|
Lenkai Lietuvoje ar Lietuvos lenkai?
Popiežius Jonas Paulius II, 1993 metais lankydamasis Lietuvoje, Lietuvos lenkus pavadino lenkiškos kilmės lietuviais. Kai kuriems tos tautybės atstovams, žinoma, toks nutautinimas nepatiko, tačiau popiežius buvo teisus.
Valstybėje, kurioje greta kamieninės tautos gyvena ir kitokių tautybių piliečiai, įgyja kamieninės tautos pilietinę tautybę, nors jų kilmė gali būti kitokia. Antai nors šveicarų net tautybės nėra, tačiau ten gyvenantys Šveicarijos piliečiai vokiečiai, prancūzai, italai ir retoromanai vadinami šveicarais, JAV piliečiai indėnai, anglai, ispanai ir kiti vadinami amerikiečiais, priklauso pilietinei tautai.
Pastaruoju metu iš Lenkijos pusės pasigirdo jau gana kategoriški reikalavimai, kad Lietuva suteiktų privilegiją Lietuvos lenkams jų pavardes asmens dokumentuose rašyti lenkiškais rašmenimis. Kodėl lenkai reikalauja išskirtinumo čia juk dar gyvena rusai, žydai, totoriai, čigonai ir kitų tautybių Lietuvos piliečiai? Iš tikrųjų toks reikalavimas prilygsta išskirtinumui, nepamatuotai ambicijai.
Mename lenkiškos kilmės lietuvių siekius Vilniaus bei kituose rajonuose kurpti lenkišką autonomiją, mename įsteigtą lenkų Lietuvoje partiją (Polacy na Litwie), žinome dabar veikiančią Lenkų rinkimų akcijos partiją, žinome Lenko kortą, kurios savininkas save laiko ne Lietuvos lenku, o lenku Lietuvoje. Tačiau žinome ir tai, kad būdamas Lietuvos piliečiu kitos tautybės asmuo priklauso pilietinei lietuvių tautai ir elgiasi pagal jos įstatymus. Jei koks nors lenkas save laiko lenku Lietuvoje, o ne Lietuvos lenku, jis laikytinas svečiu ir gali naudotis tik svečio teisėmis. O svečias Lietuvoje privalo laikytis čia veikiančių įstatymų, nepretenduoti į kokius atsivežtinius iš kaimyninės šalies.
Netenka abejoti, kad teisinę Lietuvos lenkų padėtį Lietuvoje suvokia vadinami lenkiškos kilmės lietuviai ir kaimynės Lenkijos vadovai, tačiau vis dar su nostalgija žvilgčioja į Pilsudskio ir Želigovskio anuomet okupuotą Vilniaus kraštą. Žinant lenkiškąjį nacionalizmą (iš esmės gerą reiškinį), tačiau peraugantį į šovinizmą ir mesianizmą, kitaip iki šiol turėjo elgtis mūsų valstybės vadovai, nes žodis žvirbliu išlekia, o jaučiu sugrįžta.
Lietuva neturi pamiršti, kad išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos paskata ėjo iš lenkiško Solidarumo judėjimo, nepamirš, kaip mūsų Seimo narys lenkas Česlavas Okinčicas po Sausio 13-osios tragedijos Lenkijos Seime verkdamas prašė savo tautiečių lenkų padėti jo Tėvynei Lietuvai. Lietuva aukštai vertina daugelio Lietuvos ir kitų valstybių taurių lenkų indėlį į mūsų tautos ir jos valstybės kūrybą ir tvirtinimą, tačiau perdėtas dėkojimas kartais provokuoja nemotyvuotas ambicijas. Taip nutiko ir su prezidento Valdo Adamkaus prolenkišku flirtu su Lenkijos vadovais. Bedėkodamas už advokatavimą Lietuvai jungiantis į euroatlantines struktūras (Lenkijai tas nieko nekainavo, tik dar prisidėjo prie pačios Lenkijos populiarinimo), prezidentas pažėrė Lenkijos vadovams ne jo kompetencijai ir galioms priklausančių pažadų. Dabar Lietuvos Seimas ir Konstitucinis Teismas šokdinami už pažadų netesėjimą, o V. Adamkui iš Turniškių užančio telieka stebėti, kaip vizito į Lenkiją metu bus atakuojama prezidentė Dalia Grybauskaitė ir kaip valstybinės institucijos suks galvas, iš kur paimti dešimtis milijonų litų papildomo lapelio Lietuvos lenkų pase pildymui.
Kai svečiui suteikiamos šeimininko teisės, kartais nutinka visiškai negeri dalykai. Tokių svečiams prilygintinų asmenų turime ne tik Lietuvoje, bet ir Europos parlamente, todėl reikia būti itin akyliems, nes jie nesibodi lipti net ant tautos ir jos valstybės altoriaus. O kaimyninėms valstybėms, tariamai besirūpinančioms kitataučių teisėmis Lietuvoje, turime pasiūlyti pamokslauti iš savo sakyklų ir savo piliečiams.
Tikėkimės, kad mūsų Prezidentė vizito į Lenkiją metu diplomatine kalba gal išdrįs parodyti, kad Lietuvos lenkų, Lietuvos piliečių, teisės ne tik pagal mūsų, bet ir kitų pasaulio valstybių konstitucijas nepažeidžiamos, todėl pamokslavimui neturi būti vietos.
Algimantas Zolubas
© 2009 XXI amžius
|