| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kunigystės pašaukimą pažadino knyga
Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas ŽEMAITIS MIC šiemet minėjo dvi sukaktis rugsėjo 25-ąją kunigystės 60-metį, o kovo 18-ąją vyskupystės 20-metį. Abi sukaktys buvo gražiai paminėtos Marijampolėje. Šiandien vyskupas XXI amžiaus pašnekovas.
Prisiminkite savo gimtąjį kaimą ir vaikystę. Gimiau Zanavykijoje, Griškabūdžio parapijoje, Sparvinių kaime. Mano tėvai Antanina ir Juozas Žemaičiai buvo pasiturintys ūkininkai, giliai tikintys katalikai. Šeimoje augome penki vaikai. Aš buvau jauniausias. Pradžios mokykla, kurią lankiau, neturėjo tam pritaikytų patalpų ir kasmet būdavo vis kitame kaime, kurio nors ūkininko pirkioje. Į ją keliaudavau pėsčiomis 14 kilometrus. Taip pradėjęs mokyklą Meškinių kaime ją baigiau Vėdarų kaime. Mokslas sekėsi gerai. Su pagarba ir dėkingumu prisimenu savo pirmąją mokytoją Eugeniją Sartienę. Sekmadieniais į Griškabūdžio bažnyčią, kurioje klebonavo labai geras ir principingas kun. Juozas Vaičaitis (poeto Prano Vaičaičio brolis), dažniausiai keliaudavome pėsčiomis (apie 5 kilometrus), nes tėtė norėjo, kad arkliai, sunkiai dirbę visą savaitę, sekmadienį pailsėtų. Mokydamasis Šakių Žiburio gimnazijoje turėjau puikius mokytojus: Vincą Liulevičių, dėsčiusį istoriją, vokiečių kalbos mokytoją Vachauzą. Gal dėl to ir jų dėstomus dalykus labiausiai mėgau. Buvau smalsus, judrus mokinukas, bet didesnių šunybių neprisimenu, kad būčiau iškrėtęs. Ar išliko Jūsų tėviškė Sparvinių kaime? Tėviškės vietoje liko tik trys medžiai. Ilgai vengiau į ją važiuoti, paskutinį kartą pusbrolio sūnus gal prieš pora metų buvo nuvežęs. Šiurpus vaizdas. Kai 1952 metais tėvas grįžo iš lagerio, į tėviškę jau nėjo gyventi. Aš pasirūpinau, kad tėvai apsistotų Marijampolėje, kur tuo metu vikaravau. Tėviškėje kurį laiką dar gyveno viena moteris, kuri vėliau irgi išsikėlė. Taip sunyko didelis, išpuoselėtas ūkis. Kaip brendo Jūsų pašaukimas kunigystei? Labai mėgau skaityti. Mane ypač sužavėjo knyga apie šv. kun. Joną Boską. Manau, kad tai buvo mano kunigiškojo pašaukimo užuomazga. Mintį, kad galėčiau tapti kunigu, giliai slėpiau širdyje, nes aplinkiniai vis užsimindavo, kad ir man derėtų pasekti garsiųjų dėdžių trijų kunigų Grigaičių ir brolio Saliamono bei dviejų mamos dėdžių Kudirkų pavyzdžiu. Tylėdavau, bet su paauglišku užsispyrimu sau kartodavau: Ot ir nebūsiu kunigas! Bet kai atėjo laikas rimtai apsispręsti, abejonių nebuvo. Šį pasiryžimą dar sustiprino trys dienos, praleistos sovietiniame kalėjime apskrities centre Griškabūdyje, į kurį buvau patekęs už 1945 metų vasario 16-osios minėjimą vidurinėje mokykloje, kuri tuo metu iš Šakių buvo perkelta į Barzdus. Rinkdamasis kunigystės studijas turbūt turėjote supratimą, kas tai yra. Ar dabar, po 60-ies kunigystės metų, tas supratimas nepasikeitė? Kunigystę visada supratau ir dabar suprantu kaip ypatingą tarnystę Dievui ir žmonėms. Kodėl dabar mažai pašaukimų? Anuomet, pasirinkdamas apaštalus, Kristus pasišaukė, kuriuos pats norėjo (Mk 3, 13), taip ir šiandien jis pats renkasi ir kviečia jaunuolius kunigiškai tarnystei. Deja, ne visi kviečiamieji išgirsta ir atsiliepia į šį kvietimą. Aplinka, kurioje jie gyvena, šeimoje ir visuomenėje vyraujantis požiūris į vertybes, baimė prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus, būti nesuprastam ir pašieptam net pačių artimiausių žmonių ne vienam sutrukdo išgirsti ir atsiliepti į Viešpaties kvietimą. Dirbote keliose parapijose. Nuo ko priklauso vienos ir kitos parapijos žmonių skirtumai? Simno dzūkai užkariavo mano širdį nuoširdumu. Nors jie, kaip ir visi žmonės, turi kaprizų, bet visa atperka šis nuoširdumas, atvirumas. Ilgokai pabendravęs su dzūkais, primiršau, kad esu zanavykas. Brolis kun. Saliamonas kartais sakydavo, kad net mano tarmė pakito. Todėl kai reikėjo vykti į Šakius, net baiminausi, ar sutarsiu su tikrais zanavykais. Bet ir ten radau labai gerų, nuoširdžių žmonių. Be abejo, priklausymas vienai ar kitai etninei grupei uždeda tam tikrą antspaudą ir žmogaus charakteriui, bet svarbiausias dalykas auklėjimas šeimoje ir paties žmogaus pastangos ugdyti savo gerąsias savybes ir kovoti su ydomis. Tapęs vyskupu, Šakiuose lankydavausi tik vizituodamas parapiją. Šakiečiai kartais aplanko savo buvusį kleboną. Pasikalbame, prisimename senus laikus, bendrus pažįstamus, kurių gretos vis retėja. Tenka susitikti buvusių parapijiečių ir lankantis kitose parapijose, įvairiuose renginiuose. Tokie susitikimai labai malonūs. Ar suskaičiavote, kiek kunigų įšventinote? Kodėl kai kurie vėliau atsisako kunigystės? Gal per jauni įšventinami kunigais? Įšventinau 72 kunigus. Dėkoju Dievui, kad jie beveik visi garbingai tesi savo įsipareigojimus. Tik keli atsisakė eiti kunigiškas pareigas. Nemanau, kad tokie dalykai įvyksta staiga. Šventimai nepakeičia žmogaus prigimties kunigas lieka toks pat silpnas ir trapus, kaip ir visi žmonės. Savo kilnią pasiuntinybę jis gali vykdyti tik remiamas Dievo malonės. Bet jei apleidžiama malda, neišgyvenama šv. Mišių auka, tada susilpnėja ar net visai nutrūksta ryšys su Dievu. Tada kunigas tampa labiau pažeidžiamas, širdį užvaldo aistros, pasiduodama blogiems įpročiams, kurie nesuderinami su kunigiškuoju pašaukimu. Man atrodo, kad ištvermė pašaukime priklauso ne nuo šventinamojo amžiaus, bet nuo jo vidinės brandos. Kiekvienam kunigui garbė, kai jo parapijietis pasirenka kunigystę. Kiek Jūsų buvusių parapijiečių tapo kunigais? Kai dirbau Simne, į mūsų bažnyčią ateidavo Antanas Urbanavičius, gyvenęs Riečių parapijoje, nes ten nebuvo kunigo. Dabar jis Plokščių klebonas. Iš šakiečių kunigais tapo trys: Artūras Kazlauskas (dirba Kaune, Gerojo Ganytojo parapijoje, yra KMU kapelionas), Darius Vasiliauskas (Alytaus Šv. Kazimiero parapijos klebonas) ir Mindaugas Martinaitis (Pajevonio klebonas). Kada per Jūsų 60 kunigystės metų buvo sunkiausia? Gal buvo kokių nors išskirtinių atvejų? Mano kunigiško gyvenimo kelias buvo gana lygus jokių didesnių sunkumų nepasitaikė, nebent nuolatiniai sovietinės valdžios trukdymai katechizuoti vaikus, teikti kitus religinius patarnavimus. Skaudino, kad iš vaikų, jaunimo širdžių plėšiamas tikėjimas, liūdino tikinčių tėvų abejingumas, nuolaidžiavimas šiai prievartai. Popiežius Jonas Paulius II yra sakęs, kad vyskupas turi stengtis būti savo kunigams tėvas ir brolis, juos mylintis, išklausantis, priimantis, pataisantis, paguodžiantis, besistengiantis su jais bendradarbiauti, besirūpinantis jų materialine gerove. Kokios bėdos kamuodavo Jūsų kunigus? Kokių rūpesčių jie turėdavo? Mūsų vyskupija daugiausia nukentėjo karo metu, todėl atgavus nepriklausomybę buvo imtasi atstatyti sugriautas bažnyčias. Todėl kunigai daugiausia kreipdavosi prašydami patarimų, kaip gauti lėšų bažnyčių remontui ir atstatymui. Tekdavo kalbėtis ir intymiais, asmeniškais klausimais. Stengiausi išklausyti kunigus, juos suprasti, užjausti, patarti ir, kiek įmanoma, padėti. Gyvenimo kelyje sutikote daug bičiulių. Kas Jūsų kelyje buvo svarbiausi? Viešpats leido pažinti daugybę žmonių, kurie padėjo surasti savo gyvenimo kelią ir juo eiti. Tai mano tėvai, mokytojai, dvasios vadai, bendradarbiai. Nemažai iš jų tapo tikrai artimais bičiuliais, kurie padėjo nešti nelengvą pareigų naštą. Esu jiems už tai labai dėkingas. Jų buvo tiek daug, kad neįmanoma visų įvardinti. Manau, kad gerasis Dievas juos visus prisimena ir gausiai atlygins už jų gerumą. Kokia emerito kasdienybė? Ar ji labai skiriasi nuo to laiko, kai buvote ordinaru? Emerito kasdienybė laisvesnė. Kasdien 7.30 val. aukoju šv. Mišias Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje, rytais ir vakarais einu į klausyklą. Sekmadieniais pasitaiko išvykti iš Marijampolės pavaduoti išvykusį vyskupą. Štai ir praėjusį sekmadienį buvau Kudirkos Naumiestyje, teikiau Sutvirtinimo sakramentą. Daug kas kviečiasi į įvairius renginius ir dabar. Kartais net į kelis iš karto. Tenka pasirinkti. Būdamas ordinaru turėjau daug rūpesčių kiekvieną dieną. Juk kiekvienai katalikiškai organizacijai, kurią buvau įkūręs, reikėdavo vyskupo paramos. O dar parapijų, kunigų rūpesčiai ir perkėlimo reikalai. Beje, aš vengiau dažnai iš vienos parapijos į kitą kilnoti kunigus. Esate marijonų vienuolis. Kodėl pasirinkote būtent marijonus? Su tėvais marijonais turėjau progos susipažinti vikaraudamas Marijampolėje. Man patiko palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasia, siekiai, kuriuos stengėsi įgyvendinti jo atnaujinta Marijonų vienuolija. Jau tada buvau kviečiamas tapti marijonu, bet dėl susidariusių aplinkybių negalėjau tuo kvietimu pasinaudoti. Marijonu tapau vėliau, jau būdamas Šakių klebonu. Dėkoju už pokalbį, linkiu sveikatos ir Dievo palaimos toliau tarnaujant Dievui ir žmonėms. Kalbino Romas BACEVIČIUS
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |