| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kunigystė ne prekė, jos nepasversi
Spalio 23-ąją Utenos Dievo Apvaizdos parapijos rezidentas garbės kanauninkas Povilas Svirskis švenčia 85-ąjį gimtadienį. Jauno akimis žiūrint, tokio amžiaus kaip aš, atrodo visiškai nusenęs ir sugriuvęs. Bet, matote, dar toks nesu, šypsojosi jubiliatas. Su g. kan. Povilu SVIRSKIU kalbėjosi XXI amžiaus korespondentas Bronius VERTELKA.
Jūsų vaikystė prabėgo prieškario metais. Vieni tuos laikus giria, kiti peikia. Koks iš tiesų tada buvo gyvenimas? Nors esu gimęs Krekenavos parapijoje, mano vaikystė bėgo Subačiuje. Mat mamos teta buvo nuskurdinusi savo 18 ha ūkį, todėl pasikvietė mūsų šeimą, kad jį iš skolų ištrauktų. Mūsų trobelė buvo menkutė, sunykusi, rėmėsi į šventoriaus sieną. Draugauti su bažnyčia, kunigais buvo labai patogu. Mama buvo religinga, tėvas irgi didelis tikėjimo patriotas. Mane mažą vesdavosi į bažnyčią. Taip manyje ir augo pamaldumas. Vaikiškose fantazijose įsivaizduodavau esąs kunigas, kad aukoju šv. Mišias, dalyvauju procesijose. Gimnazijoje buvau ateitininkas. Mūsų dvasios vadovais buvo kunigai A. Sušinskas, A. Lipniūnas. Jie sutvirtino mano tikėjimą, į širdį pasėjo gėrio grūdus. Rengdamasis būti kunigu, vengiau jaunimo vakarėlių, net šokti neišmokau. Žinoma, dabartinis gyvenimas daug kuo skiriasi nuo anuomečių laikų, bet tada netrūko dvasinio patriotizmo, meilės Tėvynei. Koks buvo jaunimo gyvenimas? Dauguma gimnazistų buvo kilę iš ūkininkų šeimų, auklėti pamaldžių tėvų. Kapelionui nereikėjo raginti visi eidavo į bažnyčią. Mergaičių koks tūkstantis, ir berniukų panašiai, nors atskirai mokėsi. Sueidavo dar iš amatų mokyklos didžiulė Kristaus Karaliaus Katedra būdavo pilnutėlė jaunimo. Šv. Mišios, trukdavusios pusę valandos, būdavo nenuobodžios, penkių minučių kapeliono pamokslas ir paleidžia. Jautėme pareigą eiti į bažnyčią veikė patriotinis, religinis jausmas. Per savaitę būdavo dvi tikybos pamokos. Su mokiniais kartu į bažnyčią eidavo pedagogai. Mylėjome juos ne vien už jų dėstomus dalykus, bet ir už auklėjimą, jų gražų elgesį. Rugsėjo pirmąją, nors tarp mokytojų pasitaikydavo netikinčių ir nesižegnojančių, bet ir jie drauge eidavo į bažnyčią. O dabar mokytojai sau, mokiniai sau. Meldžiamės už mokytojus, o jų bažnyčioje nėra. Gyvenome pusiau vargingai. Nors arčiau buvo gimnazija Kupiškyje, bet tėvelis užsispyrė leisti mokytis į Panevėžį apskrities centrą. Už mokslą reikėdavo nemažai mokėti. Šeimoje augome penki vaikai, dar septyni mirė maži, todėl sunku būdavo surinkti reikiamą sumą. Kartais mama eidavo prašyti pas kunigus. Kunigas sakydavo: Gerai, mamyte, duosiu, bet iš Bažnyčios kasos, todėl reiks atnešti. Tuomet už parduotą bekoniuką gaudavo 40 litų. Sunkiai gyvenome, bet buvo nuostabu tai, kad negirdėjome tėvų keikiant valdžią. Tėvai žiūrėjo, kad vaikus išleistų mokytis, kad šie neaplenktų bažnyčios, augtų mylinčiais Lietuvą. Žemės ūkio darbus teko dirbti? Dažnai imdavome į rankas grėblį, pažinojome ir naginėles. Gražiai pasiūtos, su jomis ražienose neįsidursi. Sako, kad ir kojos didesnės užaugdavusios. Penktame ir šeštame skyriuje ėjau mokytis į Subačiaus geležinkelio stotį ir vis basom, iki lapkričio mėnesio. Kokie Jūsų įspūdžiai iš Kauno kunigų seminarijos? Seminarijoje vyravo natūrali aplinka: kunigai, profesoriai, religinis mokymas. Kiekviena paskaita su maldomis, Mišios su pamąstymais buvo nesunku ir malonu širdžiai. Jaučiausi beveik kaip rojuje. O buvo sunkūs laikai. Įstojau karo laiku. Seminaristai daug vargo regėjo. Mieste žmonės buvo alkani, mokytojas už sviesto kilogramą turėjo mėnesį dirbti. Bet nedejavome, yrėmės į priekį. Seminarijoje per rekolekcijas tris dienas būdavo draudžiama kalbėtis, tik ką būtiniausia galėjai pasakyti. Nesigirdėjo keiksmų, nemačiau išgėrimų. Nepasitaikė vagysčių, nors gyvenome dideliame neturte. Jeigu mato, kad suplyšusios kojinės, tai randi po pagalve nešiok ir neklausk, iš kur jos atsirado. Visi buvome iš katalikiškų šeimų ir visi norėjome tapti kunigais. Daug mūsų išvežtų į tremtį ar sekamų buvo. Seminariją baigė 40 klierikų didžiausias kursas jos istorijoje. Pasiekta kunigystė mums buvo didžiausias džiaugsmas. Šiandien iš mūsų gyvų liko vienuolika. Netrukus bus 61 metai, kai esate įšventintas į kunigus. Kiek turėjote parapijų per tą laiką? Ši parapija jau keturiolikta. Sovietiniais laikais labai dažnai kilnodavo iš vienos į kitą parapiją. Buvau vėtytas ir mėtytas, bet kartu buvo ir įdomu, galėjau susipažinti su naujais tikinčiaisiais. Pradžioje buvo tokia tradicija: gavęs naują parapiją, pirmiausia apvažiuoji savo kaimynus. Taip tarp kunigų užsimegzdavo tvirtesnė draugystė. Sovietiniais laikais, kad nenutoltume vienas nuo kito, vienais metais važiuodavome pas vieną buvusį kurso draugą, kitais pas kitą. Kuri parapija jums brangiausia? Nežinau ką atsakyti į tokį klausimą. Kunigystė ne prekė, jos nepasversi. Tačiau žmonėse gerumo visur pilna, reikia tik pačiam atverti jiems širdį. Man visur buvo gerai. Stengiausi, kad žmonių neapsunkinčiau įvairiais mokesčiais, nerengdavau dažnų rinkliavų, neskirsčiau, ar tai mano, ar Bažnyčios pinigai, jeigu jų reikėdavo remontui. Todėl žmonės būdavo su atjautimu. Jų atjautą ir iš tokių niekų galima suprasti: Klebonėli, nevažiuok, dar mes cukraus negavome sakydavo parapijiečiai, kai ruošdavausi juos lankyti. Prie Panevėžio už cukrinių runkelių auginimą premijuodavo cukrumi. Kartais cukrinių runkelių augintojai jo maišą gaudavo ar pigesne kaina galėdavo nusipirkti. Parduotuvėse cukraus nebūdavo. Kai jo gaudavo, tai ir man įmesdavo į terbelę. Kartą net 40 kilogramų prisirinkau, tokio kiekio ilgam pakako. Nebuvo ir duonos. Kuo į Panevėžį nuvažiuosi 20 kilometrų, jei kolūkis tik sunkvežimį teturėjo. Ir čia žmonės atjausdavo, iš savo mažų santaupėlių kilogramą kitą miltų sušelpdavo, taip ant mano stalo duonos atsirasdavo. Kunigas visada pragyvens su žmonių atjautimu. O kur ilgiausiai dirbote? Šimonyse dirbau net 23 metus. Dar būčiau buvęs, bet kunigų nebegaudavau atlaiduose visi aplinkiniai po kokias tris parapijas turi, nebėra jiems kaip išvažiuoti. Be to, ir senatvė atėjo, kol ant kojų stovi, tai dar ir kitur priims. Įsispraudžiau čia, Utenoje, tarp jaunų kunigų. Klebonas ir vikaras labai draugiški, geri, vienas kitam padedame. Utenoje jaučiuosi ypač gerai. Ar teko statyti ar remontuoti bažnyčią? Remontavau Burbiškio bažnyčią. Ten paskirtas radau iš klojimėlio pastatytą šventovę. Ji man pasirodė tokia menkutė. Sumaniau bažnyčią išplėsti. Nuvykau pas vyskupą Julijoną Steponavičių, o jis tarė: Leidimo statyti iš valdžios negausi, bet pamėgink. Su tokiu jo palaiminimu ėmiausi statybos, bet tuoj valdžia užsipuolė. Žadėjo sugriauti, visaip gąsdino, bet išvažiuoja, o mes vėl krutame. Įvykdėme savo planą. Turėjome džiaugsmo, kad neišgriovė. Stengėmės kuo greičiau uždengti stogą. Sako, toks buvęs įstatymas: pastato su stogu nebegalima griauti. Taip pat pastatėme koplyčią Juodpėnuose. Visur, kur dirbau, vis dažydavom, remontuodavom bažnyčias. Kaip sutarėte su tuomete valdžia? Iš prigimties esu nedrąsus, pasakydavau žodį kitą ir valdžios neužpykdydavau. Kažkaip sugebėjau išlaviruoti, kad neištremtų į Sibirą. Bandė įgąsdinti, norėjo saugumas užverbuoti. Užlaikydavo po kelias valandas. Prieidavo iki to, kad saugumietis tardavo: Liko vienas toks sakinys, rašyk, jau diktuoju. Apie ką mes kalbėjom, niekam nesakysiu, o kai vėl susitiksim, atvirai pasikalbėsim. Tada aš atkirsdavau, jog daugiau nieko nerašysiu. Aš ir saugumiečių pagailėdavau. Įsakydavo koks generolas savo pavaldiniui sutvarkyti kunigėlį, o šis nesugeba jo įveikti: stena stena kunigėlis ir nieko neišeina. Atgauta laisvė didžiausia dovana Lietuvai. Bet jos kažkodėl neįvertiname... Tauta liko bedvasė, į ją skverbiasi pesimizmas, užmiršta, kas buvo vertinga. Bet Lietuvoje yra ir idealistų žmonių. Gal laikui bėgant įvyks pokyčių. Kad tik nesulauktume Dievo bausmės per toli nueita su visokiomis blogybėmis. Kol galime, judėkime, ateitis ne mūsų rankose. Vaikystės metais į bažnyčią eidavo visi, kas tik galėdavo. Namuose likdavo tiktai seneliai ir maži vaikai. Reikia, kad pirmiausia tėvai atsiverstų, tada ir jų vaikai į tikėjimą pažvelgtų. Tikėjimo šaknys yra šeimose. Ką veikiate kaip rezidentas? Pagal savo sveikatos būklę galiu padėti, bet priversti negalėtų. Kiek sugebu, stengiuosi nuoširdžiai atlikti savo pareigas, ir tai man patinka. Lankau sergančius ligoninėse ir namuose, aukoju šv. Mišias, kartais ir Sumą, koncelebruoju. Kartais klebonas sako, jog kartu su juo vienodai dirbu. Jauni kunigai daugiau reikalų turi su jaunimu, atsideda jo auklėjimui, krikštija mažuosius. Mano klausa yra susilpnėjusi, pavardę tenka klausti po du tris kartus, todėl tokių darbų, kas man yra sunkoka, neduoda. Kiek galiu, dirbu ir jaučiuosi laimingas. Kaip Jūsų sveikata? Skųstis sveikata negaliu, nejaučiu didelių skausmų. Mano tėvai nebuvo ilgaamžiai. Tėvelis mirė man besimokant gimnazijoje, po ketverių metų netekau mamos. Kunigų seminarijoje buvau našlaitis. Užtat vis krutėjau, dirbau. Parvykęs iš seminarijos, persivilkdavau darbiniais rūbais ir eidavau į laukus. Bet žmogui gerai pamatyti vargą. Dabar gyvenu kartu su pusantrų metų už mane jaunesne seserimi. Abu retai į gydytojus kreipiamės. Ar teko kur nors pakeliauti? Sovietiniais laikais automobiliu net Tbilisį pasiekėme. Su kunigu Benediktu Urbonu jo svainio Pobieda, kurios geriausias greitis būdavo 60 kilometrų per valandą, važiavome. Kelionei atidavėme dvi savaites. Įsiminė gruzinų Karo kelias. Ukrainoje aplankėme šeimą, kuri šiltai priėmė ir iki soties vaišino arbūzais. Pasidalijome tuo, ką savo krepšelyje turėjome. Gruzijos kalnuose sutikome tris žydus, kurie iškart jie mus perprato, kad esame kunigai, nors dėvėjom civilinius drabužius. Atgimus Lietuvai atsirado progos aplankyti Romą ir Šventąją Žemę. Tai buvo įspūdingiausios kelionės mano ilgokame gyvenime. Dėkoju už pokalbį. Utena
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |