| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Ne dėl kunigo, o dėl Dievo eina į bažnyčią Apie klebono kasdienius rūpesčius pasakoja Utenos dekanas garbės kanauninkas Juozapas KUODIS
Kaip Jus priėmė uteniškiai? 2007 m. pabaigoje vyskupo valia turėjau palikti Obelius ir važiuoti į apskrities centrą, turintį 30 tūkstančių gyventojų. Buvo truputį nedrąsu vykti į tokį didelį miestą, nes esu augęs kaime ir man paprasčiau dirbti kaimo parapijoje. Mieste ir judėjimas didesnis, todėl jaučiau įtampą. Bet mane labai mielai sutiko ir priėmė Utenos žmonės, padėjo įsikurti, susitvarkyti patalpas. Kai priėmė taip šiltai, parodė nuoširdų dėmesį, ir drąsos daugiau atsirado. Utenos dekanu ir parapijos klebonu laikinai buvau paskirtas, bet esu čia jau antrus metus. Kokį palikimą gavote? Radau labai gražų buvusio dekano kun. Sauliaus Kalvaičio įdirbį. Gana gražiai sutvarkyti Utenos senelių globos namai, Kristaus Žengimo į dangų parapijos Carito senelių globos namai. Pastatas apšiltintas, naujai uždengtas stogas, darbuotojai ir administracija puikiai tvarkosi. Sutvarkyti, nors ir negalutinai, parapijos namai. Pagrindiniai darbai jau buvo padaryti ir įkurdinti ten parapijos nakvynės namai, sudaryta sutartis, kad ten gyvenančius benamius remia savivaldybė. Parapijos namams šiek tiek lėšų skyrė savivaldybė. Didžiulį klebonijos pastatą reikėjo remontuoti, pasitvarkyti senam pastatui visada reikia priežiūros. Ūkinis pastatas jau buvo kritiškos būklės, čia atsirado verslininkas, kuris ėmėsi iniciatyvos ir atliko kapitalinį remontą. Namai tvarkingi, juose įrengta šarvojimo salė. Pati bažnyčia gana geros būklės, šildomos grindys. O darbų visada bus ir jie nesibaigs. Tai vis klebono rūpestis, bet pagrindinis jo darbas gyvoji Bažnyčia. Kokia ta Utenos gyvoji Bažnyčia? Kristaus Žengimo į dangų parapijoje yra privatūs namai ir juose daugumoje gyvena pagyvenę žmonės. Dievo Apvaizdos parapijoje daugiabučių kvartalai, juose gyvena jaunesni uteniškiai. Paprastą dieną į bažnyčią, kurioje dirbu, ateina daugiausia pagyvenę žmonės. Rytais šv. Mišios būna 8, o vakarais 18 valandą. Vasarą ir rudenį ateina 4050 žmonių. Ačiū Dievui, turime vargonininką, zakristijoną, ateina patarnauti vaikų. Sekmadieniais ketverios šv. Mišios. Votyvos Mišiose gieda profesionalus choras, vadovaujamas Prano Aleknavičiaus. Kiekvieną sekmadienį rengia repeticijas, važinėja po kitas parapijas, į šventes. Chore daugiausia gieda mokytojai. Yra Sumos choras daugiau pagyvenusio amžiaus žmonės. Vaikų ir jaunimo šv. Mišios vyksta 12 valandą, yra jaunimo chorelis, kuris gieda su gitaromis ir pučiamaisiais. Šio ansambliuko vadovė Laima Gimbutienė. O sekmadieniais 18 valandą būna vakarinės pamaldos. Per Votyvą ateina jaunesnės šeimos, per Sumą suvažiuoja iš kaimų tikintieji. Kadangi vaikus ir jaunimą ruošiame Sutvirtinimo sakramentams, jie ateina su tėvais. Kai vaikai ruošiami Sutvirtinimo sakramentui, jie turi dalyvauti šv. Mišiose. Bet pasiruošusiųjų nedaug lieka bažnyčioje, kaip ir visose parapijose. Tokia yra patirtis. Kokia didžiausia parapijos šventė? Pati didžiausia ir gražiausia parapijos šventė Žolinė. Paprastai po šv. Mišių būna agapė šventoriuje, pakviečiame koncertuoti chorą ar ansamblį. Galima pasidžiaugti švente, pabendrauti. Tai nėra kaip kraštiečių šventė ar išskirtiniai atlaidai, kai suvažiuoja giminės, pažįstami, lanko kapines, svečiuojasi. Šitokios tradicijos Utenoje nėra, nes tai miestas, vasarą daugelis išvyksta poilsiauti. Bet per Žolinę nemažai susirenka, atvažiuoja iš aplinkinių kaimų. Kaip bendraujate su parapijos bendruomene? Praėjusiais metais mes, kunigai, buvome sutarę, kad aplankysime visus savo parapijos žmones, kurie nori mus sutikti. Ir bandėme tai daryti. Daugmaž visus aplankėme, šiek tiek susipažinome. Įvairiai žmonės lanko bažnyčią: vieni per metines šventes, kiti kiekvieną sekmadienį. Bet uolių parapijiečių nėra daug. Yra tikybos mokytojai, kurie dėsto tikybą mokyklose, o kartu ir parapijos katechetai, kurie nuo spalio pradžios pradėjo rengti vaikus Pirmajai Komunijai, išpažinčiai ir Sutvirtinimui. Pirmajai Komunijai paruošia maždaug 100 vaikų. Parapijoje dirba penki katechetai, kurie kartu yra ir tikybos mokytojai. Neliūdna, kad teko palikti Obelių parapiją? Tai buvo irgi nemaža parapija beveik keturi tūkstančiai gyventojų, be to, dar teko aptarnauti Kriaunų ir Aleksandravėlės parapijas. Kaime buvo artimesnis bendravimas, todėl buvo labai smagu. Labai gražiai atsimenu kun. Stanislovą Stanikūną, mano vikarą, su kuriuo gražiai sutarėme, vienoje klebonijoje gyvenome ir aptarnavome šias parapijas. Sunkiausia buvo tai, kad bažnyčios didžiulės, joms reikia remonto, nuolatinės priežiūros, o tai atima daug jėgų. Bet kaime geriau pažįsti žmones, daugiau bendrauji. Miesto parapijoje daugiau praeinantys žmonės, nors susibūrė labai gera bažnyčios tarnų komanda, puikus zakristijonas, susidarė patarnaujančių vaikų grupelė, gražiai gieda chorai taigi ir miesto parapijoje yra gerų dalykų. Esate ir Utenos dekanas. Kokie papildomi rūpesčiai užgulė Jūsų pečius? Esu kaip dešimtininkas. Dekanui priklauso vizituoti, jam tenka ir atsakomybė. Jeigu suserga kunigas ar jis kur nors išvyksta, parapijiečiai kreipiasi į dekaną ir turi pats važiuoti į tas parapijas ar surasti ir paskirti kunigą, kad būtų aukojamos šv. Mišios. Bažnyčių remontai, reikia tikybos mokytojo turi padėti parapijų klebonams spręsti tas problemas. Kokie didesni darbai Jūsų laukia? Spalio mėnesį reikia suorganizuoti vaikų ir jaunimo katechezę. Jau sudarytos šešios grupelės po 20 vaikų: bendrausime, stebėsime, kaip jie nusiteikę, kaip juos seksis ruošti tikybos mokytojams. O lapkričio mėnesį reiks ruošti Sutvirtinimo sakramentui. Pavasarį visi bus pasirengę, lauksime vyskupo. Šiemet vienu tikybos mokytoju buvo net per daug. Iš Klaipėdos atvykusi turėjo grįžti atgal. Kaime buvo problemų su tikybos mokytojais, o mieste norinčių dirbti su jaunimu, vaikais pakanka. Tyliai dirbate, nemėgstate išsišokti į priekį. Kai buvote vyskupijos Caritas vadovas, su savo broliais išbetonavote sandėlio grindis. Tokia jau mano dalia tėtis buvo statybininkas, inžinierius, tai nuo mažumės esu pripratęs prie tų remontų. Statybos darbai man malonumas, pramoga. Man tai atgaiva po pastoracinio darbo, po didesnės įtampos, pavargus teikiant sakramentus ar klausantis išpažinčių, sakant pamokslus tas daugiau įtampos sukelia, jiems reikia daugiau įdėti pastangų. Užlipu patvarkyti stogą, prakiurus vamzdžiui jį pakeičiu nauju, sulūžus durims imiesi jas taisyti, tenka ir elektros gedimus pašalinti Pernai tyliai atšventėte kunigystės 20 metį. Pagrindinis akcentas buvo kurso draugų susitikimas dvidešimties metų proga. Šventėme Kauno Arkikatedroje Bazilikoje. Esame sutarę, kad kurso draugai, kol būsime gyvi, rinksimės kasmet pas vieną iš jų. Tai daryti stengiamės kiekvienais metais. Pradėjome susitikinėti praėjus dešimčiai metų po seminarijos baigimo. Tai labai gera, nes tokiu susitikimų metu pamatome parapijas, pasižiūrime, kaip sekasi kurso draugams darbuotis, pabendraujame, pasidalijame patirtimi. Tokius susitikimus labai vertinu ir stengiuosi nė vieno nepraleisti. Esate iš Uliūnų. Ar dažnai aplankote gimtinę? Mano mamai jau per 80 metų. Tėtis mirė, kai mokiausi seminarijoje. Turiu tris brolius, vienas jų gyvena su mama. Visi yra vedę, vienas brolis turi keturis vaikus, kiti po du. Vienas zakristijonauja Uliūnuose, kitas Miežiškiuose. Tėtis labai norėjo mane matyti kunigu, bet daugiausia tam įtakos padarė kun. Algis Baniulis, aptarnavęs Uliūnų parapiją, neturėjusią klebono. Važiuodavo į Uliūnus kunigai iš miesto, iš Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Daugiausia atvažiuodavo jaunas kunigėlis Algis Baniulis, kuriuo mes, vaikai, tiesiog žavėjomės. Jis pakvietė mane patarnauti. Kai tarnavau Kaliningrade, kun. A. Baniulis ir tada dar klierikas Virginijus Veilentas aplankė mane, dalinyje turėjau progą priimti jų atvežtą Komuniją. Jau susipažinau su naujuoju Uliūnų klebonu kun. Vladu Jackūnu. Prieš tai klebonavęs kun. Algimantas Keina irgi buvo aktyvus. Kas lanko bažnyčią, tiems kunigai įtinka. Ne dėl kunigo, o dėl Dievo eina į bažnyčią. Ačiū už pokalbį. Kalbėjosi Bronius VERTELKA Utena
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |