|
Šokis aplink Gugenheimo projektą
Algimantas Zolubas
Gruodžio 2 dieną Vilniaus miesto savivaldybės taryba po pateikimo pritarė siūlymui toliau plėtoti Ermitažo-Gugenheimo muziejaus projektą. Sostinės politikai palaimino idėją, kuria siūloma pritarti anksčiau atliktai šio objekto galimybių studijai ir pavesti specialiai savivaldybės darbo grupei koordinuoti ir kontroliuoti projekto įgyvendinimą. Jono Meko vizualiųjų menų centras turėtų vykdyti projekto užsakovo funkcijas. Užėjo už varčios ir vėl iš pradžios...
Jau ketvirtas Vilniaus meras šokdina savivaldybės komandą aplink Lietuvos kultūrai ir Vilniaus architektūrai svetimkūnio Gugenheimo projektą. Už 5 mln. JAV dolerių Vilniaus savivaldybė yra įsigijusi visą Jono Mačiūno, prilygstančią kosmopolitiniams pokštams, kolekciją 2600 eksponatų. Tie darbai esą skirti Film-Makers Cinematheque, Film Cuture žurnalui. Muziejaus statyba turėtų pareikalauti 260 mln. litų. Be viešojo konkurso, nedalyvaujant Lietuvos architektams, išskyrus žinovus G. Kirkilą ir J. Imbrasą, nuspręsta, kad geriausią projektą Gugenheimo muziejui Vilniuje pateikė irakiečių kilmės architektė Zaha Hadid. Kiek kainavo merijos klerkų kelionės po užsienius, konkursas bei premijos dalyviams, projekto stūmėjas Artūras Zuokas nutylėjo.
Ką bendra su tautine kultūra turi Gugenheimo muziejus ir jame numatomi demonstruoti FLUXUS kūriniai? Tik tiek, kad tokio tipo pokštų autoriai yra lietuvių kilmės Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas. Pats FLUXUS judėjimo, atspindinčio naują, kosmopolitišką požiūrį į meną pradininkas J. Mačiūnas teigė: Jei kas nori, tai gali vadinti menu, kodėl gi ne? Mes niekad nepretendavome į meną. Aš nelaikau FLUXUS menu. Manau, kad tai geri, išradingi pokštai. Mūsų manifestai įgavo antimeno formas, o mes buvom palinkę į tai, ką galėtų padaryti kiekvienas. Čia viskas siejasi su Johnu Cageu. Kai jis sako, kad galima klausytis gatvės triukšmo ir patirti estetinius įspūdžius nebereikia jokių muzikantų. Kiekvienas gali būti pats sau muzikantas ir klausytis gatvės bruzdėjimo... Menininkas profesionalas tampa visiškai nebereikalingas. Jeigu kasdienis gyvenimas, kasdieniai ready-made (paruošti vartojimui daiktai) tau suteikia tokius išgyvenimus, tu jais gali visiškai pakeisti meninę patirtį ir menininko poreikis tuomet išnyksta...
Kitas FLUXUS išpažinėjas J. Mekas karjerą pradėjo Niujorke į jį panašių draugų kompanijoje kaip Kino filmų gamintojų kooperatyvas steigėjas, vėliau keitęs pavadinimus į Naujos bangos kinas ar dar kitokius atsižvelgiant į tai, kiek kartų jį buvo suėmę už pornografinių filmų gamybą. Pagal už Lietuvos laisvę kovojusios išeivijos nuostatas, Jonas Mekas priklauso į Lietuvos nepriklausomybę ranka numojusių ir su okupantų statytiniais bendradarbiavusių išeivių grupei. Viename Lietuvos kaimui skirtų laikraščių ne taip seniai buvo spausdinami J. Meko Laiškai iš niekur, kurie pasirodė esą laiškai apie nieką. Tačiau šis Niujorko grynuolis, atvykęs į Lietuvą, tarp savivaldybės klerkų jaučiasi kaip namie, o prezidentūroje net skrybėlės nenusiėmė.
Prisiminus Vaižganto atodūsius: Ech, padliecai tie lietuviai, bet jie mano broliai..., rastųsi, žinoma, pakankamai vietos ir minimų ne menininkų menui, tačiau ketinimai statydinti specialius, šimtus milijonų litų kainuojančius, Vilniaus architektūrai svetimus rūmus prilygsta miesto šeimininkų nuprotėjimui.
Jau niekas neabejoja, kad ne potraukis menams, o rubikoninis postūmis pinigams iš statybų verslo savivaldybę šokdina aplink projektą. Užtektų žvilgterėti į DELFI skaitytojų, kurių per 90 proc. nepritaria projekto įgyvendinimui, komentarus, kad atsisakytų pasiutpolkės su milijoninėmis skolomis bent jau sunkmečiu. Kita vertus, įvaldę visuomenės mulkinimo taktiką, klerkai pasimiršta, kad tokios statybos turi būti derinamos su visuomene. O jei daugiau kaip 90 proc. miestelėnų priešinasi?.. Jei projektas vadinamas afera, nesąmone, nuprotėjimo pasekme, antimenu, naujaisiais vasiukais ir pan.? Tada teks fluksusinius žaisliukus ir jiems skirto muziejaus projektą padėti į pagal FLUXUS ideologiją daiktų dėlionei skirtą vietą, t. y. bet kur arba niekur.
© 2009 XXI amžius
|