| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Laisvė yra dovana ir problema Interviu su Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininku Kauno arkivyskupu Sigitu TAMKEVIČIUMI
Gruodžio 3 dieną Marijampolėje vykusiame Lietuvos Vyskupų Konferencijos posėdyje ganytojai nusprendė 2010-uosius paskelbti Padėkos už laisvę metais. Kaip kilo ši idėja? Jau žinojome, kad Vyriausybė 2010 metus paskelbs nepriklausomybės metais ir pasiūlys apmąstyti atgautą laisvę bei 20-ties metų kelią. Mums, vyskupams, atrodė, kad ir Bažnyčiai yra gera proga ne tik melstis, dėkoti Dievui už laisvę, bet ir drauge apmąstyti, kas yra tikra laisvė, ką reiškia atsakingai būti laisvam. Laisvė iš tiesų yra pavojinga: ji gali vesti į anarchiją, korupciją. Šiandien Lietuvoje mes matome daug neigiamų laisvės reiškinių ir tie reiškiniai kartais žmones paskatina mąstyti ir kalbėti, kad geriau buvo tada, kai buvome okupuoti, kai mažiau turėjome laisvių, nes buvo mažiau ir neigiamų reiškinių. Laisvė, jei grindžiama meile, tiesa, yra labai brangus dalykas, o laisvė be tiesos, meilės ir teisingumo gali atnešti daug bėdų ir nelaimių visai tautai. Todėl skelbdami ateinančius metus padėkos Dievui už laisvę metais, kviečiame kunigus drauge su tikinčiaisiais dalytis mintimis apie laisvę ir iš visų pusių analizuoti šią didelę Dievo dovaną, kad būsiantis dvidešimtmetis atneštų daugiau gėrio negu praėjęs. Minėjome Berlyno sienos griuvimo 20-metį, komunizmo sistemos žlugimą, o atgautos laisvės euforijos nesijaučia. Per tuos du dešimtmečius padaryta daug klaidų: per privatizaciją sunaikinta pramonė, prasidėjo masinė emigracija, dėl to kyla ekonominės, kultūrinės ir dvasinės problemos. Jaučiame moralinį nuosmukį. Ganytojai, kreipdamiesi į tautiečius, dažnai kalba apie dvasinius griuvėsius. Deja, atgauta laisvė daugelio buvo panaudota labai neatsakingai. Neatsakingai labai švelnus žodis. Tiksliau būtų sakyti, kad laisvė naudojama egoistiniams tikslams, siekiant bet kokia kaina sau išsiplėšti patogaus ir malonaus gyvenimo, visai neatsižvelgiant į kitus. Tai blogas laisvės panaudojimas. Ateinančiais metais Bažnyčią ragins ir kvies žmones atlikti sąžinės sąskaitą kaip naudojamės laisve, ar buvome teisūs, ar ėjome teisingu keliu, kur klydome, ką turėtume ištaisyti. Neseniai paskelbta popiežiaus Benedikto XVI enciklika Caritas in Veritate, kurioje plačiai kalbama apie svarbius visuomenei moralinius ir socialinius dalykus. Lietuvos Vyskupų Konferencija irgi nusprendė paskelbti laišką šia proga. Turbūt jame irgi bus kalbama apie dabartines Lietuvos aktualijas? Tikiuosi, kad apie šią popiežiaus encikliką ir Seime bus surengta konferencija. Tai, ką Popiežius enciklikoje apmąsto, tinka bet kuriai visuomenei ir Lietuvos, ir bet kurios kitos valstybės, ir katalikiškai, ir nekatalikiškai visuomenei, nes kai kurie reiškiniai visur yra labai panašūs. Šia tema, tikiuosi, bus vyskupų laiškas, kadangi jei neapmąstysime šių svarbių dalykų, ir ateityje galime padaryti daug klaidų. Padėkos už laisvę 20-mečio minėjimai turėtų būti minimi darniai bendradarbiaujant Bažnyčiai ir valstybei. Šiemet, minint Evangelijos žinios paskelbimo tūkstantmetį, būta nesutarimų. Gal šįkart tokių nesutarimų pavyks išvengti? Gal ne tas žodis nesutarimų. Manau, kad čia nebuvo kokių nors nesutarimų tarp Bažnyčios ir valstybės. Tiesiog pasaulietinės valdžios žmonės buvo suplanavę daug brangių renginių, o Bažnyčia ėjo kitu keliu. Ji labai nuosekliai visus šiuos metus kalbėjo apie tai, apie ką iš tiesų reikėjo kalbėti apie Evangelijos pirmąjį žingsnį į mūsų kraštą ir ką jis reiškė Lietuvai. Ateinančiais metais valstybė minės valstybės atkūrimo 20-metį, o mes ta proga irgi kalbėsim apie laisvę. Mes ir šį kartą nerengsime brangiai kainuojančių renginių. Manau, kad Kovo 11-ąją melsimės ir kviesime visus melstis ir dėkoti, kad Lietuva tapo laisva ir nepriklausoma. Paskui, tikriausiai, apie tai kalbėsime per didžiuosius atlaidus. Per Šiluvos atlaidus visas 8 dienas planuoju analizuoti laisvės problemą. Laisvė yra dovana, o kartu ir problema žmogui. Kaip Jūs vertinate Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimą per pastaruosius 20 metų? Manau, kad per 20 metų buvo visko. Bet bendra kryptis buvo teisinga. Tiek Bažnyčia, tiek valstybė aiškiai įvardijo, kad jos yra atskiros ir savarankiškos institucijos. Jeigu šios institucijos viena su kita kariautų, žmonėms būtų tik blogiau. Todėl antra labai aiški tiesa, kurią abi pusės priėmė, kad Bažnyčia ir valstybė turi bendradarbiauti bendram gėriui. Be to, buvo pasirašytos trys sutartys su Šventuoju Sostu dėl bendradarbiavimo švietimo, kariuomenės sielovados srityse ir sutartis, reglamentuojanti kai kuriuos juridinius aspektus. Sutartys buvo ratifikuotos ir tai davė rezultatų. Pavyzdžiui, kariuomenėje kapelionai padarė daug gerų darbų jauniems žmonėms davė pagrindus, padėjo orientuotis gyvenime. Dabartinėje kultūroje jauniems žmonėms ne taip paprasta susiorientuoti dažnai ima viršų ne vertybės. Ne mažiau gražus bendradarbiavimas vyko ir švietimo srityje. Lietuvos Vyskupų Konferencijos posėdyje Apaštalinis Nuncijus kvietė budėti, kad Bažnyčios balsas būtų girdimas ir į jį įsiklausoma. Žmonės skirtingai mąsto. Kai kas norėtų, kad Bažnyčios balsas būtų kuo mažiau girdimas. Kiti nori, kad Bažnyčios balsas būtų girdimas kuo dažniau. Man atrodo, kad Bažnyčios žmonės galėjo dažniau pasisakyti visuomenei svarbiais klausimais. Jūs daug kovojote už tikinčiųjų teises. Ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (TTGKK) daug prie to prisidėjo. O šiais laisvės laikais ar nepasitaikė Bažnyčios klaidų dėl sudėtingos moralinės krizės Lietuvoje? Kai kas sako, kad ne iki galo buvo vykdoma evangelizacija, galbūt pernelyg susitelkta į šventovių statymo vajų, o ne į tradicinę sielovadą, ir katalikiškų organizacijų veikimas netapo masiniu? Anais laikais TTGKK nebuvo tokia institucija, kuri galėjo kalnus nuversti. Manau, tai buvo drąsus, atviras balsas, sakantis sistemai tiesą. Ačiū Dievui, kad toks balsas buvo, nes jei ne jis, tai ir šiandien daug kas galėtų mus kaltinti, kad kai buvo persekiojama Bažnyčia, visi tūnojo po šluota. Vertinant Nepriklausomybės laikotarpį, nemanau, kad Bažnyčia padarė viską, ką reikėjo padaryti. Bet kai girdžiu kalbant, kad Bažnyčia tarsi darė ne tą, ką reikėjo, yra netiesa. Kai buvo atkurta Nepriklausomybė, atėjome, galima sakyti, iš pogrindžio, iš apkasų. Nebuvo nieko, beveik viską reikėjo pradėti nuo nulio. Pavyzdžiui, aš gerai mačiau Kauno arkivyskupijos kuriją. Joje šalia vyskupo dirbo trys žmonės: kancleris, sekretorė ir vairuotojas. Ką jie galėjo nuveikti? Nebuvo jokios bažnytinės institucijos. Nebuvo, kas rūpinasi tikybos mokymu, jaunimo, šeimų reikalais. Iš tiesų, pirmas rūpestis buvo ne bažnyčių statymas (nors ir jas vieną po kitos statėme) pirmas uždavinys buvo sukurti visas reikalingas institucijas, be kurių neįmanoma sielovada. Ir jos pamažu susikūrė. Reikia lenkti galvą moterims, kurios įkūrė Caritas dar esant sovietinei valdžiai. Pamažu kūrėsi institucijos, vyskupai bandė susiorientuoti, kas labiausiai reikalinga. Buvo aišku, kad labai daug dėmesio reikia skirti vaikams, jaunimui. Užtat iš tiesų buvo daug prakaito išlieta, kad į mokyklas vyktų tikybos pamokos, kad būtų rengiami tikybos mokytojai, kad jie būtų ne šiaip surankioti, o turėtų išsilavinimą, kad mokiniams galėtų solidžiai perteikti Evangelijos žinią. Iš tiesų kiekviena sritis reikalavo daug darbo. Žmonės iš šalies matė statomas bažnyčias ir kartais replikuodavo, kam čia reikia, geriau kuo kitu rūpintis. Manau, kad gyvos Bažnyčios reikalams buvo skirta labai daug pastangų. Kas be ko, reikėjo rūpintis ir pastatais. Pavyzdžiui, Kauno, Vilniaus ar Klaipėdos mikrorajonams bažnyčių tikrai reikėjo. Gal ne visi projektai pavyko, gal galėjo būti geresni, bet tai jau kitas klausimas. Tuos 20 metų, man atrodo, vyskupai mąstė, planavo, aplink save telkė pajėgas. Be abejo, ne viską padarėme ir kai kas galėjo būti geriau padaryta. Svarbus evangelizacijai buvo Kauno arkivyskupijos Sinodas. Kaip vertinate jo įgyvendinimą? Manau, gairės labai aktualios, konkrečios, geros jas reikia įgyvendinti. Iš tikro buvo paruoštos ne tik gairės. Dar prieš Sinodą buvo sutelktos aktyvesnių žmonių grupės, kurios ruošė Sinodą. Tos grupės išliko aktyvios iki šiandien. Šiemet parapijose vyko įvairūs renginiai, kurių kunigai vieni nebūtų parengę. Labai aiškiai matyti, kad šalia kunigų yra pasauliečių, sąmoningų, jaučiančių atsakomybę už Bažnyčią. Manau, kad ne tik Sinodo gairės labai svarbios. Gal net labiau svarbūs tie žmonės, kurie dalyvavo ruošiantis sinodui, kurie dabar dirba parapijose, rūpinasi, jaučia atsakomybę už Bažnyčios dabartį ir ateitį. Norėčiau paklausti jus kaip LVK visuomenės informavimo priemonių komisijos pirmininko. XIX amžiuje, norint pasipriešinti pradėjusiam plisti sekuliarizmui, atsirado katalikiška spauda. Ji tapo svarbi atsvara antikrikščioniškoms nuostatoms. Štai dabar jau XXI amžius, bet žiniasklaida rimtai pasipriešinti negali ji labai silpna. Kaip manote, kokios čia priežastys: materialinės, finansinės, profesinės? Turbūt ne viena priežastis. Jei lygintume du laikotarpius pirmąją Nepriklausomą Lietuvą ir dabartinę jos yra nepaprastai skirtingos. Visa kultūrinė terpė, kurioje šiandien gyvena žmonės, yra visai kitokia. Prieškariu laikraštis, knyga buvo labai didelė vertybė. Dabar daugelio žmonių sąmonėje didžiausią vietą užima televizija, internetas, o spaudai skiriamas antraeilis dėmesys. Mūsų lietuvių bėda yra ta, kad mūsų nedaug. Pavyzdžiui, jei mūsų būtų 10 kartų daugiau, ir XXI amžiaus tiražas būtų ne 34 tūkst., o gal 40 tūkst. Ir visiškai nereikėtų dejuoti, kad trūksta lėšų. Manau, tai irgi viena iš priežasčių, dėl kurių visi katalikiški leidiniai vos vegetuoja. Tačiau ir dvasininkams, ir pasauliečiams reikėtų šiek tiek muštis į krūtinę ir save pakaltinti, kad pasiduodame inercijai ir permažai dėmesio skiriame informavimo sričiai. Juk pramogoms žmonės išleidžia kažin kiek pinigų, o užsiprenumeruoti rimtą laikraštį ranka nekyla. Dar apmaudžiau, kai didesnius tiražus turi bulvariniai laikraščiai, rašantys apie nusikaltimus, skleidžiantys pesimizmą, demoralizuojantys žmones. Jie atsiliepia į žmonių instinktus ir žmonės nemąstydami prenumeruoja tokią lektūrą, kuri juos veikia kaip nuodai. Dabar ne tik XXI amžius dejuoja. Visų leidinių, kurie imasi gvildenti rimtesnes temas, tiražai yra maži. Mano galva, reikėtų daugiau internetinės žiniasklaidos. Patinka mums tai ar ne, bet jaunimas ten naršo. Jeigu laiku į tai neatkreipsime dėmesio, daug prarasime. Prieš 40 metų dėl kovos už Kunigų seminarijos teises susidūrėte su diskriminacija ir draudimu eiti kunigo pareigas. Gal galėtumėte prisiminti tą laiką? Iš tikrųjų buvo susiklosčiusi nelemta situacija. Tada Lietuvoje tebuvo viena Kunigų seminarija ir joje mokėsi 25 klierikai. Religijų reikalų taryba leisdavo per metus į seminariją priimti vos penkis kandidatus. Visiems buvo aišku, kad siekiama sunaikinti kunigus. Anuomet per metus mirdavo apie 30 kunigų, o įšventindavo gal tris kreivė labai aiškiai leidosi žemyn. Todėl jauniems kunigams kilo mintis, kad reikia pradėti kelti į viešumą šią problemą. Mes, keli Vilkaviškio vyskupijos kunigai, parašėme raštą, surinkome kunigų parašus ir su ta problema supažindinome visus to meto vyskupus ir valdytojus. Be abejo, su mūsų akcija susipažino ir sovietinis saugumas. Jiems tai buvo siurprizas. Jie iš manęs ir kun. Juozo Zdebskio atėmė registracijos pažymėjimus ir metus dirbome melioratoriais. Anuo metu tai buvo labai reikalinga akcija. Tada garsiai pradėta diskutuoti ir užsienio balsai ėmė apie tai šnekėti. Labai greitai į seminariją leido priimti po 10 kandidatų ir tą limitą vis didino. Prieš 20 metų, prasidėjus Atgimimui, buvote paskirtas į Kunigų seminariją, buvote dvasios tėvas, rektorius. Taigi kunigų ugdymas yra svarbi Jūsų patirtis. Kaip žvelgiate į dabartinę padėtį? Kovojote, kad daugiau klierikų leistų priimti, o dabar trys seminarijos sunkumus dėl pašaukimų stygiaus išgyvena. Taip, iš trijų seminarijų galėtų būti viena solidi seminarija. Ano meto, kuris buvo gal prieš 30 metų, negalime lyginti su šiuo metu. Pavyzdžiui, šiandien mūsų šeimos augina 1,3 vaiko, dalis jaunų žmonių išvažiuoja, dalis jaunų žmonių prasigeria ar narkotikuose paskęsta. Tai iš kur gali atsirasti daug kandidatų? Reikėtų stebuklo. Kai šeimos labai mažos, niekuomet nebūna daug kandidatų į kunigų seminarijas tai mūsų laikų bėda. Jei neturėsime stiprių šeimų, abejoju, ar turėsime daug kandidatų. Kažkiek dėl kandidatų turėtume ir save kaltinti, kažkiek priklauso ir nuo dabar dirbančių kunigų. Kad Dievas pasibelstų į jaunų žmonių širdis ir pakviestų juos altoriaus tarnybai, reikia, kad jie matytų labai šventus, gerus kunigus, kad matytų, jog kunigas tikrai stovi savo pašaukimo aukštumoje, kad jam rūpi Dievo ir žmonių reikalai. Jauni žmonės ne visada tai mato, todėl kartais ir geri jaunuoliai praeina pro šalį. Kunigų metai yra proga apie tai pamąstyti vyskupams ir kunigams ir labai aiškiai įvardinti, kad ir mes kažkiek esame kalti dėl sumažėjusių pašaukimų. Kita priežastis, kuri ne visai nuo mūsų priklauso, tai žiniasklaida, kuri su pasimėgavimu apie tikrus ar ne visai tikrus dalykus kunigų ir Bažnyčios atžvilgiu papila daug neigiamos informacijos. Ko gero, ta informacija irgi gali ne vieną jauną žmogų pristabdyti. Jei ne jauną žmogų, tai jo tėvus. Labai dažnai tėvai atkalba. Oi, sako, sūnau, ant kunigų taip rašo, tu geriau rinkis kitą profesiją. Turiu faktų, kad geri tėvai gerus vaikus atkalbėjo nuo seminarijos. Taigi priežasčių yra daug. Šiaip ar taip mes dar turime kandidatų. Kaip bus ateityje, šiandien sunku prognozuoti, bet kad labai gausiai pašaukimų neturėsim, kol bus negausios šeimos, tai tikra. Taigi pašaukimų sielovada glaudžiai susijusi su šeimų sielovada? Jei norime pašaukimų į kunigystę, pirmiausiai turime rūpintis šeimomis. Kad jos būtų geros ir gausios. Užsiminėte apie emigraciją. Išvažiuoja daug jaunų žmonių, bet ir kunigų išeivių sielovadai išvyksta. O ten pašaukimų visai nėra. Nenorėčiau būti teisėju, bet, man atrodo, pokario bangos žmonės daugiau rūpinosi tautiniais dalykais ir per mažai dėmesio skyrė religiniams. Be to, kai žmonės prasigyveno, tai materializmas padarė savo. Vaikus leido mokytis gydytojais, advokatais ir t. t., o į kunigystę eidavo labai mažai. Todėl dabar išeivijoje turime didžiausią kunigų stygių. Tie, kurie dabar emigruoja, turi materialinius išskaičiavimus ir jiems tikėjimo reikalai yra gal trečioje ar ketvirtoje vietoje. Apie tai, kad iš tų šeimų atsirastų pašaukimų, dar sunkiau laukti. Amerikoje ir Kanadoje emigrantai jau rūpinasi, jie nori turėti kunigų. Ten, kur pastatytos bažnyčios, veikia parapijos, ten kunigų reikia pirmiausia. Kuriasi naujos bendruomenės, kurios neturi bažnyčių, jos nori, kad atvyktų kunigai iš Lietuvos. Yra didelis poreikis kunigų, kurio Lietuva negalės patenkinti. Manau, kad dabartiniams emigrantams reikės integruotis į vietines parapijas, angliškai kalbančias ir tokiu būdu išsaugoti tikėjimą. Mąstyti, kad dabar išvykę susiburs į parapiją, pasistatys bažnyčias, yra visai nerealu, todėl, kad katilas, kuriame atvažiavusieji susilydo, yra labai didelis. Net ir labai sąmoningi lietuviai, kurie norėdavo savo vaikus auklėti lietuviškai, pamažu nutautėdavo. Dabar nutautės dar greičiau. Mano patarimas būtų toks: kas gali neišvažiuoti, tegul nevažiuoja. Jei išvyksta, turi glaustis prie lietuviškų parapijų, o kur nėra tokios galimybės, tada nereikia užsidaryti savame gete, bet įsijungti į vietines parapijas. Vaikų auklėjimo pagrindas turi būti Evangelija be to bus didelė bėda. Kaip manote, ar aktuali Bažnyčiai blaivybės tema? Labai aktuali. Geros valios žmonės už blaivybę dažniausiai kovoja rašydami pareiškimus Vyriausybei ar Seimui. Gerai, kad piliečiai aktyvūs, tačiau vien pareiškimų per maža. Reikia bandyti visais galimais būdais paveikti Vyriausybę ir Seimą, kad protingais įstatymais būtų apribotas degtinės platinimas, kad nebūtų legalizuota naminės degtinės gamyba, kad pareigūnai stropiau kovotų su pilstukininkais. Lobistai daro įtaką Seimui, kad kaimo turizmo sodyboms būtų leista gaminti naminukę. Aš tikiuosi, kad Seimas turės išminties ir valios nepasiduoti alkoholio lobistų įtakai. Labai svarbu turėti tokius įstatymus, kurie ribotų degtinės pardavimo vietas, ypač kad nebūtų leidžiama svaigalus pardavinėti degalinėse. Gal galėtumėte Advento laikotarpiu ką nors mūsų klausytojams ir skaitytojams palinkėti? Adventas tai Viešpaties laukimas. XXI amžiaus skaitytojams linkiu budėti ir ruoštis, kad Kalėdas sutiktume su gražiomis širdimis, kad tokiu būdu galėtume išgyventi Kalėdų šventės džiaugsmą. Jei yra koks kreivas kelelis, linkiu, kad per Adventą jis būtų ištiesintas. Tuomet Kalėdas sutiksime su džiaugsmu ir viltimi. Parengta pagal
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |