|
Vilniaus krašto tautinių mažumų integracija
Vidmantas Žilius
Šį pranešimą rašau tikėdamasis neįžeisti nei vienos tautinės mažumos, bet norėdamas atskleisti tikrąją Pietryčių Lietuvos tautinių mažumų padėtį, jos santykį su valstybe bei priežastis, kurios, manau, lėmė šių santykių vystymosi raidą.
Prieš gerą dešimtmetį maniau, kad ateityje žmonės, atstovaujantys tautines mažumas, sakys: Gerbiu savo tėvų ir senelių kalbą, didžiuojuosi jų perduota kultūra, bet myliu ir Lietuvą, nes ji man suteikė išsilavinimą, darbą...
Deja, baigiantis antrajam atkurtos Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui lenkų tautinė mažuma save izoliavo, o kitos tautinės mažumos pasidavė pirmosios įtakai. Izoliacija pasireiškė tuo, kad daugelis rajono gyventojų, kaip ir prieš 20 metų, blogai kalba lietuviškai, o nemaža dalis net nesupranta kalbos, ignoruoja valstybines šventes bei valstybės atributiką, be to, lenkų tautinės mažumos atstovai pažėrė šūsnį reikalavimų valstybei: miesteliuose gatves pavadinti su karo nusikaltimais susijusių asmenų pavardėmis bei statyti jiems paminklus, vardus ir pavardes asmens dokumentuose bei miestų gatves ir vietovardžius leisti rašyti lenkiškais rašmenimis, įteisinti lenkų kalbą šalia valstybinės kalbos, vaikus mokyti vien tik lenkų kalba.
Kas turėtų prisiimti atsakomybę dėl įvykusios lenkų tautinės mažumos izoliacijos? Kokia nauda iš susidariusios situacijos Vilniaus krašto žmonėms bei politikams? Kas trukdo krašto integracijai?
Pirmoji dezintegracijos priežastis tai išlikę SSKP nomenklatūriniai vadovaujantys darbuotojai. Koks šių darbuotojų vaidmuo? Prieš dvidešimt metų aistros pradėjo virti tarp lenkų tautinės mažumos atstovų, kai lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine. Tuometiniai Šalčininkų ir Vilniaus rajonų lenkų tautybės žmonės, užėmę vadovaujančias pareigas bei priklausę SSKP, pradėjo raginti kitakalbius protestuoti prieš lietuvių kalbos valstybinį statusą, kaip neva pažeidžiantį lenkų, rusų, baltarusių teises. Kaip alternatyva sprendžiant šias problemas buvo pasiūlyta steigti lenkų nacionalines apylinkes. Tokių apylinkių per metus buvo paskelbta apie 30. Tolimesnėje strategijoje buvo pereita prie rajonų autonomijos idėjų deklaravimo. 1989 m. rugsėjo pradžioje lenkų teritoriniu nacionaliniu rajonu paskelbtas Šalčininkų rajonas, o rugsėjo viduryje ir Vilniaus rajonas. 19891991 metais praktiškai buvo kuriamas autonominis teritorinis vienetas. Jo steigimo klausimas buvo iškeltas 1991 m. spalio mėnesį Eišiškėse vykusiuose posėdžiuose. Čia išryškėjo skirtingos Šalčininkų ir Vilniaus rajonų autonomininkų atstovų pozicijos. Šalčininkiečių autonomininkai norėjo išlikti SSRS sudėtyje, o Vilniaus rajono autonomininkų atstovai balsavo už autonomijos Lietuvos Respublikoje įkūrimą. Būtent šis variantas ir buvo priimtas balsų dauguma.
Lietuvos Respublikos vadovybė matė iškilusią grėsmę valstybės teritoriniam vientisumui, o gal ir pačiai valstybei, todėl Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugsėjo 12 dieną paskelbė nutarimą Nr.I-1798 Dėl tiesioginio valdymo Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose bei Ignalinos rajono Sniečkaus gatvėje. Tiesioginio valdymo metu pakeičiami savivaldybėje skyrių vadovai, kurie buvo susiję su autonomijos kūrimu, Šalčininkų rajono Baltojoje Vokėje, Jašiūnuose ir Eišiškėse įsteigiamos pirmosios lietuviškos vidurinės mokyklos, formuojami pasienio ir krašto apsaugos padaliniai. Į lietuviškas mokyklas atėjo mokytis lietuviškų šeimų vaikai, tačiau didžiąją mokinių dalį šiose mokyklose sudarė tautinių mažumų vaikai.
Po tiesioginio valdymo, griuvus autonomijos idėjai, buvę autonomijos šalininkai vis dar nepraranda vilties jie buriasi į politinę partiją, kuri sudaroma lenkų tautiniu pagrindu ir, pritarus Teisingumo ministerijai, 1994 metais įregistruota Registrų centre.
Antroji dezintegracijos priežastis politinės partijos, sudarytos tautiniu pagrindu, atėjimas į Vilniaus ir Šalčininkų savivaldą. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymui, 1995 metais po rinkimų į savivaldybių tarybas Lenkų politinė partija Šalčininkų rajone gavo 14 mandatų iš 25, Vilniaus rajone 19 mandatų iš 27. Šis politinis darinys suformavo Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybių valdymo struktūrą iš asmenų, kurie vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo kuriant autonomiją. Griežtas administracinis valdymas, paskiriant seniūnais sau lojalius asmenis, paminant valstybinę kalbą bei švietimą valstybine kalba, vis giliau leido šaknis. Šiuo metu vyrauja nuostata, kad savivaldybėse ir jų įstaigose dirbantys asmenys privalo leisti vaikus į lenkiškas mokyklas ir ikimokyklines įstaigas, dalyvauti rinkimuose ir prižiūrėti kitus, kad dalyvautų bei balsuotų tik už valdančiąją partiją.
Trečioji dezintegraciją lemianti priežastis Lenkijos ir jos visuomeninių organizacijų, klubų ir kai kurių piliečių tiesioginė įtaka. 2007 m. rugsėjo 7 dieną Lenkijos Respublikos Seimas priėmė Lenko kortos įstatymą, kuris įsigaliojo 2008 metais. Lenkijos vyriausybės atstovas konsulas Lenko kortą pradėjo dalinti ir Lietuvos lenkams, kurie įsipareigojo kitai valstybei. 2008 m. liepos 513 dienomis į Lietuvą atvykęs Lenkijos klubas Joker demonstravo Armijos krajovos jėgą bei simboliką. Trys Lenkijos ulonų pulkai su Lenkijos kariuomenės uniformomis, ginkluote, vėliavomis ir atributika rengė pasirodymus Vilniaus, Šalčininkų bei Švenčionių rajonuose. 2009 m. rugsėjo 1718 dienomis Lenkijos Respublika finansavo iš šios šalies atvykusių lektorių, Lenkijos tautinės atminties instituto darbuotojų ir savanorių masiškai organizuotas pamokas ir mokymus Lietuvos Respublikos teritorijoje lenkų tautinės mažumos mokyklose, kurių tikslas supažindinti su Lenkijos istorija.
Ketvirtoji priežastis Lietuvoje visi mato tautinių mažumų problemą, tačiau niekas jos nesprendžia. Neišsprendus tautinių mažumų integracijos problemų, negalima sukurti atviros, demokratinių idėjų vienijamos visuomenės.
Baigdamas noriu pacituoti lenko, gyvenančio Vilniaus krašte, pasakytą mintį: Tai vis dėlto, ko nori Lietuvos lenkai? Jų siekiai ir svajonės ne itin skiriasi nuo lietuvių svajonių. Jie, kaip ir lietuviai, nori gyventi teisinėje pilietinėje valstybėje, turėti galimybę dalyvauti laisvuose rinkimuose, laisvai reikšti savo nuomonę, puoselėti savo kultūrą. Jie nenori, kad jiems vadovautų nusikalstama grupuotė, veikianti partijos pavidalu, jie nenori būti sekami, jie nenori, kad jiems XXI amžiuje būtų nustatoma, ką jie turi skaityti, su kuo kalbėtis ir sveikintis, su kuo susitikti ir draugauti.
Kalba pasakytos 2009 m. rugsėjo 19 dieną Lietuvos Sąjūdžio XII suvažiavime
© 2009 XXI amžius
|