|
Tūkstantmetė Lietuva
Istorijos fone įsižiebia valstybė,
Skaisti lyg saulė rytmečio žvaigždyne.
Nepamena to niekas, net susmegusi bakūžė,
Tiktai gal senas senas ąžuolas Stelmužės.
Ji užgimė seniai, gal penkto amžiaus vėjuos,
Kai ąžuoliukas dar vos tris lapus turėjo.
Vėliau, kai Lietuva sau pasirinko vardą,
Europoje pasklido Kvedlinburgo aidas.
Galbūt ne viską žino ąžuolas Stelmužės,
Tikėtina jis liudijo Brunono žūtį.
Per šią tragediją nuskamba Litua
Lotyniškom raidėm brangioji Lietuva.
Anuomet būta juodo smurto apraiškų,
Tokių žiaurių, visai beprasmiškų mirčių.
Kai rašmenys fiksavo klaikų incidentą,
Kartu ir Lietuvos valstybės mielą vardą.
Saksonijos analai nušvietė senovę
Naujovės smelkėsi per žiauriąją tikrovę.
Brunono misija suklupo ties pasieniu,
Kuomet lietuvių atsargumas atskubėjo.
Istorijos gelmė praskaidrinta per žūtį
Ir tik per ją sužinome daugiau truputį.
Tuometei Lietuvai, matyt, reikėjo
Apginti pagonybę nuo kitokių vėjų.
Dabar jau nebekyla jokių abejonių
Brunonas palaikytas perdėtu pavojum.
Jis nešė krikščionybės vaisių lauknešėlį,
Kuris Europą pamaitino ir prikėlė.
Tas įvykis pavirto apmaudu didžiuoju,
O pats Brunonas tapo pavyzdžiu, šventuoju.
Po to ore pakimba Lietuvos progresas
Žaizda gili, tad pažanga ilgam užgęsta.
Sunku be širdgėlos sugrįžt į brutalumą...
Lietuviui skauda dėl to nelemto aršumo.
Netyla aidas palikuonyse mumyse,
Mes palikti su mea culpa maxima širdyse.
Kur priešistorė, kur valstybės įkūrimas,
Kur tie istoriniai šaltiniai, jų reliktas?
Liks amžiams paslaptim anie laikai, herojai,
Kol praeitis tylės kaip gulbė nebylioji.
Petras STIRBYS
© 2009 XXI amžius
|