Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Pasaulis
Požiūris
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Krikščionių padėtis Šventojoje Žemėje

Mindaugas BUIKA

Šventojo Kapo riterių ordino didysis magistras kardinolas Džonas Folis

Jeruzalės Šventojo Kapo bazilika

Susirūpinimą kelianti statistika

Artėjant Kalėdoms pasaulio krikščionių dėmesys tradiciškai vėl krypsta į Betliejų, Jėzaus gimtąjį miestą, į Šventąją Žemę, kur gyveno ir darbavosi Išganytojas, ir į visą Artimųjų Rytų regioną, kuriame beveik prieš du tūkstantmečius apaštalų įkurtos pirmosios Bažnyčios bendruomenės dabar patiria nelengvus išbandymus. Kaip tik apie šią situaciją gruodžio pradžioje Norvegijoje surengtoje konferencijoje kalbėjo Jeruzalės Šventojo Kapo riterių ordino didysis magistras amerikietis kardinolas Džonas Folis. Apie šį hierarcho analitinį pranešimą išsamiai informavo tarptautinė katalikų žiniasklaida, primindama, kad 2010 metais Vatikane popiežius Benediktas XVI šaukia Vyskupų Sinodo asamblėją, skirtą Šventosios Žemės ir Artimųjų Rytų krikščionių padėčiai aptarti.

Pranešimo „Krikščionių egzodas (masinis išsikėlimas) iš Šventosios Žemės – iššūkis stabiliai taikai“ pirmojoje dalyje kardinolas Dž. Folis aptarė susirūpinimą keliančią Kristaus išpažinėjų statistiką regione.

Iš tikrųjų padėtis yra apverktina: prieš šešiasdešimt metų krikščionys Šventojoje Žemėje (dauguma jų yra stačiatikiai) sudarė apie 20 proc. vietos gyventojų, o dabar – mažiau kaip 2 proc. Taigi jų sumažėjo dešimteriopai. Izraelio valstybėje, kurioje statistika yra patikimiausia, 2008 m. spalį buvo 7,3 mln. gyventojų, kurių 147 tūkstančiai krikščionys (daugiausia vietinės arabų kilmės). Kardinolas nurodė, kad dabar Izraelyje gyvena apie 300 tūkstančių žmonių, daugiausia atvykusių iš pokomunistinės Rytų Europos, kurie „nėra žydai“ ir kurių kilmės ištakos gali būti krikščioniškos. Tačiau vietinės Bažnyčios gyvenime jie nedalyvauja, todėl į krikščioniškąją statistiką nėra įtraukiami.

Izraelio okupuotoje ir dalinę autonomiją turinčioje Palestinoje (Vakariniame Jordano krante ir Gazos sektoriuje) yra apie 3,8 mln. gyventojų, iš kurių apie 40 tūkstančių yra krikščionys. Taigi visoje Šventojoje Žemėje (Izraelyje ir Palestinoje) dabar gyvena daugiau kaip 10 mln. žmonių, iš kurių mažiau kaip 200 tūkstančių yra krikščionys. Kaimyninėje Jordanijos karalystėje, turinčioje apie 6 mln. gyventojų, krikščionių yra 250 tūkstančių (apie 4 proc.). Sirijoje, kur dabar gyvena 20 milijonų žmonių, krikščionių yra 1,85 mln., tai yra 9,4 proc. šalies gyventojų. Irake iš 28 milijonų gyventojų krikščionių tėra 760 tūkstančių (2,7 proc.). Vertinama, kad nuo 2003 metų karo pradžios iš Irako išvyko daugiau kaip pusė krikščionių.

Didžiausioje Artimųjų Rytų šalyje Egipte dabar yra apie 82 milijonai gyventojų. Tradiciškai vertinama, kad šioje valstybėje krikščionių (stačiatikių koptų) yra apie 10 proc. Krikščioniškiausia regiono valstybė yra Libanas, kurioje iš 3,9 mln. vietos gyventojų krikščionių yra apie 1,2 mln. (30 proc.), dauguma jų yra maronitai katalikai. Tačiau ir čia krikščionių dalis nuolat mažėjo: XX amžiaus viduryje, kai buvo kuriama Libano valstybė, krikščionys joje sudarė daugumą. Visame Artimųjų Rytų regione dabar gyvena apie 12 milijonų krikščionių. Kardinolas Dž. Folis pateikė sociologinius vertinimus, pagal kuriuos jeigu dabartinės tendencijos išsilaikys, krikščionių regione po 15–20 metų gali likti du kartus mažiau, tai yra tik 6 milijonai.

Diskriminacija ir istorinė atmintis

Analizuodamas šias tendencijas Šventojo Kapo riterių ordino vadovas apžvelgė krikščionių gyvenimo Artimuosiuose Rytuose istoriją, pradedant senovės Romos imperijos laikotarpiu, kada krikščionybė, iki tol buvusi judaizmo sekta, palaipsniui tapo valstybine religija, išplitusia visame pasaulyje. Po VII amžiuje įvykusio islamo antplūdžio krikščionybė Artimųjų Rytų regione buvo redukuota iki „mažumos religijos“ statuso. Padėties iš esmės nepakeitė nei vadinamieji XI–XIII amžiaus kryžiaus karai (kai Europos krikščionys nesėkmingai bandė iš musulmonų atkariauti Šventąją Žemę), nei po Turkijos imperijos žlugimo tarp Pirmojo ir Antrojo karo Anglijos ir Prancūzijos vykdytas „mandatinis“ Artimųjų Rytų valdymas XX amžiaus pirmoje pusėje.

Izraelio valstybės susikūrimas, vėlesni žydų ir arabų šalių konfliktai, pilietinis karas Libane, kova su terorizmu ir Vakarų šalių invazija į Iraką pablogino krikščionių bendruomenių situaciją, sukėlė emigraciją. Kita jų demografinio mažėjimo priežastis yra žymiai menkesnis gimstamumas nei gausias šeimas turinčioje musulmonų terpėje. (Tarp konservatyvių Izraelio žydų, norinčių išlaikyti pusiausvyrą arabų atžvilgiu, taip pat socialiai yra skatinamas didesnis gimstamumas.) Trečias emigraciją skatinantis aspektas yra neabejotina krikščionių diskriminacija visose Artimųjų Rytų arabų šalyse. Pavyzdžiui, galimybė užimti aukštesnes politines ar visuomenines pareigas yra tik musulmonams. (Tik Libano konstitucija numato tolygų konfesinį paskirstymą valstybės postuose.)

Krikščionių padėties kontraversiškumą skatina ir istorinis palikimas – nuo kryžiaus žygių laikų islamo pasaulyje į krikščionybę žiūrima kaip į vesternizacijos pavojų. Šio įtarumo nesumažino ir Vakarų šalių politika Artimuosiuose Rytuose žlungant Turkijos otomanų imperijai, kada su vietos krikščionių globos pretekstu Anglija ir Prancūzija stiprino regione savo politinę įtaką, artimą įprastam kolonializmui. Prieštaravimus, pasak kardinolo Dž. Folio, kartais stiprina ir patys vietiniai krikščionys, kurie pabrėžia savo neva aukštesnį „vakarietišką tapatumą“ ir neigia liaudies musulmoniškosios daugumos tradicijas. Pavyzdžiui, dar neseniai Prancūzijos valdytame Libane išsilavinę vietos krikščionys stengdavosi tarpusavyje kalbėti prancūzų kalba ir nevartoti tautinės arabų kalbos, tarsi būtų „užsieniečiai“.

Žinoma, visa tai keičiasi, tačiau nesusipratimų gali iškilti ir ateityje, todėl reikia stengtis prisitaikyti prie vietos gyventojų daugumos tradicijų. Štai, pavyzdžiui, esant islamiškajam Ramadano (griežto pasninko) mėnesiui, vargu ar būtų priimtina, jeigu krikščionys Artimųjų Rytų musulmoniškose šalyse imtų viešai ir triukšmingai puotauti. Tas pat ir požiūris į alkoholinius gėrimus, kurių vartojimą griežtai draudžia islamas: krikščionių išlaikomos alkoholio parduotuvės bei šių gėrimų viešas naudojimas restoranuose, kaip „Vakarų kultūros“ bruožas, neretai sukelia konfliktines situacijas iki smurtinių susidūrimų. Todėl Artimųjų Rytų krikščionys, reikšdami pagarbą vietinių gyventojų daugumos papročiams ir tradicijoms, turi būti atsargesni ir nesupriešinti savosios „vakarietiškos kultūros“ prieš islamiškąją kultūrą, pabrėžė Dž. Folis.

Susitaikymas ir atleidimas

Pateikęs prieštaringus krikščionių mažumos Artimųjų Rytų islamiškojo regiono terpėje bruožus, Šventojo Kapo riterių ordino didysis magistras aiškino, kad krikščionybė gali suvaidinti pozityvų vaidmenį arabų visuomenės demokratizacijoje. Pavyzdžiui, priimant valstybės ir religinių struktūrų autonomijos koncepciją, tikėjimo ir sąžinės laisvės nuostatas. Islamiškajam pasauliui toks supratimas dar yra svetimas – pavyzdžiui,  už religijos pakeitimą gresia net mirties bausmė – tačiau siekiant integruotis į šiuolaikinę visuomenę reikės priimti minėtas vertybes. Taigi Artimųjų Rytų krikščionys, tapdami savotišku kultūriniu tiltu tarp islamiškojo arabų ir Vakarų pasaulio, gali iš esmės prisidėti prie savo regiono brandos ir modernizacijos.

 Į šį regioną krikščionys taip pat atneša svarbiausias susitaikymo ir atleidimo vertybes, kurios rytinėje Viduržemio jūros dalyje dar yra svetimos. Ten garbė reikalauja keršto, ir skriaudos atleidimas prilyginamas silpnumui bei bausmei. Jėzus moko savo išpažinėjus atsisakyti netgi teisėto atpildo už padarytą blogį. Galbūt šis susitaikymo kelias sumažintų islamiškojo radikalumo pagimdytą terorizmo smurtą, nuo kurio kenčia visa tarptautinė bendruomenė. Jeigu Bažnyčia taps įrankiu Artimuosiuose Rytuose perkeičiant islamiškąjį pasaulį, kuriame ji gyvena, tai bus jos didžiulis įnašas visuotinei taikai, sakė kardinolas Dž. Folis. Jis priminė, jog kasdienybėje tai vyksta per gerai išvystytą krikščionių švietimo ir studijų sistemą, kurioje mokosi ir musulmonai. Pavyzdžiu galėtų būti Betliejaus katalikų universitetas, kurio didelė dalis studentų nėra katalikai ir netgi ne krikščionys. Ši aukštoji mokykla labai svarbi suteikiant bendražmogiškas vertybes ir ugdant skirtingų kultūrų bei religijų jaunų žmonių sambūvį.

Baigdamas pranešimą kardinolas Dž. Folis pripažino, kad Artimųjų Rytų krikščionių emigracija yra svarbaus kultūrinio ir religinio paveldo praradimas regione. Kita vertus, yra suprantama, kad šie krikščionys, kaip ir kiti žmonės, išvyksta ieškoti geresnio gyvenimo, ir tai jų teisė. Pasilikti vien tam, kad būtų išsaugota krikščioniška egzistencija, reikia pasiaukojimo, ypač jei svetur yra galimybė dirbti ir užsidirbti, gauti geresnį išsilavinimą bei laisvę. Todėl pasiliekantys krikščionys turi būti tarptautinio bažnytinio rūpesčio centre, nes tai mūsų tikėjimo broliai ir seserys, kuriems reikia pagalbos. Reikia daryti įtaką nacionalinėms vyriausybėms, kad jų politika Artimųjų Rytų atžvilgiu būtų nukreipta už žmogaus teises, teisingumą ir susitaikinimą. Taip pat Artimųjų Rytų krikščionių išlikimui yra svarbi finansinė parama, tarpasmeninių santykių vystymas bei piligriminių kelionių rengimas.

© 2009 „XXI amžius“