|
Netikrumais pertekusi demokratija
Algimantas Zolubas
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt gruodžio 9 dieną išspausdino iškilaus publicisto Viliaus Bražėno rašinį Demokratija ar idiokratija, kuriame autorius teigia, kad Vakarai į politinį žodyną įbruko žodį demokratija, kuri išstūmė tokias sąvokas kaip savivalda, laisvi rinkimai, laisvė, ir pavyzdžiais atskleidžia demokratijos grimasas bei ydas.
Kai norima prastą vaistą įpiršti, blogą šunėką padaryti geručiu, netikusią idėją įsiūlyti, jiems duodamas gražus ar nesuprantamas pavadinimas, tarkim, lotyniškas ar graikiškas. Tuomet jau labiau veikia ne pats daiktas ar reiškinys, o jo pavadinimas. Taip yra ir su žodžiu demokratija. Šis žodis yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia liaudies valdymą. Turime lietuvišką atitikmenį savivalda. Tačiau kažkodėl vartojame tarptautinį, tarsi jis nuo to įgytų kažkokių mistinių galių. Kita vertus, paprastą žmogų nesuprantami žodžiai atbaido, jis su tokiu žodžiu, taigi ir su reiškiniu, nenori turėti reikalų. Taip ir yra: daugelis demokratijos išsigando nesuvokę, kad savivaldos būdu savo reikalus reikia tvarkyti patiems, patikėjo juos vakarykštiems prievartautojams. O tie, nusitvėrę mistinį žodį, kabina jį prie partijų pavadinimų (darbo demokratai, socialdemokratai, liberaldemokratai, naujieji demokratai, krikščionys demokratai), tarsi demokratinėje valstybėje greta jų veiktų ir nedemokratinės partijos. Tačiau jei toks tarptautinis žodis priimtas ir mūsų kalboje prigijęs, tenka jį vartoti, su juo nagrinėti savivaldos reiškinį.
Demokratija negali būti gera
Demokratijos apaštalas Žanas Žakas Ruso teigė, kad užtenka liaudžiai nuimti grandines, duoti laisvą valią ir liaudyje natūraliai glūdinti gera valia leis deramai spręsti visuomenės reikalus. Iš tikrųjų demokratija savyje jokių vertybių neturi, o tėra valios išreiškimo būdas. Žmonių valios, kurią turėtume laikyti vertybe, demokratija nevertina, jai nesvarbu gera ar bloga valia reiškiama, demokratijos mechanizmui svarbu, kad valią išreikštų dauguma žmonių. Ž. Ž. Ruso klaidatikystė išryškėjo tada, kai pasirodė, kad liaudyje gali tūnoti ne tik gera, bet ir bloga valia, kad liaudis gali būti abejinga, t. y. neturėti jokios valios. Atsigręžus į neseną praeitį, kai visuomenė buvo valdoma demokratinio centralizmo būdu, arba į mūsų dabarties skandalingo demokratinio valdymo būdą, kai valia perkama, parduodama arba ja manipuliuojama, matysime, kad svarbesnis ne valios raiškos būdas, o pati valia.
Valdžių rinkimuose demokratinis balsavimo mechanizmas nevertina ne tik rinkėjų valios, bet ir renkamųjų į valdžias kilmės, išsilavinimo, tautybės, lojalumo valstybei, dorovės. Šis mechanizmas gryna aritmetika: vienas asmuo vienas balsas, sprendimą lemia 50 proc. plius 1. Vaizdžiai kalbant, vieną profesorių nusvers du beraščiai, du generolus trys kareivėliai, vieną vyskupą dvi paklydusios avelės (sukčiai ar vagys). Galiausiai demokratija, pasižyminti ydomis, grimasomis ir netikrumais, skelbiamą laisvę nesunkiai gali paversti visų visiems tironija. Apie netikrumus, apie valstybei žalingą demokratijos perteklių verta kalbėti plačiau.
Daug netikrumų pasaulyje ir, deja, jų daugėja: netikri pinigai, netikri, genetiškai modifikuoti augalai ir gyvūnai, netikri maisto produktai, jau bandoma sukurpti kloną netikrą žmogų. Amžinosiomis ar bendražmogiškosiomis vertybėmis negrindžiama gyvensena tampa netikra, todėl nuo jos daugelis bėga ar savu noru pasitraukia iš gyvenimo. Netikros valstybės, nes pamatai netikri, netikras valdymas, nes netikras valstybės reikalų tvarkymas politika. Netikra politika, nes netikros, ne ideologijų, o interesų pagrindu kuriamos partijos. Netikri rinkimai, todėl netikros valdžios. Todėl demokratija, kaip valstybės valdymo būdas ir negali būti gera. Deja, geresnio būdo civilizuotas pasaulis neranda. Apie netikrumais ženklintus demokratijos dėmenis verta kalbėti plačiau.
Partijos
Demokratijos mechanizmas iš esmės veikia per visuomenei atstovaujančias partijas. Neseniai Lietuvoje įregistruota keturiasdešimtoji partija. Ar gali taip būti, kad kurti ir tvirtinti valstybę būtų tiek būdų, tiek kelių?
Valstybė kuriama ir tvirtinama tam tikros ideologijos pagrindu. Lietuvos respublika 1918 metais buvo sukurta ir 1990 metais atkurta tautiniu pagrindu. Lietuva yra krikščioniška šalis, kurios dorovės šaltinis krikščionybė, Bažnyčia. Lietuvių tauta yra konservatyvi, t. y. sėsli, darbšti, gerbianti savo praeitį, tradicijas, iš jų stiprybę semianti. Todėl būtų natūralu, kad Lietuvos Antroji respublika vadovautųsi trimis ideologijomis, o joms atstovautų trys politinės partijos tautiškoji, krikščioniškoji ir konservatyvioji. Visi kiti politiniai dariniai yra dirbtiniai, sukurpti valstybei žalingų ideologijų arba grupinių interesų pagrindu. Pats partijų skirstymas Lietuvoje į kairiąsias, dešiniąsias ir centrines yra netikras, todėl žmonės suvokia dešinę kaip valstybės palankumą Vakarams, kairę Rytams, centrą neutralumui, tūnojimui arba sąstingiui.
Tikri svetimkūniai valstybės politinėje erdvėje yra dariniai pagal lytį (moterų), tautybę (rusų sąjunga, lenkų rinkimų akcija), mąstyseną (gyvenimo logikos), veiklos būdų (reformų). O štai Socialdemokratų partija yra gryniausias SSRS komunistų partijos (bolševikų) paveldas, nes tik pavadinimu yra panaši į vakarietišką ar Pirmosios Lietuvos respublikos socialdemokratų partiją, kuri iš tikrųjų greta krikščioniškosios galėtų turėti sau vietą. Nauja Lietuvoje yra liberalų partija. Tai destruktyvus politinis darinys jaunai, trapios demokratijos valstybei. Ši partija, užuot tvirtinusi iš pareigos ir atsakomybės kylančią laisvę, tvirtina bet kokią, palaidumui prilygstančią laisvę.
Partijų netikrumą liudija jų programos, iš kurių kyšo grupiniai interesai, siekiai įtikti rinkėjams, valdyti verslą ar politiką paversti verslu. Šios partijos kuriasi ne kokiai valstybinei idėjai įgyvendinti, o labiausiai savo utilitariniams interesams tenkinti. O štai Kazimiros Prunskienės naujai įkurta ir įregistruota (!) Liaudies partija net neslepia, kad yra prorusiška, yra svetimkūnis Lietuvos politinėje erdvėje.
Iš netikrumų aritmetinės sumos (susijungimų, koalicijų) negalima laukti naujos kokybės, naujos ideologijos. Todėl, kaip rodo rinkimų patirtis, nenatūralius politinius darinius dažnai visuomenė atmeta, tačiau ,,šluotos politika neveiksni, nes nušlavus vienas kaip netikri pinigai atsiranda kitos, pažadais, pinigais, ledais ar saldainiukais perkančios rinkėjų balsus. Tikriausia užkarda netikriems politiniams dariniams rastis būtų pilietinė, su pareigos ir atsakomybės valstybei nuostatomis tautiškai susipratusi visuomenė. Tačiau tokią visuomenę politiniams verteivoms ugdyti ir telkti nenaudinga, nes minią, liaudį lengva mulkinti, valdyti, turėti iš jos naudą.
Keista, tačiau tarp netikrumų nepriklausomoje Lietuvoje randame ir tai, kas tikrai tikra: komunistai, kovoję su buržuazija kaip luomu, patys tapo pačia tikriausia buržuazija, o valdymas išliko jų rankose.
Vadovai
Kokia visuomenė, tokią sau valdžią demokratiškai renka. Dešimtmečius morališkai žlugdyta, komunistiškai ugdyta visuomenė prarado vertybinę mąstyseną, nes tikrosios vertybės buvo suniekintos, pakeistos komunistinės ideologijos surogatais (komunistinė moralė, partinė sąžinė, proletkultas, klasių kova, tautų draugystė (rusifikacija). O vadovu visuomenė nori matyti į save panašų asmenį, nenori, kad asmenybė būtų iškili (lygybės sindromas), kad asmenybė judintų iš tūnojimo, skatintų siekti idealų, grįžti į tikrosiomis vertybėmis grindžiamą gyvenseną.
Pirmasis ir tikrasis atkuriamos ir atkurtos Lietuvos valstybės vadovas buvo Vytautas Landsbergis. Jis buvo Atkuriamojo Seimo prezidiumo pirmininkas ir kartu ėjo tuo metu dar neįteisintas, tačiau realiai egzistavusias Prezidento pareigas. Valdančiosios Seimo daugumos ir prezidento Valdo Adamkaus gėdai (tiesa, pastarasis klaidą vėliau bandė taisyti, tačiau nesėkmingai), V. Landsbergis iki šiol buvusiu valstybės vadovu formaliai nepripažintas, nors lietuvių tauta tikresnio ir ryškesnio, gyvenančio ir veikiančio tikrųjų vertybių skalėje, labiausiai nepriklausomybei nusipelniusio už jį vadovo iki šiol neišvydo.
Visuomenė
Sovietų Sąjungoje pilietinės visuomenės nebuvo: buvo sovietskij narod (tarybinė liaudis). Todėl imperinę valstybę sudarė ne pilietinė visuomenė, o jos valdžia. Ta valstybė su Kovo 11-ąja pradėjo griūti, o liaudis griūčiai nesipriešino, neišėjo į gatves, nestojo valdžioje sukoncentruotos valstybės ginti, jos išsaugoti. Būtų neteisinga tvirtinti, kad sovietinei liaudžiai prilygo lietuviška liaudis. Pirmoji Lietuvos respublika pilietinės visuomenės nespėjo suformuoti, tačiau pilietį išugdė. Raudonajam tvanui užplūdus, pilietinė visuomenė formavosi miškuose, partizanų bunkeriuose, kaimo gryčiose. Reikia pripažinti, kad pilietiškumo didžiajai tautos daliai užteko išeiti į Baltijos kelią ir patvirtinti laisvės siekį, jo užteko atgavus nepriklausomybę ginti Seimą bei kitus valstybei svarbius objektus, aukotis. Neabejoju, jei būtų smurtu atimta nepriklausomybė, pilietinis pasipriešinimas būtų apėmęs visą šalį. Itin atsakingais tautai ir valstybei momentais visuomenė pilietiškumą parodo, gaila, kad mūsų kasdienybėje jo pritrūksta. Deja, liaudies virsmui pilietine visuomene valstybinės institucijos pastangų nededa, priešingai, per tokius istorikus, kaip E. Gudavičius, A. Bumblauskas, A. Nikžentaitis, N. Putinaitė brukte bruka tautai nepilnavertiškumo kompleksą. Ir tai daroma sąmoningai, nes tokia liaudimi galima manipuliuoti, nukreipus ją į interesų dirvonus, per rinkimus laimėti balsus, išlikti valdžioje.
Rinkimai
Demokratinį valdymą numato demokratiški, išreiškiantys piliečių daugumos valią, rinkimai. Valia gali būti gera, bloga, bet gali jos visai nebūti. Valią gali reikšti tik veiksnus, sąmoningas pilietis, nes valia grindžiama analize, lyginimu, vertinimu. Jei valstybės gyventojas tik formalus pilietis, jei jis nesusipažinęs su pagrindiniu valstybės įstatymu Konstitucija, kurią labai retas rankose laikė, jei jis nėra įsisąmoninęs savo teisių, pareigų ir atsakomybės, jei jam neaiškūs renkamųjų vertinimo kriterijai, jis gali reikšti tik emocijas, o ne valią, balsuoti tik sukeltų emocijų pagrindu. Visokios švytuoklės, netikėtumai, neprognozuojami posūkiai rinkimuose, ubagų, juokdarių, kolaborantų ir kitokių politinių nulių išrinkimas yra liaudies emocijų, o ne pilietinės visuomenės valios išraiška. Emocijoms sukelti, rinkėjams patraukti taikomos pilkosios bei juodosios technologijos ir net modernioji magija, todėl be reikalo daugelis mojuoja Seimo ar savivaldybės nario mandatu, neva suteiktu tautos valia. Teprideda tas mosikuotojas ranką prie širdies ir nors sau prisipažįsta, kad mandatą iškaulijo tik per emocijas. Kol rinkimai vyksta per emocijas, jie nėra tikri rinkimai, o tik jų regimybė.
Valstybė
Jei tvirtinama, kad netikros partijos, netikri vadovai, netikra pilietinė visuomenė, netikri rinkimai ir netikri išrinktieji, savaime kyla klausimas: ar tikra valstybė? Iškart atsakysime dar netikra. Teiginiui patvirtinti argumentų daugybė. Paminėsime kai kuriuos.
Valstybė, užuot skyrusi lėšas ir pastangas visuomenei, kuri ir sudaro valstybę, šviesti bei ugdyti, jas skiria bilietams į valdžias išsipirkti (parama partijoms, rinkimų kampanijoms ir t. t.). Valstybė toleruoja ir skatina viešąją korupciją (įmonių, organizacijų ir privačių asmenų) paramą kandidatams į valdžias, kad su jos pagalba pastarieji keltų emocijas, pirktų piliečių balsus, o patekę į valdžias tarnautų ne rinkėjams, o rėmėjams.
Tikra valstybė gerbia ir švenčia valstybines šventes, švenčių dienomis prie valstybinių ir privačių pastatų kelia vėliavas. Liberalų iniciatyva Seimo valdančioji dauguma šią priedermę sėkmingai ištrynė.
Netikroje valstybėje valdžios vyrai ir moterys liaudies tarnai gauna dešimtis kartų didesnius atlyginimus už šeimininkės, pilietinės visuomenės narius.
Tikra valstybė rūpinasi visuomenės dorove. Lietuvoje dorovės reikalai palikti Bažnyčiai, o valstybė, nebendradarbiaudama su Bažnyčia, leidžia su dorove prasilenkiančius įstatymus, tautos ir jos valstybės piliečių dorovę smukdo.
Tikrose valstybėse nelojaliam piliečiui užimti atsakingas valstybines pareigas teisė ribojama. Lietuvoje tokio ribojimo nėra: aukščiausiuose postuose pasiliko daugybė vakarykščių tautos prievartautojų, kurie galimai tebetarnauja kitai valstybei.
Iš valstybės, kurioje pilietis yra visapusiškai saugus, pastarasis nebėga, nesižudo. Iš Lietuvos ir bėga, ir žudosi.
Netikrumams mūsų valstybėje, valstybės valdymo ydoms ir grimasoms išvardinti jaučio odos neužtektų, bet jų nematyti, dangstyti ar nutylėti nevalia. Ir ne paverkšlenimo dėlei. Įvardijus, paviešinus negeroves galima jas šalinti, jų vengti. Nors ir ydingu, netikrumais pertekusiu, tačiau demokratiniu būdu. Kitokio pasirinkimo, deja, neturime
Tarus, kad valstybė dar netikra, kartu teigiame, kad valstybę jau turime. Taigi reikia džiaugtis atkurtąja nepriklausomybe, kurti ir tvirtinti tikrąją valstybę.
© 2009 XXI amžius
|