|
Kas blogiau ekonominė ar dvasinė krizė?
Esu pensininkas ir dar menu prieškario krizes pasaulyje ir Lietuvoje. Kiek žinau, išsivysčiusiose šalyse, o ir Lietuvoje, niekas nemirė iš bado. Žinoma, gyvenimas buvo prastesnis kaip ir kiekvienais ne derliaus metais, kai lietutis derlių supūdydavo arba kai užsitęsdavo sausra. Visi žinojo: jei mažas derlius, mažiau valgysime mėsos, sviesto, bet duonelės užteks. Ir užteko. Ne kitaip bus ir dabar. Sumažins atlyginimus, sumažins pensijas bus liūdniau, bet yra įvairių pagalbos įstaigų, sambūrių, tad mirštančių iš bado tikrai nebus. O rašalo tikrai bus daug išlieta, įrodinėjant, kad visko yra per mažai ir reikia daugiau. Ir tai yra normalu.
Blogiau yra su dvasine krize, nes jos nesuprantame. Dramatiškas įvykis Kaune parodė, kaip mes jautriai reaguojame į kelių žmonių tragediją. Bet iš tikrųjų mes nagrinėjame mažą smulkmenėlę, o jos ir kitų nelaimių priežasčių nepaliečiame. O yra taip. Norėdami gauti geresnį derlių, žmonės gerina augalų veisles: kiekvienais metais atrenka dalį gražiausių, sveikiausių grūdų ar bulvių ir iš jų kitais metais augina geresnį derlių. Kitas būdas atrinkti augalai kryžminami, stengiantis išsaugoti kiekvieno augalo gerąsias savybes.
Kokios organizacijos, kokie žmonės ir kur gerina žmonių dvasinį lygį? Bažnyčiose, kur dauguma atnešami krikštui, atvedami vedyboms ir... retkarčiais atvežami atsisveikinimui prieš guldant į gimtąją žemelę. Manau, tokių žmonių didžioji dauguma. Eilinėje parapijoje keli tūkstančiai žmonių, o sekmadienį į Mišias susirenka dešimtys arba šimtas. Išimtis atlaidai, bet melstis į juos eina irgi ne daugiau kaip 20 procentų. Pamažu nuo bažnyčios tolstame: seneliai lankė dažnai, tėvai rečiau, o vaikaičiai jau retkarčiais, o provaikaičiai tik aukščiau paminėtais reikalais.
Ne man žinoti tikrąsias bažnyčių nelankymo ir kunigų žodžių neklausymo priežastis, bet vis dėlto manau, kad šių laikų mokinių Dievo išrinktosios tautos istorija nevilioja į tikėjimo pamokas. Mokiniai vis dažniau pasirenka etikos mokslą. Bet kokia etika be Dešimties Dievo įsakymų? Be Dievo, Tėvynės ir artimo meilės, etika gali išmokinti tik kultūringai elgtis tarp žmonių, bet atsakomybės, sąžinės jausmo neįdiegs. Gal mokyklų vadovai ir mokytojai prieštaraus mano mintims, bet kur jie visi pasislepia valstybinių švenčių, žuvusių laisvės kovotojų pagerbimo metu? Sovietmečiu karių kapus prižiūrėjo mokiniai. Dabar, kai minimos Lietuvos žmonių kančių datos partizanų kapinėse, mokinių ten nėra. Ir mokytojai su mokiniais labai retai užsuka patvarkyti partizanų kapų. Mokytojai ir valdžios vyrai gal žino, kaip šiuo metu jaunimui diegiama gerumo, t. y. Dievo, Tėvynės ir artimo meilė, bet nei aš, nei mano artimieji nežino laikraščio, išskyrus valstybės neremiamus, kurie ne tik pateiktų kraupias naujienas, bet ir auklėtų jaunimą.
Taigi augalus mes geriname, atrenkame geriausius, apvalome nuo piktžolių, o žmones?
Vincas Joneliūnas
© 2009 XXI amžius
|