Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kunigui svarbiausia – tikėjimas Dievu ir žmonėmis

Girkalnio klebonas ir Raseinių dekanas kun. Juozas Kaknevičius

Girkalnio Šv. Jurgio bažnyčia

Pastatė bažnyčią, gerai sutaria su parapijiečiais ir nemėgsta tuščiažodžiauti – toks yra Girkalnio klebonas ir Raseinių dekanato dekanas kun. Juozas KAKNEVIČIUS. Su dekanu kalbasi „XXI amžiaus“ korespondentas Bronius VERTELKA.

Gerbiamas dekane, papasakokite apie savo šeimą ir ištakas, kelią į kunigystę.

Mano tėviškė – Sangrūdos parapijos Navininkų kaimas, esantis šalia Lenkijos sienos. Augome penkiese: keturi broliai ir sesuo. Nebuvo tokio sekmadienį, kad aplenktume bažnyčią, stovinčią už pusantro kilometro. Tėvai, turėję 25 ha žemės, buvo išvežti į Sibirą. Ten ir buvau pradėtas: tėvai grįžo spalio mėnesį, o aš gimiau kovą. Nuo 1965 metų patarnavau bažnyčioje, kol baigiau vidurinę mokyklą. Šeimoje niekas neragino, kad tapčiau kunigu. Mūsų giminėje yra ir daugiau kunigų: tėvo pusbrolis, gyvenantis Kanadoje, ir mano pusbrolis Alvydas Dvareckas, dirbantis Vilkaviškio vyskupijoje.

Ar mokykloje, kurioje mokėtės, skyrėtės nuo kitų vaikų? Kaip į Jūsų pasirinkimą žiūrėjo bendraamžiai?

Vidurinėje mokykloje mokytis sekėsi, bet iš bendraamžių niekuo nesiskyriau. Vienuoliktoje klasėje kai kas pasiteiraudavo, gal eisiu į kunigus, bet tuo nelabai  tikėjo. Mūsų kaime ir aplink gyveno katalikai (buvo ir keletas jehovistų), kone visi lankė bažnyčią. Mokytojai į tikėjimą žiūrėjo palankiai. Būdamas ministrantu kitose bažnyčiose matydavau ir juos, atliekančius katalikišką pareigą. Bet nė vienas dėl to nenukentėjo ir nebuvo išduotas. Vidurinę mokyklą baigėme septyniolika abiturientų – dešimt vaikinų ir septynios mergaitės. Klasėje tebuvo vienas komjaunuolis, atėjęs iš kitos mokyklos. Prisimenu, kartą mokykloje įvyko toks konfliktas. Reikėjo laikyti tuo metu populiarintas PDG (pasiruošęs darbui ir gynybai) normas, bet visi bendraklasiai išsibėgiojome. Už tokį nepaklusnumą visus berniukus nutarė nukirpti plikai. Devyni jų neteko plaukų, tik aš vienas nesileidau – pasakiau, kad mane nukirpti gali tiktai mano tėvas. Kai bendraamžiai už tai supyko, jiems atsikirtau, kad jie patys nukirpo vienas kitą, o aš nekirpau nė vieno, taigi ir manęs nekirpo nė vienas. Mano plaukai buvo garbanoti, kaip būčiau atrodęs plikas?..

Kai suėjo 14 metų, kalbino stoti į komjaunimą – kvietėsi po du į mokytojų kambarį. Pasakiau, kad mūsų klasė yra vieninga, tad visą iš karto turi kviestis. Kai pradėjo gąsdinti, visi nutarėme, kad mūsų klasėje nebus nė vieno komjaunuolio. Bandė verbuoti tėvus, bet ir jie spaudimui nepasidavė. Mūsų direktorius, kol baigiau mokyklą, dar išsilaikė savo pareigose, o jo pavaduotojus keitė kiekvienais metais. Jais buvo įdarbinti ir saugumiečiai, kurie apie mokslą visiškai nenutuokė. Į tokių „mokytojų“ klausimus turėjome pakankamai savų atsakymų: atsisakėme lankyti ateizmo valandėles. Man savotiškai pasisekė, kad kiekvienais metais keitėsi klasės vadovai – gyvenome prie pat sienos, kur buvo daug karinių dalinių, tai dirbti mokytojomis ateidavo rusės ar ukrainietės, ištekėjusius už kariškių. Su jomis visai nesunkiai rasdavau bendrą kalbą, niekada nuo jų neslėpiau, kad esu tikintis. Žinojau, kad visada sulauksiu palaikymo iš tėvo ar motinos.

 Kaip sekėsi įstoti į Kunigų seminariją? Ar kelias į ją buvo lengvas?

Sulaukęs 18 metų vežiau dokumentus į seminariją. Rektorius liepė laukti. Ramus sėdėjau iki liepos pabaigos, kol gavau oficialų šaukimą į karinį komisariatą. Iš karto supratau, kam kviečia. Priėmė praporščikas, kurio kalba buvo vien keiksmažodžiai. Bet, bendraudamas su manimi, juos visiškai pamiršo. Supratau, kas bus. Atėję saugumiečiai vis vertė pasirašyti ir išlaikė iki pusės šešių. Ant jokių lapų savo parašo nepalikau. Gąsdino, kad laikys, kol baigsis jų darbas (be dešimties minučių šešios paskutinis autobusas išvažiuodavo iš Marijampolės). Pasakiau, kad 29 kilometrus įveiksiu ir pėsčiomis...

Tai, kad ruošiuosi tapti kunigu, žinojo tik vietos klebonas kun. Kazimieras Skučas. Į seminariją įstojau iš pirmo karto.

Jūsų mokyklos mokytojams turbūt nelabai patiko, kad pasirinkote kunigystę? O kai ir brolis pasekė iš paskos, tai tikriausiai visai supyko?

Tuo metu jau buvo atleistas buvęs mokyklos direktorius, naujasis direktorius buvo ne vietinis. Tas ėmė pulti brolį, kad jis nenueitų tuo pačiu keliu, kaip ir aš. Auklėtoja labai jį gynė sakydama, jog tai nieko neturi bendro su mokslu (ji buvo ir mano auklėtoja). Pedagogė buvo ukrainietė, jauna, vos 22 metų. Su ja lengvai rasdavom bendrą kalbą, ji buvo tikinti. Po metų ir ją atleido, nors dar brolis nebuvo baigęs vidurinės mokyklos. Bet brolio, gavusio brandos atestatą, iškart nepriėmė į kunigų seminariją, tik pasakė, jog galėsiąs stoti tada, kai aš baigsiu.

Kur esate dirbęs po šventimų?

Pirmoji mano paskyrimo vieta buvo Ukmergė. Ten dirbau dvejus metus. Paskui – dveji metai Raseiniuose, treji metai Petrašiūnų parapijoje. Taigi iš viso septynerius metus vikaravau. O Girkalnyje jau 22-ji metai klebonauju.

Kai atėjote į Girkalnį, jūsų laukė daug darbų. Ką nuveikėte pirmaisiais metais?

Apie Girkalnį sužinojau dirbdamas Raseiniuose, todėl šį paskyrimą priėmiau noriai. Atvykau liepos mėnesį. Padėtis buvo tikrai tragiška: senasis šventorius apleistas, aplink šiukšlynas, apgriuvę tvoros, nebuvo vartų. Į paskelbtą talką rugsėjyje susirinko apie 270 žmonių. Šventorių žmonės valė dvi dienas: neskaitant malkoms nukirstų medžių, iš jo buvo išvežta 80 priekabų šiukšlių, atsivėrė ir bažnyčios pamatai. Norint gauti leidimą naujos šventovės statybai, reikėjo kreiptis į Maskvą.

Dvylika metų stovi Šv. Jurgio bažnyčia. Kaip sekėsi ją statyti?

1988-ųjų rudenį pateikėme prašymą, o po metų iš Maskvos atėjo atsakymas, kad galima statyti bažnyčią. Turėjome ruošti naujus pamatus (senieji jau nebetiko), susipirkome medžiagas. Buvo sunkus laikas, bet daugybė žmonių teikė paramą. 1990 metų liepos 10-ąją prasidėjo ekonominė blokada, o liepos 12-ąją pradėjome kasti pamatus. Padėjo labai daug žmonių ir įvairių organizacijų vadovai. Bažnyčia pastatyta ne iš valstybės pinigų, bet parapijos ir gerų žmonių dėka. Pirminiais skaičiavimas, bažnyčios statybai būtų reikėję 10 milijonų tuometinių rublių.

Per bažnyčios konsekracijos iškilmes 1997 metų rugpjūčio 28-ąją tikriausiai daug žmonių buvo susirinkę ir nusiteikę melstis joje kiekvieną sekmadienį, o ne tik per didžiąsias šventes. Kiek dabar parapijiečių į naująją bažnyčią ateina?

Girkalnis – katalikiškas kraštas, bet sunku būtų pasakyti, kiek žmonių čia gyvena: kai kurie atvyksta tiktai vasaroti. Dabar parapijoje gyvena maždaug 2100 žmonių. Bažnyčioje sekmadienį aukojamos dvejos šv. Mišios, į jas susirenka nuo 200 iki 300 tikinčiųjų. Parapijiečius aplankau beveik kiekvienais metais, todėl juos visus pažįstu. Nepasitaikė tokių, kad pasakytų, jog kunigo nereikia.

Girkalnio bažnyčia – tai tarsi Jūsų didžiausias darbo vaisius. Ką ji Jums reiškia?

Ką motinai kūdikis, tą man reiškia ši bažnyčia. Viskas į ją sudėta mano – ir protas, ir sveikata, ir pinigai. Teko būti ir inžinieriumi, net statybininkai patys ateidavo pas mane klausti, kaip ir ką padaryti. Bet kokį projektą sugebu perskaityti. Giminėje iš tėvo pusės visi buvo staliai, statybininkai.

Ar pašalaičiai neužsuka pasižiūrėti, kaip atrodo Girkalnio bažnyčia?

Dažnai užsuka pravažiuojantys, vykstantys į Palangą ar iš jos grįždami. Sekmadieniais atvažiuoja 3-5 šeimos, jos dalyvauja šv. Mišiose, o paskui vyksta savais keliais. Bažnyčia labai gerai matoma nuo autostrados. Nebuvo sekmadienio, kad nesulauktume svečių. Kai vyksta atlaidai Šiluvoje, užsuka daugybė vilniečių autobusų. Girkalnis tikinčiuosius traukia ir tuo, kad čia 1943 metais įvyko stebuklas, nors jis nėra oficialiai pripažintas – tada buvo pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija. Stebuklas, minimas vasario 8-ąją, įvyko toje vietoje, kur dabar stovi bažnyčia.

Kiek per metus sutuokiate, pakrikštijate, palaidojate?

Pernai sutuokiau kelias jaunavedžių poras, pakrikštijau apie 30 naujagimių ir maždaug 45 žmones palaidojau.

Ar turite pakankamai aktyvių parapijiečių, kurie savo klebonui visais reikalais gali padėti?

Visais reikalais padėti nepadės, bet pagalbą visada suteiks. Yra labai gerų parapijiečių, su kuriais galiu pasišnekėti. Abejingi Bažnyčiai yra tie, kurie nieko nedaro, bet tik šneka. Prasigėrusiems ar apsileidusiems – tik pašnekėti, bet yra labai gerų žmonių, kurie viskuo remia, padeda. Kurie daro, tie nelinkę šnekėti.

Kokios parapijoje susiformavo tradicijos? Kokius švenčiate atlaidus? Kaip jie vyksta?

Švenčiame šventųjų Jurgio, Petro ir Povilo, Baltramiejaus atlaidus. Šv. Jurgio atlaidai skirti daugiau parapijai, o Šv. Petro ir Povilo bei Šv. Baltramiejaus, vykstantys vasarą, prieš rugsėjo pirmąją, sulaukia ir daugiau svečių. Į juos pasikviečiame operos solistus, kurių šaknys yra Girkalnyje. Labai skambi mūsų bažnyčia, visiems ji patinka. Atvažiuoja chorų iš Kauno. Girkalnis neturi savo kultūros namų, tai pasirodyti atlaidų metu patogu ir kaimo kapelai.

Ar seniūnija, kitos valstybinės įstaigos prisideda prie religinių švenčių šventimo?

Puikiai sutariame su seniūnija ir pagrindine mokykla (iki 2001 metų ji buvo vidurinė). Nesipykstame su rajono savivaldybe. Kaip dekanas turiu bendrauti su valdžios atstovais. Juk tiek metų mano dirbta Girkalnyje, visus pažįstu. Gal ne viską padaro, ką prižada, bet su visais sutariame puikiausiai. Bendrą kalbą randu. Ir pagalbos, jeigu gali, visada sulaukiu.

Kuo gyvena Girkalnio jaunimas? Ar turite ministrantų? Kaip sekasi pašaukimų sielovada?

Turiu patarnautojų, kurie keičiasi – vieni išeina, jų vietą užima kiti. Kaime baigusieji vidurinę mokyklą išvažiuoja į miestą. Subręsti kunigystei dabar sunkiau nei sovietiniais metais – tada nedaug ką galėjai pasirinkti, o dabar – laisvė. Baigusiam vidurinę apsispręsti šiandien yra labai sunku. Jeigu kaime pabūtų dar porą metų, pasirinkimas būtų kitoks. Išėjus į miestą pasikeičia aplinka. Kai dirbau Raseiniuose, iš mano buvusių patarnautojų jau keturi tapo kunigais. Tada buvau jaunas, beveik visas jų laikas prabėgdavo su manimi, vikaru. Vienus kažkuo trauki, kitus – atstumi, nors bendrą kalbą religiniais klausimais randi su visais. Pats ruošiu Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui sekmadieniais. Tą pradėjau daryti, kai nebuvo to reikalaujama. Manau, kad reikia ne pašaukimus ugdyti, o už tuos jaunuolius melstis. Sunku atpažinti ir suprasti pašaukimą. Yra kunigų iš parapijų, kuriose daugiausia meldžiamasi už pašaukimus. Gali atrodyti, kad jaunuolis netinkamas kunigystei, o iš tiesų gali būti labai tinkamas. Uždarą žmogų suprasti sunku. Jeigu vaikai patarnauja šv. Mišioms iki 14, 15 metų ir paskui išeina, iš tokių nieko nebus. Jeigu pasilieka ir būdami 16, 17 ar net 18 metų ir eina į bažnyčią patarnauti šv. Mišioms, iš tokio galima tikėtis, kad pasirinks kunigystę. Vadinasi, ne veltui kunigas dirbo. Dabar turiu keturis 16–17 metų patarnautojus. Kai jiems pasakau, kad kur nors važiuoti reikės, neišgirstu jokio prieštaravimo. Jeigu nuspręs stoti į seminariją, tada manęs išsamiau klausinės: kaip vyksta studijos seminarijoje, kas yra kunigystė ir t.t. Jeigu jau kurį trauks, tai jau pats spręs. Nė vieno neraginu, kad stotų į kunigų seminariją, bet ir nė vienam nepasakiau, kad nestotų. Juk būna, kad ir baigęs universitete fiziką vėliau pasirenka kunigystę. Bet ir manęs niekas neragino stoti į kunigų seminariją.

Kokia Jūsų, kaimo klebono, kasdienybė? Kiek šv. Mišių tenka aukoti šiokiadieniais ir savaitgaliais? Kaip dažnai vykstate į savo aptarnaujamą Milašaičių parapiją? Ką mėgstate veikti laisvesniu laiku? Ar nuvažiuojate į tėviškę?

Į tėviškę nuvažiuoju labai retai – aplankyti tėvų, brolių kapų. Apsilankau Tėvo, Motinos dieną, brolių mirties dienomis. Laisvalaikio beveik neturiu, nes dar esu dekanas, pats ruošiu vaikus Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui. Vieną sekmadienį važiuoju į Milašaičius, kitą – į Graužų koplyčią. Šiokiadieniais reikia ir šventorių, ir bažnyčią pasitvarkyti. Ką galiu, stengiuosi pats pasidaryti. Turiu kuo susipjauti malkas, moku susivirinti, atlikti tai, kas tinka staliui ar dirbančiam su metalu. Kaime darbų netrūksta. Šiokiadieniais kiekvieną dieną yra vienerios šv. Mišios, nebent pasitaiko laidotuvės. Šeštadienį daugiausia būna dvejos, sekmadienį – visada trejos šv. Mišios. Savaitgaliais šv. Mišios būna užsakytos žmonių, jų užsisako ir paprastomis dienomis.

Kaip gyvena Milašaičių parapijiečiai? Ar jie jus, gyvenantį Girkalnyje, priima kaip savą?

Milašaičių parapija – maža, turinti apie 200 gyventojų. Maža ji ir savo teritorija, išsimėčiusi pagal Dubysos upę, nėra gero susisiekimo. O įlipti senam žmogui į kalną – sunkoka. Normaliai sugyvenu su Milašaičių parapijos žmonėmis, gal rečiau, maždaug kas treji metai juos aplankau. Nesijaučiu ten svečias. Netgi Smetonos laikais Milašaičių parapija buvo Betygalos filija. Nors ten klebonas gyvendavo, bet jis būdavo Betygalos vikaras ir Milašaičių klebonas. Parapijos statusą ji trumpai teturėjo. Sovietiniais metais, kai reikėdavo nubausti kunigus ir neturėdavo kur jų dėti, į Milašaičius siųsdavo. Čia skirdavo labai aktyvius kunigus.

Kaip sekasi eiti dekano pareigas?

Septinti metai einu šias pareigas. Kai paklausė, ar norėčiau būti dekanu, atsakiau neigiamai. Parvažiavau namo, tylu. Bet nuvykus į kunigų susirinkimą kurijoje visi sveikino su paskyrimu. Pats nesirenki – tai vyskupų prerogatyva. Bandžiau kelis kartus dekano pareigų atsisakyti. Būti juo nėra taip paprasta. Bet dabar yra internetinis ryšys tarp kunigų, yra kur susirinkti Raseiniuose. Ir gerai, kad Raseinių klebonas yra vicedekanas.

Dirbate tarp žemaičių. Ar kartais nepagalvojate, kad gal geriau būtų dirbti gimtajame krašte, Sūduvoje?

Žmogui ten gerai, kur jo nėra... Visur yra gerų žmonių. Suvalkija, Žemaitija, Aukštaitija ar Sūduva – mažas skirtumas, gal tik lengviau žmonių charakterius pažinti. Galėjau grįžti į Vilkaviškio vyskupiją, niekas nebūtų laikęs per jėgą, bet kur Dievas, kur vyskupai skiria, ten ir yra gerai. Žmonių visur yra gerų, nors gal ne visiems įtiksi ar visiems patiksi.

Pernai atšventėte 50-metį. Turbūt jau galite pasakyti, ką Jums reiškia kunigystė?

Dirbi tai, ko siekei ir pasiekei. Aišku, kartais nusivili, kad įdėjęs daug pastangų rezultato sulauki nedidelio. Bet, kai pasižiūri, kiek padarai žmonėms džiaugsmo, kiek jiems padedi, tada pajunti, kad esi kunigas. Jeigu ne aš, gal ne vienas būtų baigęs gyvenimą anksčiau, nei jam yra skirta gyventi. Ateina žmogus, ir jauti, kad be reikalo jis nebūtų atėjęs. Pradedi kalbėtis, ir įsitikini, kad jis turi kitų bėdų. Paskui jis dar klausia, kaip aš pajutau, kad kažkas ne taip. Kai tą jauti, ir žmogui gali padėti. Kitas ateina piktas, nedrįsta išsisakyti, kitam užtenka, kad jį išklausai. Kai žmogui padedi dvasiškai, jautiesi pakiliai. Kunigui svarbiausia – tikėjimas Dievu ir žmonėmis.

Girkalnis, Raseinių rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2009 „XXI amžius“