|
Migrantų pastoracijos reikšmė
Mindaugas BUIKA
Ragina solidarumui
Kreipdamasis į VI Pasaulinio kongreso, skirto migrantų ir pabėgėlių sielovadai dalyvius popiežius Benediktas XVI kvietė rodyti didesnį solidarumą šiems daug vargo patyrusiems žmonėms. Jis sakė, kad į svetimšalius reikia žiūrėti ne tik kaip į problemą, bet ir kaip į brolius ir seseris, galinčius reikšmingai prisidėti prie visuomenės pažangos. Lapkričio 912 dienomis Vatikane vykusį kongresą surengė Popiežiškoji migrantų ir keliautojų pastoracinės globos taryba. Tarp kelių šimtų delegatų iš daugiau kaip 80 pasaulio šalių kartu su katalikų dvasininkais dalyvavo stačiatikių, liuteronų ir anglikonų atstovai, mokslininkai ir tarptautinių organizacijų ekspertai. Kongrese dalyvavo ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas lietuvių išeivijos sielovados reikalams kanadietis prelatas Edmundas Putrimas.
Šventasis Tėvas nurodydamas į šiemetinio kongreso temą Pastoracinis atsakas į migraciją globalizacijos epochoje pripažino, kad nors migracijos reiškinys senas kaip žmonijos istorija, bet dabartiniai jos mastai ir jos keliamos sudėtingos problemos yra unikalūs. Faktiškai migracija palietė beveik visas pasaulio valstybes. Milijonai vyrų, moterų ir vaikų, jaunų ir senų, atsidūrė migracijos dramos akivaizdoje, kartais ne siekdami geresnio gyvenimo sau ir savo šeimoms, bet tiesiog stengdamiesi išlikti, kalbėjo Popiežius. Šį procesą dar labiau užaštrino finansų ir ekonomikos krizė, kuri dar labiau paryškino kontrastus tarp industrinių ir besivystančių regionų. Labai išaugus nedarbui, vis daugiau žmonių vyksta svetur ieškoti kad ir laikino pragyvenimo šaltinio. Jie yra pasirengę priimti net tokias darbo sąlygas, kurios nesuderinamos su žmogiškuoju orumu, pabrėžė Benediktas XVI, atkreipdamas dėmesį į integracijos sunkumus svetimoje kalbinėje ar kultūrinėje aplinkoje.
Toks migrantų likimas, anot Šventojo Tėvo, primena biblinės tautos, kuri, bėgdama iš Egipto vergijos ir svajodama apie pažadėtąją žemę, perėjusi per Raudonąją jūrą dykumoje turėjo išgyventi sunkius ir dešimtmečius trukusius išbandymus, istoriją. Šiandien daugelis migrantų palieka savo šalį dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, bet ir svečioje šalyje nebūna priimami taip, kaip tikėjosi, sakė Popiežius. Kviesdamas rodyti didesnį solidarumą migrantams juos priimančioje visuomenėje, Benediktas XVI pasirėmė savo enciklikos Caritas in Veritate mokymu, kad autentiška pažanga visuomet turi solidarumo bruožą. Taip pat nereikia baimintis dėl atvykėlių kultūrinio skirtingumo, nes tai yra galimybė plėtoti tautų dialogą ir supratimą, kuris yra labai svarbus dabartinės globalizacijos kontekste.
Taigi migracija tampa palankia sąlyga tarptautinės taikos ir darnos stiprinimui, proga pabrėžti visų žmonių šeimos vienybę, aiškino Šventasis Tėvas. Krikščionys ir čia turi rodyti pavyzdį, sekdami Kristaus mokymu apie meilę artimui ir susilaikymą nuo atmetimo bei paniekos viskam, kas yra skirtinga. Į kiekvieną svetimšalį reikia žiūrėti kaip į savo brolį ar seserį, nes visi esame vieno Tėvo vaikai toks yra krikščioniškosios svetingumo praktikos pagrindas. Todėl Bažnyčia kviečia tikinčiuosius atverti savo širdis migrantams ir jų šeimoms, laikydama juos ne problema, bet autentiškos pažangos resursu, baigdamas kalbą pažymėjo popiežius Benediktas XVI, užtikrindamas savo maldas už didžiąją migrantų ir pabėgėlių šeimą.
Integracija nėra asimiliacija
Pristatydamas kongresą Popiežiškosios migrantų ir keliautojų pastoracinės globos tarybos pirmininkas arkivyskupas Antonijus Veljas pažymėjo, kad globalizacija sukūrė naują darbo rinką, todėl peržengianti nacionalines sienas migracija yra to pasekmė. Prisimenant kitas migracijos priežastis bėgimą nuo skurdo, gamtinių nelaimių, karinių konfliktų ar religinio persekiojimo šis reiškinys formuoja aiškų klausimą apie paiešką tokios ekonominės tvarkos, kuri įgalintų tolygiau paskirstyti žemės gėrybes, sakė arkivyskupas A. Veljas.
Kitas fundamentalus dvasinis ir Bažnyčiai artimas iššūkis tai migranto, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, pažeidžiama asmenybė. Dėl to Bažnyčia visada artima migrantams, ypač prekybos žmonėmis aukoms ir prieglobsčio ieškantiems pabėgėliams. Be socialinės ir sielovadinės paramos, Bažnyčios atstovai aktyviai bendradarbiauja priimant ir įgyvendinant atitinkamus įstatymus, kurie užtikrina migrantų apsaugą ir integraciją. Krikščionys turi pareigą darbuotis su kitais geros valios žmonėmis kuriant civilizaciją, vertą žmogiškojo asmens, prasmingo gyvenimo modelį, kuriame kiekvienas žmogus (taip pat ir migrantas) galėtų džiaugtis teisėta laisve ir saugumu, kuriame kiek įmanoma būtų eliminuoti kentėjimai, diskriminacija ir baimė, pažymėjo arkivyskupas A. Veljas.
Popiežiškosios migrantų ir keliautojų pastoracinės globos tarybos sekretorius arkivyskupas Agostinas Marčekas savo kalboje priminė įspūdingą migracijos statistiką. Dabar pasaulyje už savo tėvynės ribų gyvena apie 200 milijonus žmonių, įskaitant 11 milijonų pabėgėlių, kurie pasitraukė dėl persekiojimo ir smurto grėsmės. Šis reiškinys kaip tik dabar (20052008 metais) yra pasiekęs savo kulminaciją: vidutiniškai per metus pasaulyje migruoja 3,3 milijono gyventojų. Vertinama, kad apie 30 proc. migrantų yra katalikai, todėl jų sielovada Bažnyčiai iš tikrųjų yra svarbus ir daug jėgų reikalaujantis uždavinys.
Arkivyskupas A. Marčetas taip pat atkreipė dėmesį į tą prieštaringumą, su kuriuo susiduria migrantus išleidžianti šalis. Teigiama, kad ekonominiai sunkumai tėvynėje skatina žmones ieškoti laimės svetur sau ir savo šeimai. Bet pati emigracija tuos sunkumus neretai tik dar labiau paaštrina, kadangi šalis praranda geriausią darbo jėgą, kuri galėtų iš esmės prisidėti prie vietinės gamybos stiprinimo. Tai pasakytina ir apie vadinamąjį brain drain (smegenų nutekėjimo) reiškinį, kai geresnių galimybių suvilioti šalį palieka specialistai, profesionalai, kurie yra itin reikalingi vietinės pažangos kūrimui. Tai atsakingai turi suprasti ir juos priimanti išsivysčiusi bei didesnes galimybes turinti valstybė, kuri turės grąžinti skolą per paramą besivystantiems regionams.
Svarbu matyti skirtumą tarp migrantų integracijos ir asimiliacijos. Pastaruoju atveju imigrantai visiškai susilieja su juos priėmusia terpe, atitrūkdami nuo savo tautinių ir kultūrinių šaknų. Toks jų dvasinis nuskurdinimas yra nepriimtinas, kadangi sumenkina pačią žmogiškąją asmenybę ir sumažina jos įnašo galimybę vietinei visuomenei. Be abejonės, imigrantai turi prisitaikyti ir gerbti juos priėmusios visuomenės kultūrinius bei teisinius ypatumus, tačiau kartu gauti galimybę išsaugoti ir vystyti savo atsivežtą tautinį ir dvasinį paveldą. Tokia yra tikrosios integracijos esmė, garantuojanti taikią imigrantų ir vietinių gyventojų sąveiką, kuri neapsiribotų ekonominiais ir socialiniais santykiais, bet pilnai veiktų ir kultūros srityje, nurodė arkivyskupas A. Marčetas. Juk integraciją skatina dialogas, kurio prielaida yra abipusės bendrystės siekis.
© 2009 XXI amžius
|