| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Mano globėjas Alvydas Semaška, 1948 metų tremtinys
Pokario metais su mama gyvenome Kaune, Palangos gatvėje. (Tėčio jau nebeturėjau. Majoras Jonas Semaška nuo 1945 m. gegužės mėnesio kovojo su okupantais. Išdaviko įskųstas 1946 m. balandžio 15 dieną buvo suimtas ir 1947 m. sausio 21 dieną Vilniuje, KGB kalėjime, buvo sušaudytas ir kirviu sukapotas. Tai liudija ekspertų išvados.) 1948 m. gegužės 19 dieną su dviem ginkluotais kareiviais atvykęs MGB karininkas paaiškino, kad kareiviai turi pas mus pabūti keletą parų neva kažką per langą reikės sekti. Mudu su mama visą tą laiką negalėjome išeiti. Vienintelis ryšys su išoriniu pasauliu tik per kaimynus, kurie įspėdavo visus, norinčius mus aplankyti, ir parūpindavo maisto. O maisto reikėjo nemažai, kadangi kareiviai nesivaržė ir radę ką nors, kas jiems patinka, be jokių skrupulų sušveisdavo. Naktį iš 21-os į 22-ąją (kitą dieną turėjo būti mamos vardadienis) sulaukėme nekviestų svečių: įsibrovė dar du kareiviai, du stribai, du civiliai iš miesto kompartijos komiteto ir du milicijos kapitonai. Visi ginkluoti net vairuotojas buvo su pistoletu, atėjo areštuoti moterį ir 9-erių metų vaiką! Semaškiene, greitai renkitės, pasiimkit reikalingiausius daiktus ir važiuojame. Čia jau niekada nebegrįšite! griežtai įsakė milicijos kapitonas. Mamai iš susijaudinimo temperatūra pakilo, nepajėgė net žodžio ištarti, tiek tiesė rankas į mane. Laimei, tuo metu kitas aukštas milicijos karininkas, matyt, dar nepraradęs žmoniškumo, liepė kareiviams ir stribams padėti surinkti daiktus. Kareiviai nutraukė nuo stalo staltiesę, nuo lovos antklodę, ištraukė lagaminą ir ėmė krauti viską, kas tik po ranka pakliuvo. Ką mums sukrovė, sužinojome jau Sibire. Pakrovė mus į sunkvežimį ir nugabeno į geležinkelio stotį, kur jau prie krovinių vagonų buvo suvežta daugybė išsigandusių žmonių. Visur girdėjosi aimanos, vaikų verksmas ir sargybinių šūksniai. Pagaliau visi suvaryti į vagonus ir traukinys, traukiamas dviejų garvežių, pajudėjo į rytus. Kelionė tęsėsi tris savaites. Kokiomis sąlygomis ir kaip keliavome į Sibirą, jau daug buvo rašyta. Tik apie vieną dalyką, kurį patyrėme, neteko skaityti. Kažkokioje Rusijos stotyje per garsiakalbius išgirdome kalbant lietuviškai Amerikos balsą (!), kuris ragino mus, tremtinius, važiuoti ramiai, nesijaudinti, nebandyti bėgti, nes greitai mus amerikiečiai išvaduos ir visi galėsime grįžti į Lietuvą. Žmonės garsiai šaipėsi iš tokio balso, bet netrukus jis nutilo. Didžiausias kelionės rūpestis buvo maistas ir gamtiniai reikalai. Juos valdžia išsprendė labai paprastai. Karštas vanduo (kipiatok) iš garvežio ir kartą per dieną samtis neaiškios kilmės sriubos, vadinamos pochliobke, (kurios, beje, ne visiems užtekdavo). Kita problema irgi buvo išspręsta: traukinys sustoja laukuose, sargybiniai atstumia vagonų duris ir pasigirsta komanda: Vychodi pod vagony sratj! Laiko skiriama labai ribotai, todėl visi kartu, vyrai, moterys ir vaikai, po vagonais atlikinėjome gamtinius reikalus. Sargybiniams tai buvo savotiška pramoga: žiūrėdavo į nuogus užpakalius ir žvengdavo. Vieno tokio sustojimo metu mano mama užtruko truputį ilgiau ir pavėlavo kartu su visais įlipti į vagoną. Sargybinis skubėdamas užstūmė vagono duris, nepastebėjęs, kad mama yra dar po vagonu. Traukinys pajudėjo. Tuo metu aš jau buvau savo vagone ir laukiau mamos. Žiūriu, visi susirinkę, o jos nėra. Kur mano mama? verkdamas šaukiu aš. Apstoję svetimi žmonės bando mane raminti ir sprendžia, ką daryti. Jie galvojo, kad mama tikriausiai bandė bėgti ir buvo nušauta. Mat kiekvieną kartą sargybiniai įspėdavo, kad jei kas bandys bėgti, nušaus. Ir štai prieina prie manęs vienas vyras, priglaudžia prie savęs ir sako: Aš esu vienas ir šis vaikas liko vienas. Imu jį savo globon. Bet kai traukinys kitą kartą sustojo ir atsivėrė mūsų vagono durys, pamačiau gyvą ir sveiką mamą. Pasirodo, jai prišokus prie judančio traukinio, vieno vagono durys buvo truputį pravertos, mama ištiesė rankas ir žmonės įtraukė ją į vidų. Kitaip sargybiniai ją tikrai būtų nušovę... Visi džiaugiamės, buvo gyvai aptarinėjamas šis įvykis, paskui Antanas Pagirėnas, važiavęs tame pačiame vagone, su šypsena sako mamai: Tavo vaikas jau turi globėją! Susipažino: tai buvo Alfonsas Diečkus. Mama, buvo jam labai dėkinga. Vėliau bendri vargai suartino juos ir aš įsigijau rūpestingą patėvį. Su juo mama kartu pragyveno 45 metus, iš kurių 9-erius kartu kentėjo Sibire. Prisiminęs visa tai, dažnai pagalvoju, kažin ar mudu su mama būtume likę gyvi, jei ne mano globėjas. A. Diečkus buvo kilęs iš kaimo, fiziškai labai stiprus, sveikas vyras, gerai nusimanė apie ūkiškus darbus, taigi ir mane daug ko išmokė. Po trijų savaičių kelionės atvykome į Tinsko stotį (Krasnojarsko kr.), kurioje turėjome laukti, kol mus išsidalins ūkio vadovai (vergų pirkliai kaip jie buvo tremtinių pavadinti). Mudu su mama ir Alfonsu Diečkumi pakliuvome į Chur Klin kaimą. Pirmoji mūsų tremties vieta atrodė klaikiai: nušiuręs kaimas su daugybe tuščių, apgriuvusių namų, mat dauguma gyventojų karo ir pokario metais mirė iš bado. Prisistatęs nadziratelis (prižiūrėtojas) apgyvendino mane su mama, A. Diečkų, Pagirėnų ir Strazdų šeimas viename iš tokių namų su kiauru stogu. Vyrai tuoj ėmėsi taisyti stogą. O aš ant surasto popieriaus lapo nupiešiau namą. Mama tą piešinį išsaugojo dabar jį turi mano sūnus. Gyvenimas tremtyje buvo sunkus. Tremtiniai dirbo miške nusakinimo darbus ir baisiai kentėjo nuo gausybės uodų ir mašalų. Sutinę nuo įkandimų, alkani, be jokios medicininės pagalbos tremtiniai dar būdavo varomi dirbti į gretimą kolūkį ir už tai negaudavo jokio atlygio. Poilsio dienų taip pat nebuvo. Mums aiškino: turite atidirbti už tai, kad nemokamai buvote vežami ir maitinami kelionės metu. Raitas prižiūrėtojas tikrino, ar kas neslėpia daržovių už tai buvo galima atsidurti kalėjime. O valgyti norisi... Šito darbo malonumą patyriau ir aš: trejus metus mamai padėjau rinkti smalą ir trejus metus kartu su patėviu ėjau rėžti ant pušų rėžius. Laimei, A. Diečius retkarčiais iš Lietuvoje likusių giminių gaudavo siuntinėlius su maistu, kuo pasidalindavo ir su mumis. Jeigu kada nors būsiu turtingas, nusipirksiu baltos duonos, užsitepsiu storai sviesto, dar uždėsiu lašinių ir užgersiu su pienu! tokia buvo alkano vaiko svajonė. Forminės, labai prastos kokybės juodos duonos tik po pusę kilogramo tremtiniai galėjo nusipirkti parduotuvėje. Ir tai tik dirbantys pagal sąrašą. O vaikai ir seniai? Kas nedirba tas nevalgo! tokia buvo stalininė tvarka. Baigiantis vasarai, grupė vyrų pėsčiomis buvo išvaryti už keliasdešimties kilometrų statyti naujiems tremtiniams baraką. Po to spalio mėnesį, kai jau buvo iškritęs sniegas, vyrai iš Chutor Klino ir dar keliasdešimt lietuvių tremtinių iš kitų kaimų buvo nuvaryti gilyn į taigą statyti naują Teličeto gyvenvietę. Atlydėjęs raitas prievaizdas, kurį dėl bjauraus būdo vyrai pravardžiavo varmakoju, pasakė: Čia bus jūsų namai ir kapai. Čia bus jūsų Lietuva, čia jūs visi nudvėsite! Tamsus miškas, jokios pastogės, sniegas, šalčiai. Ant upės aukšto kranto vyrai išsikasė kelias žemines (zemliankas), prisikirto eglišakių ir tokiomis sąlygomis, kamuojami šalčio ir alkio, per visą Sibiro žiemą dirbo. Pavasarį į dar neužbaigtus statyti namus jau buvo keliami tremtiniai. Po Stalino mirties, prasidėjus N. Chruščiovo valdymo erai, tremtinių padėtis ėmė keistis į geresnę pusę. Žmonės tapo drąsesni ir ėmė rašyti į Maskvą prašymus peržiūrėti bylas. 1956 metais, kai oficialiai buvo pasmerktas Stalino kultas, prasidėjo masinis reabilitacijų laikotarpis. Galiausiai ir mums buvo leista grįžti į Lietuvą. Pirmiausia paleido mudu su patėviu ir mes išvykom įsikurti Lietuvoje, o mama vis negavo leidimo, vis dar laukė. Pasirodo, ji labiausiai nusikaltusi tarybų valdžiai! Mes su patėviu jau galvojome, kad ir mums vėl teks grįžti į Sibirą, bet padėjo Teličeto komendantas vyr. leite-nantas Lokotenko, geros širdies tremtinius užjaučiantis žmogus. (Ir tokių buvo!) Jis parašė mamai leidimą mėnesiui laiko išvažiuoti į Lietuvą ir patarė dėl paleidimo kreiptis į J. Paleckį jeigu nepaleis, turės grįžti atgal. Mama davė garbės žodį, kad negavusi leidimo likti Lietuvoje tikrai sugrįš. Per didelius vargus, pažeminimus ir ašaras buvo prieita prie J. Paleckio ir galiausiai leidimas pasilikti gautas. Tada iškilo kitos bėdos kur gyventi, kaip prisiregistruoti? Nedaug trūko, kad būtų tekę grįžti atgal į Sibirą. Juk daugeliui tremtinių teko ieškotis prieglobsčio Latvijoje, Baltarusijoje, Kaliningrado srityje ar net grįžti atgal į tremties vietą. Paskutiniu momentu padėjo geri žmonės. Seni mano tėvų pažįstami garbinga Okulič ir Kazarinų šeima mums suteikė gyvenamąjį plotą ir priregistravo. Taip ir likome Lietuvoje ir savo noru, kol gyvi būsime, niekur iš jos neišvažiuosim! Mano patėvis iki šiol gyvena Kaune, susitinkame, pabendraujame. Neseniai jis sulaukė garbingo 90-ies metų jubiliejaus. Gerai, kad dar yra su kuo pasidalinti senais prisiminimais. Mama labai krimtosi, kai 1992 metų rudenį į valdžią sugrįžo komunistai. Ji sunkiai susirgo ir po pusės metų mirė. Lankykime savo tėvus ir globėjus, kol dar juo gyvus turime. Savo patėviui linkiu ilgiausių metų, geros sveikatos ir Dievo palaimos. * * * Alfonsas DIEČKUS gimė 1919 m. spalio 5 dieną Anykščių rajone, Rubikių kaime, Antano Diečkaus ir Emilijos Vaičiūnaitės šeimoje. Be jauniausio Alfonso, šeimoje dar augo broliai Rapolas, Jonas ir seserys Leokadija bei Anelė. Dar buvo viena sesutė Staselė, bet ji maža būdama mirė nuo skarlatinos. Baigęs 6 skyrius Kurklių pradžios mokykloje Alfonsas išvyko į Kauną. Čia dirbdamas baigė gimnaziją ir įstojo mokytis į VDU Statybos fakultetą. Karo metais mokslas vyko su pertraukomis. Vokiečiams uždarius universitetą studentams paskaitos vykdavo neoficialiai. Po karo toliau mokėsi VDU. 1948 m. gegužės 22 dieną mokslai nutrūko buvo ištremtas į Sibirą, kur išbuvo iki 1957 metų rudens. Grįžęs, kad prisiregistruotų Kaune, įsidarbino geležinkelyje. Prisiregistravęs įsidarbino Pramprojekte, vėl stojo mokytis į KPI Statybos ekonomikos fakulteto vakarinį skyrių, kurį baigė 1965 metais. Baigęs mokslus, perėjo dirbti į KPI projektavimo-konstravimo biurą, o darbinę veiklą baigė dirbdamas Kelprojekte.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |