Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Popiežiaus mokymas apie Advento viltingumą

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI laimina susirinkusiuosius į pirmojo Advento sekmadienio Mišparus Vatikano bazilikoje

Popiežius Benediktas XVI dalyvauja pirmojo Advento sekmadienio Mišparų procesijoje

Kristus yra liturgijos centras

Pradėdamas naujuosius liturginius metus popiežius Benediktas XVI pabrėžė Advento nešamą viltį, kurios pagrindas yra Kristus. Pirmąjį Advento sekmadienį, lapkričio 29 dieną, susitikęs su maldininkais, susirinkusiais į Šv. Petro aikštę kalbėti vidudienio „Viešpaties Angelo“ maldos, Šventasis Tėvas liturginį ciklą aiškino remdamasis Vatikano II Susirinkimo mokymu. 1963 metais Susirinkime priimtoje liturginėje konstitucijoje „Sacrosanctum Concilium“ pažymima, kad per visų dvylikos mėnesių laikotarpį Bažnyčia savo celebracijose atskleidžia Kristaus gyvenimo ir veiklos slėpinį: „nuo Įsikūnijimo ir Gimimo iki Žengimo į dangų, Sekminių (Šventosios Dvasios atsiuntimo) dienos ir su palaiminga viltimi laukiamo Viešpaties sugrįžimo“.

Primindama Atpirkimo slėpinius Bažnyčia atveria savo Viešpaties didžių darbų ir nuopelnų turtingumą, kad jie semtųsi stiprybės ir taptų kupini išganymo malonės. Popiežius patvirtino, kad Vatikano II Susirinkimas išlaikė tradicinį Bažnyčios mokymą, kad „liturgijos centras yra pats Kristus“, o ne ją celebruojantis dvasininkas ar dalyvaujanti bendruomenė. Panašiai kaip apie saulę sukasi planetos, liturgijoje apie Kristų „sukasi Švč. Mergelė Marija (ji yra artimiausia), kankiniai ir kiti šventieji, kurie danguje tobulai šlovina Dievą ir mus užtaria“, – sakė Benediktas XVI.

Siekiant liturginių metų prasmės iš žmogiškųjų poreikių perspektyvos supratimo, atsaką duoda prasidėjusio Advento, kaip Viešpaties gimimo laukimo, dvasinė piligrimystė. „Šiuolaikiniam pasauliui pirmiausia reikia vilties: jos reikia besivystančioms tautoms, bet taip pat ir ekonomiškai stiprių šalių gyventojams, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Mes vis labiau suprantame, kad esame toje pačioje valtyje ir visi kartu turime būti išgelbėti.“ Šios bendrystės ženklų yra daug ir ypač jie ryškūs galimos ekologinės katastrofos akivaizdoje. Matant žlungant daugelį garantijų bei pažadų melagingumą, vis labiau suvokiame, kad dabar reikia patikimos vilties, kurią galime rasti tik Kristuje.

Priminęs Laiško žydams mokymą (Plg Žd 13, 8) popiežius Benediktas XVI aiškino, kad „Viešpats Jėzus pas mus atėjo praeityje, ateina dabartyje ir ateis ateityje“. Jo, mirusio ir prisikėlusio, viešpatavimas apima visus laikus ir yra Dievo stabilumo pagrindas. Todėl „kas trokšta laisvės, teisingumo ir taikos, tas gali drąsiai pakelti galvą, kadangi Kristaus dėka mūsų išvadavimas yra arti“, – mokė Šventasis Tėvas, pasiremdamas Šv. Luko evangelija (Plg Lk 21, 28). Ir šis patvirtinimas galioja ne vien krikščionims ir ne vien tikintiesiems, bet visiems viltingai laukiantiems, nes Kristus yra viltis, kurios nuolat reikia kiekvienam žmogui.

Baigdamas katechetinį pokalbį popiežius Benediktas XVI priminė, kad Advento laikotarpiu ypatingu būdu išryškėja Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, vaidmuo. „Ji pilnutinai įkūnija žmoniją, kuri gyvena viltimi, grindžiama tikėjimu į gyvąjį Dievą“, – sakė Šventasis Tėvas, pavadindamas Mariją „Advento Mergele“. Dievo Motina savyje neša duotus išganymo pažadus ir jų galutinį išsipildymą ateityje. Todėl jos mokykla yra svarbi kiekvienam, kad Adventas taptų tikru malonės ir džiaugsmingo bei atsakingo Dievo sutikimo laiku.

Pajusti Dievo buvimą

Išvakarėse vadovaudamas pirmojo Advento sekmadienio Mišparams, popiežius Benediktas XVI homilijoje aptarė prasidėjusio liturginio laikotarpio svarbą. Nurodydamas į pačią Advento sampratą (lotynų kalboje „adventus“ reiškia „atėjimas“), jis priminė, kad senovės Romoje šiuo terminu dažnai išreiškiamas vietinės bendruomenės laukimas ir rengimasis sutikti atvykstantį žymų valdininką ar net patį imperatorių. Šis žodis pagonybėje taip pat galėjo reikšti dievybės apsireiškimą, per jo galios patvirtinimą kulto nariams.

Krikščionys perėmė šį senąjį terminą, pritaikydami jį santykiams su Jėzumi Kristumi, kuris, būdamas Visatos Valdovas, ateina į rūpesčių kupiną žemę varganu įsikūnijimu, kaip mūsų visų svečias. Taigi, krikščionims Adventas reiškia Dievo apsilankymą ir patvirtinimą, kad Jis mūsų vienų niekada nepalieka problemų gausybėje. Nors Dievo negalime matyti ir negalime prie Jo tiesiogiai prisiliesti, tačiau Jis lanko mus įvairiais būdais ir asmeniškai į mus kreipiasi. „Savo gyvenime mes patiriame laiko, skirto Dievui ir patiems sau, stoką“, – apgailestavo Šventasis Tėvas dėl tokio perdėto užimtumo „reikalais“, dažnai nebekreipiant dėmesio į sielos poreikius.

„Ar ne per daug mes įsitraukiame į šį aktyvizmą, kada visuomenė su savo interesų gausa uzurpuoja mūsų dėmesį, – retoriškai klausė Benediktas XVI. – Ar ne per daug laiko mes skiriame pramogoms ir malonumams?“. Pripažinęs, kad šie ir kiti materialiniai dalykai žmogų prislegia ir net sukelia depresiją (dėl kurios, kaip rodo sociologiniai tyrimai, kenčia iki 20 proc. Vakarų visuomenės narių), Popiežius pakvietė susitelkti į tikrą dvasinę atgaivą duodantį Advento laikotarpį. Tai intensyvus liturginio pasirengimo metas, bet kartu kvietimas į ramybę ir tylą, kad pajustume Dievo buvimą.

Šventasis Tėvas nurodė į Advento svarbųjį vilties elementą, padedantį suvokti laiko ir istorijos, kaip maloningos galimybės pasiekti išganymą, prasmę. „Juk kaip dažnai savo gyvenime žmogus yra nuolatinio laukimo būsenoje. Bet praeina laikas ir jis pastebi, kad viltis buvo pernelyg menka, nes už karjeros ir padėties visuomenėje ribų daugiau nėra ko tikėtis“, – pastebėjo Benediktas XVI. Tačiau krikščionims viltis yra sutvirtinama tikrumu, kad Viešpats yra kartu visą gyvenimą. „Jis mus lydi ir ateis tokia diena, kai nušluostys kiekvieną mūsų ašarą, – tvirtino Popiežius. – Nebe už kalnų ta diena, kai visos viltys išsipildys Dievo Karalystėje, teisingumo ir taikos Karalystėje.“ Toks yra Kristaus, gimusio vargingame Betliejuje, laukimo didysis slėpinys.

Advento palinkėjimus Šventasis Tėvas išsakė ir lapkričio 25 dieną Vatikane vykusioje tradicinėje savaitės bendrojoje audiencijoje. Kreipdamasis į susitikime dalyvavusius jaunus žmones jis kvietė, kad šis „intensyvus metas“ būtų išgyventas „budrioje maldoje ir dosniame evangelinių pareigų atlikime“. Kalbėdamas ligoniams popiežius Benediktas XVI linkėjo, kad jie pasirengimo šventosioms Kalėdoms kelyje rastų stiprybės savo kentėjimą paaukoti geriems tikslams. Kreipdamasis į jaunus sutuoktinius, jis ragino „liudyti meilės Dvasią, kuri palaiko ir gaivina visą Dievo šeimą“.

© 2009 „XXI amžius“