| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Dainininko Stasio Povilaičio motina pasakoja Stasys POVILAITIS
Tą atmintiną rudens vidudienį Palangoje eidamas pro žinomo dainininko Stasio Povilaičio namus kiemo gilumoje pamačiau skinančią obuolius moterį. Įsikalbėjome. Prisistačiau, kad esu Stasys Povilaitis, sūnus Vlado, kaip ir žinomas dainininkas. Moteris, kaip pasirodė, yra dainininko motina. Ji prisiminė, kad Stasys apie mane yra kalbėjęs. Ne kartą ir jau seniai. Sakė, kad yra dar vienas Stasys Povilaitis, kuris rašo ir kad juos abu daugelis daug kur painioja. Šauni senutė, stebėjausi. Užsilipusi ant kopėtėlių viršaus, ji skynė gražius, rausvašonius obuolius. Obuolių aš nelabai matau, pasiskundė. Skinu juos apčiuopom. Prastai matau Tąkart pajutau įdomų jausmą lyg aš vėl turėčiau mamą. Manoji, į šią moterį panaši sengalvėlė, šį pasaulį paliko 1993 metų pavasarį. Gyvenk per vidurį ir taip gerai, ir taip gerai, juokdamasi, lyg man, lyg sau, Marija dėstė gyvenimo išmintį. Aimanuot nesveika Ji linksma, su ja lengva bendrauti. Pašnekovė prisipažįsta, kad rugsėjo 30 dieną jai sukako 85 metai. Jos mama Eleonora ir tėvas Juozas, broliai Zenonas ir Petras visi nuėjo amžinybėn 60 metų sulaukę. Jie su Petru buvo dvyniai. Iš savo šeimos viena belikau. Sesuo Stasė išgyveno 83 metus, už mane mažiau Brolis Juozas, kurį aš auginau, buvo 10 metų už mane jaunesnis, dingo karo metais. Regis, 1944 metais, kai traukėsi vokiečiai, jis išėjo iš mūsų namų Ariogaloje ir negrįžo. Jam tada buvo tik 17 metų. Sunkūs, baisūs tada buvo laikai Nežinojom kur jis ir vėliau, po karo. Traukdamiesi vokiečiai visur, kur ėjo, su deglu padeginėjo pastatus. Dauguma namų tada buvo mediniai. Mūsų namas buvo taip pat medinis, bet su skardiniu stogu. Padegė ir mūsų namą. Teliko tik apdegus stogo skarda ir cementiniai laiptukai. Kai frontas ėjo į Vakarus, ties Ariogala vyko dideli susišaudymai. Mes tada jau buvome pasitraukę pas tolimus giminaičius Zelinkus į Juodaičių valsčių, o gal į Veliuonos valsčių, į Spruktų kaimą. Ten aplink buvo didelis Burbinės miškas. Dieną ateidavo žaliukai, o vakare stribai. Vis drebėdavom, kad vieni kitų neužtiktų. Jei vieni kitus būtų pamatę, tai būtų kilus didelė sumaištis. Kaime tada buvo baisiau, nei miestelyje ar mieste Mano tėvas Juozas Povilaitis, 1905 metų gimimo, buvo savanoris, Lietuvą tvėrė. Už tai paskui gavo žemės Čekuvos kaime, apie 1012 ha, 2 km už Ariogalos miestelio. Vėliau laisvoj Lietuvoj gražiai ūkininkavo, buvo šaulys. Kai man buvo 16 metų, ūkį su žeme jis pardavė ir nusipirkome gražų namelį, pusantro aukšto, prie arklių turgaus, Ariogaloje. Ten ir gyvenom, kol per karą, vokiečiams ačiū, tapom padegėliais. Kai karas baigėsi, mums jau nebuvo kur grįžt. Mano sesuo Stasė, ačiū Die, tuo metu gyveno Kaune, Karo ligoninės gatvėje. Ji dirbo tarnaite pas ponus. Kai užėjo rusai, ji poliklinikoje įsidarbino sanitare. 1945 metais Stasė gavo valdišką vieno kambario butą. Virtuvė buvo net trims šeimoms. Ir kambarys buvo ne tuščias. Jame jau gyveno senutė pensininkė. Ji dar spekuliuodavo maistu. Eilėse prie maisto stovėdavo nuo ryto iki vakaro, paskui tą valgį perparduodavo ir užsidirbdavo. Kartą ji pateko po mašina ir žuvo. Karo ligoninės gatvės 3-iame name likome gyventi tik su seserimi. Ištekėjau jauna, vokiečių laikais, 1943 metais. Man tada ėjo 18-ti. Vyro vardas buvo Vladas trumpai su juo gyvenome. Tada buvau labai tikinti. Užsispyriau, kad pirma man būtų šliūbas taip ir buvo. Šliūbą ėmėme Laukuvoj. Mano vyras Vladas buvo žemaitis, kilęs pusiaukelėj tarp Laukuvos ir Rietavo. Jo tėviškėj pas motiną pagyvenom gal mėnesį. Ji labai norėjo, kad likčiau, kai susiruošiau išeiti, nors žinojau, kad sūnus vis tiek grįš pas motiną. Nerimtas buvo, nepareidavo naktimis. Man tai labai nepatiko ir nutariau su juo nebegyventi. Išėjau iš anytos namų, palikau vyrą ir tarnavau pas Žemaitijos ūkininkus. Dirbau visokius ūkio darbus, nes nenorėjau grįžti į savo kraštą. Buvo gėda, nes per anksti išsiskyriau. 1946 metais su Vladu susitikome Kaune. Labas, labas, sako. Žiūriu, žiūriu, kad kojos pažįstamos Gaila, kad tik kojos, pasakiau. Vėl buvom truputį suėję Kolūky, Rietavo miestely, jis buvo mažas viršininkėlis. Atvažiuodavo pas mane į Kauną su mašinėle, brezentiniu stogu. Vairuoti jis nemokėjo, tai atvažiuodavo su jaunesniu už save vairuotoju. Su Vladu susitikdavau, apnakvydindavau mūs butely, kai sesuo Stasė budėdavo naktimis. Kai ji dirbo savaitiniam vaikų daržely, mudu kartais likdavom tik vienu du. Kai tapau nėščia, jis nustojo važinėti. Kai jis nebeatvažiavo, aš jo neieškojau Vaiką išnešiojau viena ir pagimdžiau viena. Ligoninė buvo čia pat, Miško gatvėje. Pati nuėjau į ligoninę. Daktarė apžiūrėjo mane ir pasakė, kad tuoj gimdysiu. Dirbau tada iki paskutinės dienos. Kai atėjau, buvo šešta vakaro, tai tuoj pat ir pagimdžiau. Vėliau daktarė sakė, kad aš buvau pirma ir vienintelė jos gimdyvė, kuri gimstant vaikui nešaukė Toj pačioj Miško gatvėje buvo pogimdyminiai namai. Juose pabuvau jau su Stasiuku gal mėnesį laiko. Visą gyvenimą turėjau gerą atmintį. Perskaitau, būdavo, romaną ir galiu papasakoti. Anais laikais veltui nepasakodavau. Tam reikdavo šnekėti visą dieną. Iš klausytojų reikalaudavau, kad nupirktų limonado. Anais laikais ir tas buvo brangus. Kai sūnus buvo paauglys, su juo irgi buvo sunku. Reikėjo kantrybės. Kai antrąkart ištekėjau, su sūnum susitvarkyti buvo jau lengviau. Mama, per mažai mane lupai, kad muzikos mokyklos nebaigiau, sakydavo Stasys. Palankė muziką trejus metus, obojaus specialybę labai norėjo saksofonu groti, bet mokytojui trūko obojaus mokinių, tai jį ir pasiėmė. Bet Stasiui instrumentas nepatiko ir metė mokslą. O gaila. Vėliau ne sykį gailėjos. Marija Povilaitytė pasakoja, kad vis tikrindavo, kokius pažymius sūnus parnešdavo iš mokyklos. Kai būdavo labai geras įvertinimas, tai sūnų vesdavosi į kiną. Kartą jis pasakė, kad gavo penkis, o ji nepatikrinusi nusivedė jį į kiną. Vėliau paaiškėjo, kad buvo gavęs dvejetą. Matyt, labai norėjo kiną pamatyt Nu, mama, muši tai muši, o kino tai jau neatimsi, pasakė jis. Tada aš pasakiau, kad gaus lupt du kartus. Vieną kartą už tai, kad gavo dvejetą, o antrą, kad mane apgavo. Dirbau valgykloje kas antrą dieną po 18 valandų Su Stasiu eidavom į Romuvą ar Laisvę mums buvo arčiausia. Vienu metu dirbau Metropolyje virėja. Restoranas buvo Laisvės alėjoj. Ateidavo vaikas pas mane į darbą ir, būdavo, sėdi prie muzikantų. Sėdėdavo ir klausydavos. Muzikantai jį priimdavo. Jiems kartais valgyti įdėdavau ką geriau Senasis Kuprevičius Metropoly pianinu grodavo, linksmas buvo. Grojo tam orkestre akordeonu ir toks Paulavičius. Buvo dar smuikininkas, kuris piršos visoms padavėjoms, o ir man. Su bendradarbiais neflirtavau. Jaunystėj, negaliu sakyt, kad buvau šventoji Jaunystė yra jaunystė. Paklausta apie pirmąjį vyrą, Stasio tėvą, pasakė: Buvęs vyras Vladas su kita vėliau gyveno ir, regis, du vaikus sugyveno. Gal dar ir tą moterį paliko. Lakstyt anas, matyt, labai mėgo Kai Stasys dar mažas buvo, gavau iš kažkokios moters laišką, kad ji su buvusiu mano vyru Vladu paėmė šliūbą. Jai atsakiau, kad aš jau anksčiau su juo prisiekiau prie altoriaus. Pasirodė, kad anas ir kunigus apgavo. Gal jiems pinigų daug davė. Pinigams ir kunigai labai smilūs Stasį auginau viena, padėjo sesuo Stasė ir mama Eleonora. Pastarąją atsiėmėm iš brolio Zenono. Nors vienam kambary keturiems buvo ankšta, bet sutardavom. Mamą (pas dukteris) ir anūką turėjo priregistruoti, kad ir iš tolimo kaimo ji buvo į Kauną atvažiavus. Kai Stasiui buvo 14 metų, pirmą kartą su juo atvažiavom atostogauti į Palangą. Pažįstamas Antanas prirodė pas savo dėdę kambarį. Apsigyvenau pas tokį Artūrą Medicką Maironio gatvėje, netoli nuo jūros. Buto šeimininkas buvo senbernis, ėjo 50-tus metus. Palanga, paskui skambėjo, kai mudu ženijomės. Metrikavomės Kretingoj, o vestuvės buvo jo namuos. Artūras Medickas, tokia buvo mano antro vyro pavardė, dirbo Palangos lentpjūvėje darbininku. Iki pensijos ten ir išdirbo. Palangoj dirbau restoranuose ir valgyklose virėja. Žiemą, kai kurortą uždarydavo, mus vis kilnodavo iš vienos vietos į kitą. Už antrą vyrą buvau jaunesnė 14 metų. Jis pamirė 83 metų. Rūkė labai, plaučiai atsisakė. Su juo vaikų neturėjom. Artūrėlis buvo gero charakterio niekada nepasakė blogo žodžio, nepagrasindavo. Stasys jam buvo kaip tikras sūnus. Mylėjo jis vaiką. Anūkė Agnė mane myli. Su marčia Birute nesipykstu. Ji man nieko nesako, aš nieko nesakau jai, tai gal dėl to, kad atskirai gyvenu. Valgyti pasidarau, manęs žiūrėti nereikia. Agnė baigė kažkokius mokslus ir dirba kažkur kontoroje Vilniuj. Ji ten turi vieno kambario butą, Stasys Vilniaus senamiestyje turi dviejų kambarių butą. Blogiausia dabar, kad prastai jau matau. Bet vis tiek kasdien einu pasivaikščiot Naglio gatve, į pušyną. Vaikštau su lazdele, kol sutemsta. Kai atvažiuoja iš Vilniaus Stasys, man priperka tiek maisto, kad paskui ilgai į parduotuvę eiti nereikia. Marti atvažiuoja beveik kas mėnesį, mane apskalbia ir išvažiuoja. Stasys, kai būna Palangoje, nuo ankstaus pavasario iki vėlyvo rudens maudosi jūroje. Sako, kad tai jam labai į sveikatą. Su pirmu vyru gyvenau be metrikacijos, o tik su šliūbu. Pavardės todėl nekeičiau. Kaip buvau Povilaitytė, taip ir likau. Su antru vyru su metrikacija, bet be šliūbo. Tapau Medickiene. Aš Medickienė, o sūnus Stasys Povilaitis turi mano ir mano tėvo pavardę. Kai Stasys parengia naują programą, visada nueinu pasiklausyti. Palanga
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |