|
Didžioji tyla vienuolyno gyvenimo dienoraštis
Lapkričio 29 dieną 13.30 val. Anykščių šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje bus demonstruojamas režisieriaus Filipo Grioningo (Philip Gröning) kultinis dokumentinis filmas Didžioji tyla (Die grose Stille, 2005 m., Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, 164 min.). Šis filmas Sunday DOX programos dalis, kurią pristato VEKS (Vilnius Europos kultūros sostinė), Europos kino akademija, studija Nominum, KiNo kontora, VšĮ Anykščių menų inkubatorius-menų studija, Anykščių rajono savivaldybė bei Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia.
Pirmą kartą šis filmas demonstruojamas Lietuvos bažnyčioje. Šia proga iš Didžiosios Britanijos specialiai į Anykščius atvyksta Europos kino akademijos laureatas režisierius F. Grioningas, kuris po filmo susitiks su žiūrovais. Filmą pristatys Europos kino akademijos narys, JAV režisierių gildijos ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas režisierius Arūnas Matelis.
Didžioji tyla tai labai graži ir griežta, beveik nebyli meditacija, poetiška esė apie sulėtintą gyvenimo ritmą ypatinga askeze pasižyminčiame kartūzų vienuolyne. Iš neskubrios laiko tėkmės, lėtos metų laikų kaitos, kasdienių ritualų ir nuolat pasikartojančio dienos elemento maldos režisierius F. Grioningas sukūrė filmą, kuris sukrėtė didžiausių kino festivalių žiūrovus. Filmas pasakoja apie kartūzų vyrų vienuolyną, kurio įkūrėjas buvo vokiečių kunigas šv. Brunonas. Vienuolynas įkurtas 1086 metais Prancūzijoje, kalnų slėnyje, vadinamame Šartrezu (pranc. Chartreuse, lot. Carthusia iš čia kartūzų pavadinimas), 1200 metrų aukštyje. Šiuo metu pasaulyje yra 24 tokie vienuolynai. Asketinis kartūzų dvasingumas mažai pasikeitė nuo ordino įkūrimo XI amžiuje. Svarbiausi kartūzų įžadai (be trijų pagrindinių) vienatvė, vegetarizmas, malda, rankų darbas ir tyla. Vienuolinėje tradicijoje tyla užima tokią svarbią vietą, kad kartūzai ją laiko vertybe savaime, o kalbama tik pamaldų metu ir sekmadieniais.
Leidimo statyti filmą F. Grioningas laukė net šešiolika metų. Režisierius važinėjo į vienuolyną, kuriame dabar gyvena apie 400 vienuolių, su jais bendravo, kol pagaliau po ilgo ir kantraus laukimo įgijo brolių pasitikėjimą, ir leidimas buvo gautas su sąlyga, kad atvyks vienas, kad nebus specialaus apšvietimo, papildomų komentarų ar muzikos filme iš tiesų skamba tik vienuolių giedamos giesmės.
F. Grioningas pusę metų pakluso vienuolyno ritmui. Beveik tris filmo valandas jam visiškai paklūsta ir filmo žiūrovai. Tu pasineri į filmą kaip į muziką, teigiama The New York Times. Filmas pasakoja apie vienuolių kasdienybę, apie labai uždarą gyvenimą tokį uždarą, kad be pašaukimo čia niekaip neištversi ir neišgyvensi. Vienuoliai gyvena čia ir dabar. Pasak aklo vienuolio, prabylančio filmo pabaigoje: Nėra praeities, ateities, yra tik dabartis, kurioje byloja Dievas. Toje dabartyje, kurioje, atrodo, nieko neatsitinka, visą laiką kažkas vyksta... Tai kasdienis brolių vienuolių gyvenimas malda ir paprasti darbai: maisto gaminimas, dalijimas, malkų pjovimas, drabužių siuvimas, suplyšusių batų klijavimas... Režisierius stebi brolių gyvenimą ir randa grožį menkiausiose smulkmenose: dulkės krisle, naujai išartos žemės lopinėlyje, plačioje baltoje skrybėlėje, kuri kaip šydas dengia seno aklo vienuolio akis, iš skardinio dubens lašančiame vandenyje, lietaus lašelių kuriamuose raštuose, brolių tylioje bendrystėje... Visa tai filme Didžioji tyla yra rodoma kaip tikrojo vienuoliško gyvenimo esmė. Ir tyla nes tik tyloje gali išgirsti Dievo balsą, pajusti jo artumą. Ta tyla yra labai iškalbinga, džiaugsminga. Vienuoliai meldžiasi, medituoja, kasdien nepaliaujamai kalba su savuoju Kūrėju.
Šis filmas daugiau nei dokumentika apie vienuolių gyvenimą. Režisieriui pavyko atskleisti šio labai slapto, bet ypač žmogiško pasaulio grožį ir jėgą. 2006 metais filmas susilaukė specialistų įvertinimo: laimėjo pagrindinius Europos kino akademijos (EFA) ir Sundance filmų festivalio apdovanojimus, Vokietijos filmų kritikų asociacijos apdovanojimą, buvo įvertintas geriausiu užsienio filmu Flaiano (Italija) filmų festivalyje ir kt. Vis dėlto maloniausias įvertinimas režisieriui buvo pačių brolių reakcija broliai atrado jame daug smagių vietų, o filmui pasibaigus nepagailėjo aplodismentų ir įteikė savo rankų darbo nedidelę Oskaro formos statulėlę.
Daiva PEREVIČIENĖ,
VšĮ Anykščių menų inkubatorius-menų studijos direktorė
© 2009 XXI amžius
|