|
Sostinės reprezentacinei aikštei Vytis
Karališkos kilmės valstybės, kokia yra ir Lietuva, turi savo simbolius vėliavą, herbą ir himną. Šie simboliai yra įrašyti į Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Šiemet Valstybės dieną Kudirkos aikštėje jau atidengtas paminklas himnui ir jo kūrėjui Vincui Kudirkai. Vėliava ir herbas pagerbimo dar laukia. Kunigo Roberto Grigo (XXI amžius 2006 11 29 ir LLKS leidinys Varpas 2006 12) bei Seimo nario Kęstučio Masiulio (ELTA, 2009 07 08) siūlymai reprezentacine paskelbtoje sostinės Lukiškių aikštėje pastatyti paminklą Vytį pats tinkamiausias būdas herbo išaukštinimui, o vėliavą Seimas įstatymu turi grąžinti į deramą vietą visuomenėje.
1999 metais Seimas pasiūlė Vyriausybei parengti Lukiškių aikštės projektą, supažindinti su juo Seimą ir patvirtinti. Tačiau Vyriausybė rūpestį nustūmė Vilniaus miesto savivaldybei, kuri, pirmenybę teikdama statyboms bei kitokiam verslui, Lukiškių aikštės tvarkymo reikalą iš tikrųjų marino. Kita vertus, nebuvo ir apibrėžtos aikštės sutvarkymo idėjos, todėl skelbiamų konkursų dalyviai blaškėsi tarp įvairių siūlymų.
Valstybės simbolis Vytis iš tikrųjų būtų tinkamiausias paminklas reprezentacinėje sostinės aikštėje. Prie jo galėtų rasti vietą ir kovotojų už laisvę atminimo įamžinimas: Amžinoji ugnis, simboliniai nežinomo partizano, nežinomo kario ir nežinomo tremtinio kapai (istoriko akademiko Antano Tylos siūlymas). Tokiu būdu, skelbiant naują konkursą, jo dalyviai jau turėtų apibrėžtą idėją, galėtų siūlyti konkrečius sprendinius.
Po Valstybės dienos ir Lietuvos tūkstantmečio minėjimo prezidentas Valdas Adamkus išreiškė apgailestavimą, kad sostinėje prie namų buvo iškelta mažai vėliavų. Apgailestavimas, žinoma, kiek pavėluotas, nes 2002 metais Lietuvos liberalų sąjungos iniciatyva bei socialdemokratų palaikymu Seimas neva gyventojų lėšų taupymo dingstimi vėliavų iškėlimą per valstybines šventes taip liberalizavo, kad ne tik piliečiai, bet ir valstybinės įstaigos ją išstūmė iš gyvenimo, o prezidentas anuomet net susirūpinimo neišreiškė. Pritrūko tuomet Seimui ir valstybės vadovui išminties, jei jau rūpėjo piliečių išlaidos, dovanoti kiekvienai šeimai po vėliavą ir pareikalauti jas iškelti valstybinių švenčių proga, be to, padovanoti kiekvienam piliečiui pilietiškumo pradžiamokslį Lietuvos Respublikos Konstituciją. Mums tolima Kazachija savo piliečiams vėliavas dovanojo. Kaimyninėje Latvijoje per šventes vilnija vėliavų jūra, o per Dainų šventės atidarymą Katedros aikštėje Vilniuje tūkstantinėje minioje tesimatė viena kita didesnė vėliava ir labai nedaug mažesnių. Čia dera pridurti, kad norintieji vėliavą įsigyti net sostinėje jų su žiburiu turi ieškoti.
Lieka viltis, kad Valstybės herbas paminklo pavidalu rasis sostinės reprezentacinėje aikštėje, o prie vėliavos išaukštinimo ir pagarbos jai tiek valdžioms, tiek visuomenei tenka sugrįžti. Pagarbai ir valstybės simbolių išaukštinimui ypatingą dėmesį pirmučiausiai privalo rodyti valdžios, ypač aukščiausios. Tai jų šventa priedermė.
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2009 XXI amžius
|