amžius formavo ir toliau formuoja Europos socialinę ir kultūrinę pažangą.

Ekumeninis susitikimas baigtas visų jo dalyvių bendra malda bei individualiu bendravimu su Šventuoju Tėvu. Pažymėtina, kad vizito Čekijoje metu kitų krikščionių konfesijų delegacijos dalyvavo visose didžiausiose popiežiaus Benedikto XVI vadovautose liturginėse apeigose.

© 2009 „XXI amžius“