|
Žinomas ir nežinomas Vaižgantas
Benjaminas ŽULYS
Kanauninko, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų (Vytauto) bažnyčios rektoriaus, rašytojo, publicisto, literatūros, meno, ir muzikos kritiko bei recenzento, Lietuvos universiteto docento, lietuviškos spaudos platintojo Juozo Tumo-Vaižganto 140-osios gimimo metinės buvo paminėtos Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
Visas Vaižganto gyvenimas buvo pilnakraujis, savitas, veržlus, gerąja prasme įvairiaspalvis, keliąs nuostabą ir susižavėjimą tokią nuomonę pasakė ne vienas minėjimo dalyvis. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūrologė Ilona Čiužauskaitė pastebėjo, kad Vaižgantas buvo tarsi visuomenės barometras, savo kūryboje ryškiai atskleidęs jos nuotaikas. Kai kurios jų tarsi paralele eina su šių dienų gyvenimu. (Pvz., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, partijos tarpusavyje ėmė peštis
ir kt.) Vaižgantas save laikė publicistu. Antai iš devyniolikos išleistų jo raštų tomų net devyniuose vyrauja publicistika. Tai nėra nuobodi, formalioji publicistika, o gyva, žaižaruojanti sąmoju, vieto-mis kandi ir aštri to meto ak-tualijų kronika. To paties instituto profesorius, Vaižganto raštų vyr. redaktorius Vytautas Vanagas stebėjosi Vaižganto kūrybingumu, darbštumu, aktyviu gyvenimu. Beje, jis pats užsiėmė ir savo darbų leidyba, išleido net 18 tomų. Tais laikais tas buvo fenomenalus reiškinys. Tad dabar baigiami rengti dvidešimt jo raštų tomai bus jau antrasis leidimas. Profesorius Vaižgantą palygino su Vincu Kudirka, Motiejumi Valančiu ir apgailestavo, kad Kaune ligi šiol nėra paminklo Vaižgantui, nors šiam miestui jis yra daug gero nuveikęs.
Literatūrologas Eligijus Daugnora kalbėjo apie Vaižganto publicistiką ir satyras. Savo kūrinyje Vaižgantas apie Vaižgantą rašytojas nevengė autoironijos, apskritai mėgo pasišaipyti ne vien iš kitų, bet ir iš savęs. Nors retsykiais į kavos puodelį simboliškai įsilašindavo vieną kitą lašą krupniko, tačiau iš esmės buvo blaivybės pusėje, tiek kūryboje, tiek gyvu žodžiu skatinęs už blaivų gyvenimo būdą.
Vaižgantas aktyviai talkino prelatui Mykolui Krupavičiui organizuoti žemės reformą. Rašytojo sesers vaikaitė Irena Nakutytė-Bartusevičienė kalbėjo, kad rašytojas mylėjo žmones, ne vieną parėmė materialiai, kai ką išleido į mokslus. Ir jį žmonės mylėjo, minėjo geru žodžiu. Man visi geri, visus myliu, sakydavęs šis humanistas.
Minėjime ištraukas iš rašytojo kūrinių skaitė aktoriai Tomas Vaisieta, Olita Dautartaitė, dainavo Rugiaveidė Daiva Steponavičienė.
O muziejaus antrame aukšte buvo atidaryta paroda Neužmirštamas Vaižgantas. Tarp eksponatų daug nuotraukų iš rašytojo gyvenimo, kuriuose užfiksuotos susitikimų akimirkos su žymiais to meto žmonėmis J. Jablonskiu, M. Lozoraičiu, G. Landsbergiu, V. Kudirka, taip pat feljetonų rinkinys, knygos, rankraščiai. Beje, Vaižgantas apie savo tėvą rašė: Septintą dešimtį eidamas, Tėvelis nė kiek nebuvo raukšlėtas. Buvo rūstus, o bijoti Jo niekas nebijojo, nei paukščiai, nei gyvuliai, nei piemenėliai. Šie žodžiai puikiai tiktų ir charakterizuoti ir patį rašytoją. Stende ir rašytoją vaizduoją linksmi šaržai, ir suteikti vyriausybiniai apdovanojimai, liturginiai rūbai, stalinė lempa, kiti asmeniniai daiktai.
Beje, Kauno Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas baigia rengti knygą apie Vaižgantą, taigi netrukus turėsime progos ir vėl prisiminti tautos šviesuolį.
Kaunas
© 2009 XXI amžius
|