Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Nugalėjęs blogį gerumu

Kunigas Hermanas Jonas Šulcas (antras iš kairės) su grupe merginų iš Ruandos liepos mėnesį Garliavoje, kur su klebonu kun. Kęstučiu Vosyliumi (viduryje) aukojo šv. Mišias Jono PUODŽIŪNO nuotrauka

Kun. Hermanas Jonas Šulcas sako pamokslą garliaviečiams

Kunigai Kęstutis Vosylius ir Hermanas Jonas Šulcas aukoja šv. Mišias Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje

Jaunieji ruandiečiai šv. Mišiose Garliavos bažnyčioje Jono PUODŽIŪNO nuotraukos

Kun. Hermanas Jonas Šulcas

„Didelė nuodėmė yra nemeilė, bet pati didžiausiai – veidmainystė“, – ši lietuvių išeivio kunigo Hermano Jono Šulco įvardinta baisiausia blogybė graužė ir tebegriaužia ne vieno žmogaus širdį. Daugelis žmonių veidmainiauja beveik kasdien, net nesusimąstydami, kad taip gali įskaudinti ne tik savo artimą žmogų, bet ir Dievą. Kalbant apie meilę, galima tik konstatuoti, kad žmonės ne tik nemyli savo artimo – jie paniekina pačią Meilės sąvoką, sutapatindami ją tik su malonumais. O iš tiesų tikroji Meilė – tai pirmiausia pasiaukojimas dėl kito. Tik šitaip Meilę suvokė savo gerumą visą gyvenimą aukojantis dėl vargstančių kunigas iš didžiosios raidės – H. J. Šulcas, pernai gruodį atšventęs kunigystės 40-etį, o spalio 27-ąją švęsiantis savo 70-etį.

Tėviškėje praleido ketverius metus

Kitą savaitę 70-ečio jubiliejų švęsiantis kun. Hermanas Jonas Šulcas gimė 1939 metų spalio 27 dieną Klaipėdoje, lietuvės žemaitės ir vokiečio šeimoje. Savo gimtinėje būsimas kunigas praleido tik ketverius metus. Baigiantis karui šeima pasitraukė į Vokietiją. Tai buvo patys baisiausi būsimo kunigo gyvenime metai. Apie tai  kun. H. J. Šulcas yra sakęs: „Geriausiai atsimenu 1945 metų kovo pradžią prie Kolbergo miesto. Aš sirgau. Temperatūra daugiau kaip 40 laipsnių. Mes atsidūrėme pačiame fronte. Lėktuvai, patrankos, šūviai, sprogimai. Tėtė laikė mano ranką, o mes bėgome į apkasus. Kai ima šaudyti, puolame ant žemės. Kai aprimsta, tėtė paima mano ranką ir vėl bėgame. Po vieno šaudymo tėtė mano rankos nebepaėmė. Judinu, sakau, bėgam, o jis tik dukart atsiduso… Bėgau vienas ton pusėn, kur mačiau nulekiant brolį. Vėliau susitikome su mama, buvau alkanas, ištroškęs, pavargęs...“

Vaikystėje patyręs artimo žmogaus netektį, išgyvenęs karo siaubą, badą, o skaudžiausiai – karo pabėgėlių pažeminimą, kun. H. J. Šulcas vėliau visas jėgas ir sugebėjimus paskyrė panašaus likimo vaikams gelbėti. Tapęs misionieriumi Afrikoje, Ruandoje, jis įkūrė Jaunimo sodybą našlaičiams. Panašius vaikų globos namus kunigas įsteigė ir Lietuvoje.

Nepamiršo gimtosios kalbos

Šiandien kun. H. J. Šulcas taisyklingai kalba lietuviškai, laisvai kalba dar devyniomis kalbomis. Už savo gimtąją kalbą jis yra dėkingas motinai Elzei, kilusiai iš Abakų, nuo Kartenos, kuri būdama tikra žemaitė visą gyvenimą jį mokė ne tik kantrybės, tvirtybės ir ištvermės (šių savybių kunigui labai prireikė kasdieniniame gyvenime), bet ir siekė, kad jos sūnus išmoktų gimtąją kalbą, todėl Vokietijoje surado jam vietą rėmėjų išlaikomoje Vasario16-osios gimnazijoje. „Lietuvių kalbos nemokėjau, bet ją išmokti padėjo bizūnas, – prisimena anuos laikus ir savo vaikiškas išdaigas kun. H. J. Šulcas. – Gimnazijoje tada buvo 250 mokinių. Gyvenome po 11–12 berniukų viename kambaryje. Per savaitę gaudavome vieną kibirą anglių. Maisto niekada neužtekdavo. Laisvalaikiu dirbdavome uoste, kur reikėjo nuo plytų nudaužyti cementą. Gaudavome 50 pfenigių, už kuriuos išeidavo tik cigarečių pakelis. Taip buvau pradėjęs rūkyti. Gimnazijos administracija kartą per mėnesį suruošdavo šokius, bet prieš tai kiekviena klasė turėdavo paruošti po programą. Kadangi mes buvome jaunesni, po programos turėdavome eiti miegoti. Vyresnieji gimnazistai mums spirdavo į užpakalius ir išvarydavo. Tada aš sugalvojau juos visus pagąsdinti. Salėje uždegiau iš kulkų pasirinkto parako. Pačiam baisu pasidarė. Pabėgau. Paskui vyresnieji ieškojo kaltininko ir surado, bet, matyt, niekam apie tai nepasakė, nes manęs iš gimnazijos neišmetė.“

Išdykęs gimnazistas tapo kunigu

„Atvažiavo vieną vasarą į stovyklą kunigas salezietis iš Italijos. Mums liepė sėdėti lauke ir klausyti, ką jis kalba, – prisimena savo kunigystės pašaukimą nulėmusį įvykį kun. H. J. Šulcas. – Aš pabėgau ir nulėkiau maudytis. Mane surado ir sugrąžino. Žiūrėdamas į jo baltą apykaklę, pykau, ko jis čia atvažiavo. Šokinėjo voveraitė po medžius ir purptelėjo ant to kunigo. Tuojau jį valyti ėmė, o aš kad džiaugiuosi – taip jam ir reikia. Kad ne jis, galėčiau sau plaukioti vandeny. Kitais mokslo metais sugrįžo ne visi mano draugai. Ir vieno iš jų brolis pasakė, kad jie Italijoje, saleziečių progimnazijoje. Ir dar laišką perskaitė: ten labai gerai, kunigai su jais eina pasivaikščioti, žaidžia futbolą, o mokytis daug nereikia. Alpės ten. Aš pagalvojau: man tinka toks gyvenimas, ir parašiau laišką į tą progimnaziją. Po mėnesio gavau atsakymą, kad reikia kapeliono rekomendacijos. O šviesaus atminimo kapelionas A. Paškus (žymus psichologas) sako: „Šulcai, kad nematau tavęs Mišiose“. Pradėjau lankyti Mišias ir kartą per savaitę valyti kapeliono dviratį. Po metų gavau rekomendaciją. Kunigu tapau to paties lietuvio kunigo Juozo Zeliausko, kuris buvo atvažiavęs į vasaros stovyklą, dėka. Jis ir kiti kunigai prasidėjus karui negalėjo grįžti į Lietuvą ir liko Italijoje, kur įkūrė progimnaziją lietuvių kilmės vaikams. Jis ir paklausė, kur norėčiau mokytis baigęs progimnaziją: „Gal nori būti kunigu? Galėsi padėti kitiems“. Beje, kunigas šioje vietovėje šiomis dienomis sutinka savo 70-metį.

Pasirinko pagalbą kitiems

Pasirinkęs kunigystę, H. J. Šulcas Italijoje baigė teologijos licenciatą, o vėliau dar studijavo pedagogiką ir filosofiją. 1968 metų gruodžio 21 dieną jis buvo įšventintas į kunigus ir sugrįžo į Vokietiją, Vasario 16-osios gimnaziją dirbti kapelionu, bendrabučio vedėju ir sporto mokytoju. Kai saleziečiai perėmė jėzuitų misiją Brazilijoje, dvasininkas pasiprašė dirbti į San Paulą (Brazilija), kur 1971–1975 metais užėmė vikaro pareigas, dirbo su jaunimu. Nuo 1978 metų kun. H. J. Šulcas darbuojasi Ruandoje. Tačiau vien eiti kunigo pareigas tolimame krašte – ne šio žmogaus būdui. Po skaudžių vaikystės išgyvenimų, kurie H. J. Šulcą užgrūdino, nusprendęs visą savo gyvenimą pašvęsti tiems, kurie nuskriausti ne dėl savo kaltės, kunigas nepabūgo sunkumų – Ruandoje jis pradėjo telkti apie save našlaičius, kurių akivaizdoje per tarpusavio genčių karus buvo išžudyti tėvai. Savo kilnią ir pasiaukojimo reikalaujančią misiją kunigas nusako tokiais žodžiais: „Dievas mus sutvėrė ne mulkiais, davė mums šviesą, protą ir laisvę. Dievas negali mūsų sustabdyti, kai darome ką nors bloga, nes jis mums suteikė pasirinkimo laisvę. Mes juk visi pažįstame, kas yra gera ir kas yra bloga“. Ruandoje, kaime, esančiame už 60 km nuo sostinės, kunigas slaugo ligonius, padeda vargšams, yra įsteigęs vaikų globos namus, gimnaziją, amatų mokyklą. Jo įkurta Jaunimo sodyba skirta našlaičiams vaikams, kurių tėvai nužudyti per tarpusavio genčių karus ar mirę iš bado. 1994 metais kilus karui tarp hutų ir tutsių Ruandos žemė vėl nusidažė krauju – buvo nužudyta ir didžioji dalis Jaunimo sodybos vaikų. Pats kunigas gyvas liko tik todėl, kad užpuolimo metu jo nebuvo sodyboje. Nuo mirties jį išgelbėjo Raudonojo kryžiaus organizacijos žmonės. Per daugiau kaip tris dešimtmečius misionieriavimo Ruandoje kunigas pamatė sveiku protu nesuvokiamų dalykų. Kai po masinio genocido jis iš savanos rinko tėvų netekusius ir nuo žmonių pabėgusius vaikus, šie nemokėjo kalbėti, lojo kaip šunys, nes gyveno laukuose su hienomis, valgė žolę ir žalią mėsą. „Jų net laukiniai žvėrys neliesdavo, priimdavo kaip savus“, – pasakoja kun. H. J. Šulcas. Aprimus žudynėms, kunigas ėmėsi sodybos atkūrimo. 2001 metais H. J. Šulco iniciatyva buvo įkurta gimnazija, kurią dabar lanko keli šimtai moksleivių ne tik iš aplinkinių vietovių, bet ir senatorių bei diplomatų vaikai. Jo svajonė – sustiprinti mokyklą taip, kad joje vaikai išmoktų amato – automechaniko, staliaus, statybininko, mūrininko, siuvėjo, viešbučių tarnautojo. Kun. H. J. Šulcas asmeniškai globoja apie pusšimtį gimnaziją lankančių vaikų. „Dar ir dabar sunku patikėti Ruandos skurdu. Dešimties asmenų šeima per metus priversta išgyventi su 1,3 lito, po 3–4 dienas neturėti nieko burnoje“, – teigia dvasininkas, važinėjantis po Afrikos kaimus. Norėdamas geriau pažinti žmones, kunigas apsigyvena greta, dalija jiems vaistus, buities reikmenis. Kad gautų paramą Afrikos žmonėms, misionierius keliauja po visą pasaulį: Jaunimo sodybą Ruandoje remia Italijos, Vokietijos, Australijos, Kanados, Brazilijos žmonės.

Jaunimo sodyba – Lietuvoje

Kunigo rūpesčiu buvusioje atgautoje senelių žemėje Kretingos rajone, Kėkštuose, įkurta antroji Jaunimo sodyba. Į ją savaitgaliais atvažiuoja vaikai iš asocialių šeimų bei Klaipėdos sąvartyno. Kėkštuose vasaromis rengiamos tarptautinės vaikų ir jaunimo stovyklos, į čia atvažiuoja vaikai iš Lenkijos, Vokietijos. Kunigas atsiveža savo globotinių ir iš Ruandos. Ištisus metus čia vyksta įvairūs seminarai ir jaunimo susitikimai. „Didelė laimė, jei gali ne tik imti, bet ir duoti. Dovanojimo džiaugsmas yra didesnis negu ėmimo“, – teigia didelės širdies kunigas.

2006 metais kun. H. J. Šulcui buvo suteikta projekto „Lietuvos garbė“ nominacija „Metų pašaukimas“, o 2007 metais jis buvo išrinktas „Metų žmogumi“. 2008 metais jam įteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius.

Kunigas norėtų daugiau laiko skirti Lietuvai, Kėkštų jaunimo sodybai. Jo vizija tokia: pedagogai globoja savaitgaliais į sodybą atvykstančius vaikus iš socialinės rizikos šeimų ir įkuria ekologinį ūkį: augina vaistažoles, paukščius, avis. Jaunimo sodyba Kėkštuose yra išlaikoma už geradarių pinigus. Kunigas nėra jos šeimininkas. Ji tik įkurta jo senelių žemėje ir turi tarnauti tauriam tikslui – padėti labiausiai meilės stokojantiems vaikams. Kėkštuose kunigas tikisi sulaukti ir savo gyvenimo saulėlydžio, nes Ruandos jaunimo sodyba, nepaisant labai įtemptos politinės padėties toje šalyje, tvirtėja. Jau yra žmonių, kuriems jis galėtų patikėti Ruandos Jaunimo sodybos reikalus. Deja, Kėkštų sodybai Lietuvoje pastaruoju metu iškilo grėsmė. Ją stačiusi bendrovė negavo statybų leidimo, todėl du statybos pastatai neturi dokumentų (ūkinės dirbtuvės ir klėtis), todėl kunigas laukia griovėjų. Kunigas, daug metų gyvenęs Afrikoje, gerai neįsigilino į Lietuvos įstatymus. Jis manė, kad pakaks turėti pinigų statyboms, o jau statanti bendrovė sutvarkys dokumentus. Todėl į Afriką kunigas išvyko skaudančia širdimi ir kankinamas nežinios – ras ar neras kitąkart grįžęs savo sodybą. O juk čia jis tikėjosi sulaukti savo senatvės. Deja, Lietuvos valdininkai (kunigas prašė pagalbos Kretingos mero) nelabai noriai pasiryžę jam padėti.

Savo kraštiečiams jis yra pasakęs: „Jūsų pagarba ir palaikymas man yra tarsi ženklas, kad privalau dirbti tol, kol pajėgsiu. Man džiugu, kad Kretingos žmonės supranta, jog žmogiškumas neturi geografinių ribų: pagalba likimo nuskriaustiems vaikams reikalinga ir Afrikoje, ir Lietuvoje. Ruandoje dabar sausra. Jau penktas mėnuo nelyja. Rugsėjį reikėjo sodinti pupeles, bet žemė perdžiūvusi. Nelikę maisto, žmonės jau miršta iš bado“.

Ne tik žemaičiai, bet ir visa Lietuva turėtų didžiuotis tokios kilnios širdies dvasininku, nes tokių žmonių, kurie sotų ir ramų gyvenimą iškeistų į pavojų ir riziką, kad pažintų, kaip gyvena pasaulio vargingieji, kurie išmoko nelaimingųjų žmonių kalbą, kad jiems galėtų padėti, pasaulyje yra labai mažai. Nuostabu, kad toks žmogus gimė mūsų mažoje šalyje. Sveikindami kunigą su garbingu jubiliejumi, susimąstykime apie savo gyvenimo kelią, apie savo misiją, apie tai, kiek padarėme gero kitam. Pasimokykime iš kunigo beatodairiškai mylėti savo artimą ir padėti vargstančiam, juk ir Kristus šito mokė sakydamas: „Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero. <...>Niekam neatsimokėkite piktu už piktą, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse.<...>Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats. Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos. Nepasiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.“ (Rom 12, 9-14)

Parengė G. B.

© 2009 „XXI amžius“