Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Solidūs istoriko   ir politiko debatai

Gintaras Visockas

Profesorius Vytautas Landsbergis Vytauto VISOCKO nuotrauka

Praėjusią savaitę įsiminė per LRT rodyta istoriko Alfredo Bumblausko ir prof. Vytauto Landsbergio diskusija dėl politikų ir istorikų tarpusavio nesutarimų, skirtingų praeities interpretacijų, dažnų istorijos falsifikatų.

2009 m. rugsėjo 27-osios „Tūkstantmečio pokalbių“ laidą tikriausiai būtų galima vadinti istorine – juk per pastaruosius keletą metų istorikas A. Bumblauskas, regis, pirmą kartą išdrįso suteikti tribūną oponentui. Jei dėl šio teiginio klystu, pataisykite mane. Tačiau bandydamas prisiminti bent jau paskutiniuosius televizinius šio istoriko ginčus, laidų, kuriose dalyvautų ryškesni „bumblauskinės“ istorijos traktavimo oponentai, neprisimenu. Jei A. Bumblauskas kartais ir pasikviesdavo kosmopolistiniam, nihilistiniam Lietuvos istorijos traktavimui prieštarauti drįstančių pašnekovų, tai toks kvietimas vis dėlto būdavo suteikiamas išimtinai tiems kritikams, kurie ginčydavosi su juo tik dėl detalių. Taigi visada būdavo sukuriamas įspūdis, jog A. Bumblauskas net sušilęs ginčijasi su kitaip manančiais.

Šį kartą taip neatsitiko. Prof. V. Landsbergis buvo kietas riešutas. Profesorius įtikinamai atmetė visus tiek paslėptus, tiek atvirus istoriko A. Bumblausko bandymus liaupsinti kosmopolitines, nihilistines Lietuvos istorijos traktavimo tendencijas. Kartais prof. V. Landsbergis nesutikdavo kategoriškai, piktai, konkrečiai, o kartais – žaismingai, ironiškai, per vaizdingas metaforas, palyginimus. Tačiau visoms laidos „Tūkstantmečio pokalbių“ vedėjo pastangoms menkinti patriotiškų, romantiškų nuostatų istorikus buvo duotas solidus atkirtis: ne, nesutinku, neiškraipykite faktų, neužsiimkite demagogija, nepamirškite esmės... Štai tokių atsakymų sulaukė istorikas. Žvelgiant iš šalies laidos vedėjas tąsyk tikrai nesijautė visažinis, visagalis – aiškai buvo matyti, kokia buvo nelengva ši laida A. Bumblauskui, susidūrusiam su lygiaverčiu priešininku.

Intelektualų vardo vertas ginčas įsiplieskė jau pirmosiomis laidos minutėmis. Istorikas A. Bumblauskas tvirtino, kad istorikai niekada nesisavino istorijos mokslų kaip absoliučios savo nuosavybės, girdi, rūpinimasis istorija yra visos visuomenės reikalas, nors kai kurie politikai šaukė esą istoriją būtina palikti istorikams. O kai toji istorija jiems nėra palanki, tada tie patys parlamentarai ima mokyti istorikus, esą mokslininkai neteisingai traktuoja faktus, įvykius, primityviai gretina nepalyginamus dalykus. Ir laidos vedėjas tuoj pat paklausė: „Ar jūs, profesoriau, nenorite istorijos palikti istorikams?“

Prof. V. Landsbergis atsakė  įtikinamais argumentais: „Ši mintis tikrai nėra istorikų ištarta. Tai yra blogų politikų mintis. Kai jiems istorija kenkia, jie siekia atsikratyti istorijos, suprask, tegul istorikai ten kapstosi, o mes einame pirmyn. Pradedame viską nuo nulio, atverčiame naują puslapį, pradedame rašyti savo istoriją“.

(nukelta į 3 p.)(atkelta iš 1 p.)

Pasiteiravus, gerai ar blogai, kad visuomenė išmano savo praeitį, profesorius, man regis, net truputį nustebo: „Istorijos žinojimas kenkia ar padeda? Istorija yra žinija. Kaip gali kenkti praeities žinojimas?! Žmogus, daugiau išmanantis, yra tiesiog daugiau išmanantis. Toks žmogus ir klaidų mažiau daro ir nebus sukvailintas kokio nors nesąžiningo, bet daugiau žinančio gudruolio, siūlančio istoriją palikti vien istorikams“.

Laidoje buvo analizuojamas ir dabartinio Rusijos premjero Vladimiro Putino primygtinis raginimas neperrašinėti istorijos. Iš šalies žvelgiant, V. Putino įsakymas – labai gražus ir prasmingas. Istorijos negalima perrašinėti, negalima juodinti arba baltinti. Ją privalu pateikti tokią, kokia ji egzistuoja iš tikrųjų. Tačiau prof. V. Landsbergis tokias Kremliaus vadovų kalbas pavadino „tiesiog veidmainystės šedevru“. Pasak profesoriaus, V. Putinas yra labai savotiškas istorikas – jis pirmiausiai įsakė „pataisyti“ Rusijos istoriją, kad joje nebūtų nieko neigiamo, kad ji keltų rusų pasididžiavimą. Jis siekė savo šalies istoriją paversti šovinistine istorija – pergalių, nuopelnų, išvadavimų istorija, o apie užkariavimus, apie kaimynams padarytas skriaudas uždraudė net užsiminti. Ir šis Kremliaus įsakymas buvo įvykdytas, tikriausiai neišvengus susidorojimų su istorikais, profesoriais, dėstytojais bei mokytojais, nesutikusiais meluoti. Ir kai Rusijos istorija buvo perrrašyta, tada V. Putinas vėl išėjo į tribūną ir pareiškė, kad niekas neturi teisės perrašinėti istorijos – kas bandys tą daryti, bus baudžiamas. Žodžiu, perrašė istoriją ir pareikalavo daugiau jos neperrašinėti. Prof. V. Landsbergio žodžiais tariant, V. Putino kalba buvo pilna veidmainystės, ir mums tokie teisybės reikalautojai negali tapti sektinais pavyzdžiais.

Profesorius taip pat atkreipė dėmesį, kad šiandien Rusijoje kaip niekad vėl garbinamas diktatorius Stalinas. Esą Stalino nuopelnai Rusijai milžiniški, o klaidos – ne tokios svarbios ir reikšmingos. Esą laimindamas Molotovo-Ribentropo paktą Stalinas nebuvo agresorius arba buvo bent jau mažesnis agresorius už Hitlerį. Kai kalbama apie šį paktą, žodį „agresorius“ vartoti vienaskaita nėra tikslu. Tas paktas buvo kelių agresorių susitarimas, kaip pasidalyti grobį. Dar Rusijos demokratė Valerija Novodvorskaja retoriškai teiravosi, kaip gali režimas būti kriminalinis, o užsienio politika – angeliška? Čia akivaizdžiausiai nesueina galai. Žmogus namie muša saviškius, o gatvėje elgiasi kaip mandagus vyriškis, padedantis per gatvę saugiai pereiti senutei. Tokių stebuklų vargu ar pasitaiko. Tokia buvo prof. V. Landsbergio pozicija.

Štai čia užvirė, man regis, pati įdomiausia ginčo dalis. Laidos vedėjas stengėsi demagogiškai įžvelgti paraleles tarp Rusijos ir Lietuvos. Jo įsitikinimu, šiandien ir Rusijoje, ir Lietuvoje barami tie praeities tyrinėtojai, kurie stengiasi kritiškai pažvelgti į savo šalių praeitį. Laidos vedėjas prisiminė, kad kiekvienas bandymas sovietmečiu kritikuoti to meto realybę buvo traktuojamas kaip sovietų valdžios juodinimas. Taigi, jo manymu, „nepagrįstų kaltinimų juodinant Lietuvos istoriją pilna ir dabar“. A. Bumblausko galva, šiandien ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje kaltinami istorikai, išdrįstantys į istoriją pažvelgti moderniai.

Tada prof. V. Landsbergis paprašė konkrečių pavyzdžių, bet konkrečių pavyzdžių istorikas A. Bumblauskas nepateikė. Jis tik džiaugėsi, kad „istorikas Edvardas Gudavičius įvykdė revoliuciją Lietuvos istorijos moksle“. Esą istorikas E. Gudavičius pareiškė, kad pagoniškosios civilizacijos nebuvo, tad jei Lietuva nori eiti į priekį, tai ji į priekį privalo eiti pasiremdama krikštu, krikščionybe. Ir šį kartą prof. V. Landsbergio atsakymas buvo trumpas: „O kur ta revoliucija?“

Istoriko A. Bumblausko argumentai buvo tokie: „Mūsų istorijos patriarchai sukūrė koncepciją, esą visa lietuvybės esmė yra pagoniška, po to prasidėjo vien degradacija ir smukimas“. Kritiškai žvelgdamas į pagoniškosios Lietuvos laikus, istorikas pabrėžė, kad pagoniškoji Lietuva neturėjo vertybių, kurios būtinos vartojant sąvoką „civilizacija“. Visuose pasaulio istorikų vadovėliuose teigiama, jog kalbant apie civilizaciją, būtinas raštas, mūras ir valstybė. Pagoniškosios Lietuvos vadinti civilizacija negalima, nes ji šių dalykų neturėjo – todėl nebuvo ir civilizacijos. Identiteto būta, bet istorijos kreivės, pasak A. Bumblausko, „šiandien vis tiek kitaip braižomos“.

Prof. V. Landsbergis tvirtino nematąs tų, kurie teigia, jog „visa lietuvybės esmė yra pagonybė“. Jis taip pat įrodinėjo, jog lietuviškasis identitetas iš tikrųjų yra senesnis nei krikščionybė, ir jis nesuprantąs, kodėl dėl šios nuostatos derėtų ginčytis. Profesoriaus teigimu, iki krikščionybės atėjimo mūsų protėviai turėjo savo originalų požiūrį į gyvenimą, pasaulį, kosmosą. Atėjus krikščionybei visa tai nebuvo nušluota nuo žemės paviršiaus. Pasak prof. V. Landsbergio, „būtent tuomet prasidėjo visokie maišymaisi, mikstūros, varžybos“.

Tada istorikas A. Bumblauskas ėmė tvirtinti, girdi, XVIII–XIX amžiuose mūsų istorikai buvo įsitvėrę romantizmo, o mūsų kaimynai, net tie, kurie tąsyk turėjo lyg ir silpną tautinį identitetą, sakykim, baltarusiai, ėjo neva pažengesniu keliu – žvelgė ne tiek romantiniu, kiek akademiniu žvilgsniu į savąją praeitį, matydami ne vien gražius, bet ir bjaurius dalykus. Profesorius į šiuos išvedžiojimus atkirto, kad šitaip kalbėdami mes tik supaprastiname esmę ir įsiveliame į beprasmius, keistus ginčus buvo ar nebuvo mokslininkas Simonas Daukantas. V. Landsbergio manymu, ne taip jau svarbu, kokiu būtent vardu pavadinsime Lietuvos istoriją rašiusį Daukantą – istoriku, mokslininku ar romantiku – neginčijamas faktas, kad Daukantas buvo didis žmogus.

Visa toji laida buvo tikras intelektualų ginčas, vertas visuomenės dėmesio. Istorikas A. Bumblauskas kaltino kai kuriuos dabartinius mūsų istorikus garbinant pagonybę, o prof. V. Landsbergis tvirtino nemanąs, kad mes keliame pagonybę aukščiau krikščionybės. Laidos vedėjas tvirtino, jog pagonybės garbinimas naudingas net priešiškai nusiteikusiems Rusijos istorikams, o laidos svečias teigė nemanąs, jog pagonybės garbinimas taps nauja religija. A. Bumblauskas bandė įpiršti nuomonę, esą mūsų istorikai elgiasi trumparegiškai, lenkus vaizduodami tokiais pat dideliais Lietuvos priešais kaip ir rusus ar vokiečius, o europarlamentaras V. Landsbergis sakė, kad „tam tikri lenkai tam tikru laikotarpiu iš tiesų norėjo, jog Lietuvos iš viso nebeliktų“. Istorikas A. Bumblauskas pateikė pavyzdį, kad vienas kunigas dėl lietuvių ir lenkų nesutarimų kaltino abi puses – esą kalti ir karštakošiai želigovskių bei pilsudskių pasekėjai, bet kalti ir nesukalbami Kauno lietuviai. Prof. V. Landsbergis čia pat vaizdingai atkirsto, kad „nesukalbami lietuviai“ jam primena 1991-uosius, kai Michailas Gorbačiovas oficialųjį Vilnių vadino „nesukalbamu partneriu“. O juk tokiais atvejais labai svarbu išgirsti, ko reikalauja kita pusė. O juk kita pusė reikalavo neįmanomo dalyko – atsisakyti nepriklausomybės idėjos. Tad iš tikrųjų nesukalbamas buvo pats Kremlius.

Ypač įspūdingos būta pokalbio pabaigos. Istorikas A. Bumblauskas prisiminė, jog kai kurie mūsų istorikai tvirtina, jog lietuviams reikėtų glaustis ne prie stipresnės, bet prie silpnesnės kultūros, nes tik tokiu atveju lietuviai pajėgtų neištirpti, nenutautėti. Prof. V. Landsbergio atsakymas ir vėl buvo lakoniškas, bet taiklus: „Kas tai kartoja, norėčiau pamatyti tuos žmones“. Istorikas A. Bumblauskas ir vėl nepateikė konkrečių pavardžių, tik pasiteisino – „internete rašoma“.

Ypač įsiminė ginčas, ar Lietuvai, neturinčiai nei didelės teritorijos, nei naftos telkinių, nei gausios kariuomenės, verta narsiai remti Ukrainą ar Gruziją. Gal Lietuvai geriau tapti kuklia Europos provincija, niekur garsiai neištariančia savo pozicijos? Į šiuos argumentus prof. V. Landsbergis atsakė pasiremdamas konkrečiu estų pavyzdžiu: „Estai neva kukliai sau sėdi savo kamputyje ir nieko reikšmingo aplink nedaro. Ne visai taip. Estai įsteigę ugro-finų mokslinį institutą ir rūpinasi, tiria, pagloboja skriaudžiamas mažas ugro-finų tauteles Rusijos šiaurėje iki Volgos. Tai jų kraujo giminės. Estai toms tautelėms negali padėti jėga, bet gali padėti dėmesiu, kartais primindami apie diskriminaciją Europos Sąjungai. Estai taip ir elgiasi. Štai Estijos prezidentas Ilvesas staiga ima ir prabyla Europoje apie engiamas ugro-finų tauteles. Iš vieno tokio pasakymo naudos gal ir nebus, bet dešimtąjį tokio pobūdžio pasisakymą europiečiai jau galbūt ir išgirs. Aš matau, kaip ilgokai atrodę nereikalingi ir kliudantys klausimai Europoje dabar jau atrodo ir reikalingi, ir nekliudantys“.

Manot, po šių prof. V. Landsbergio teiginių laidos vedėjas sugebėjo ištarti bent vieną rimtesnį kontrargumentą? Ne, nesugebėjo. Peržvelgus istoriko A. Bumblausko ir prof. V. Landsbergio ginčą galima tik pasidžiaugti, jog šį kartą kosmopolitiškai, nihilistiškai Lietuvos istoriją traktuojančioms jėgoms buvo suduotas solidus antausis. Tačiau tokio antausio – maža. LRT – ne uždaroji akcinė bendrovė, todėl istorikas A. Bumblauskas privalo dažniau į savo laidas kviestis oponentus. Karto per kelerius metus – mažoka.

O oponentų A. Bumblauskas turi užtektinai. Štai kaip A. Bumblausko sukirpimo istorikus straipsnyje „Kosmopolitizmas ir lietuviškumas Lietuvos istorijoje“ apibūdina, pavyzdžiui, istorikas Edvardas Kriščiūnas: Lietuvių tautos istorinę atmintį naikinančios kosmopolitizmo idėjos skverbiasi ir į Lietuvos istorijos mokslą. Istorikai A. Bumblauskas, E. Gudavičius, A. Nikžentaitis bando Lietuvoje įdiegti kosmopolitinį gimtosios istorijos tyrimo ir perteikimo modelį. Apie šių istorikų peršamą kosmopolitinio istorijos modelio žalą lietuvybei pirmasis prabilo istorikas R. Batūra. Akademikas V. Merkys kosmopolitinį istorijos modelį apibūdino kaip Lietuvos istorijos mokslo ligą. Kosmopolitinės Lietuvos istorijos doktrinos priešiškumą lietuvybei, jai daromą žalą išsamiausiai atskleidė Vl. Terleckas knygoje „Lietuvos istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu“. Lietuvos istorikų „luomas“ skyla į dvi idėjiškai priešingas stovyklas: vieni lieka ištikimi gimtajai tautai, kiti, tyčiodamiesi iš jos praeities, naikina Lietuvos istoriją kaip tautiškumo ugdytoją ir lietuviškos sąmonės išlaikytoją. Kosmopolitines doktrinos atstovų parašytuose istoriniuose darbuose neberasime pasididžiavimo savo žymiųjų protėvių nuveiktais darbais tėvynės ir valstybės labui. Jie parašyti be širdies, be meilės ir pagarbos tėvynei ir jos praeičiai, tarsi rašantieji būtų ne lietuviai, o kažkokios betautės būtybės. Kosmopolitiniai istorikai yra apsisprendę tapti pasaulio piliečiais arba, kaip madinga sakyti, būti europiečiais. Būti europiečiu – tai modernaus nutautėlio pasirinkimas. Tai kosmopolitizmo sinonimas. Tai kartu ir savosios tautos išdavystė.

Analizuojant, kokius pašnekovus į savo autorines laidas kviečiasi A. Bumblauskas, tenka pastebėti, jog nei minėtas E. Kriščiūnas, nei R. Batūra, nei V. Merkys, nei V. Terleckas kosmopolitizmą, nihilizmą, menkavertiškumą  propaguojančio A. Bumblausko laidose nėra dalyvavę. Niekad nedalyvavo. O tai jau – nedovanotina ir netoleruotina.

© 2009 „XXI amžius“