2009 m. gruodžio 18 d.
Nr. 90
(1782)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Apie „netikrus“ komunistus

Praėjusį šeštadienį vykusio socialdemokratų tarybos posėdžio dalyviai, klausydamiesi Algirdo Brazausko pranešimo apie Lietuvos komunistų partijos (LKP) atsiskyrimą nuo TSKP (suėjo 20 metų nuo to „istorinio“ įvykio), turėjo patirti netikėtų akimirkų – išgirsti naujųjų laikų stebuklinę pasaką. A. Brazauskas gyrė LKP ir didžiuodamasis sakė: „Mano požiūris visuomet buvo toks – LKP yra tautos partija, mes esame tautos partija ir tai yra mūsų stiprybė, tai yra mūsų pagrindas ir tai pagrindas visų veiksmų“. Matyt, žmogus tikrai sumaišė epochas ir pasijuto gyvenąs dar 1980–1989-aisiais. Pasak jo, Lietuvos komunistų atsiskyrimas nuo TSKP buvo lyg „išėjimas su tauta“, mat žmonės tuo metu rinkosi į „šimtatūkstantinius stichiškus, spontaniškus mitingus“. Per savo vadovavimo „tautos partijai“ metus buvęs LKP CK „pirmasis sekretorius“ subūrė daug „normalių“ kompartijos narių, iš jų tik 3–5 proc. buvo tikri komunistai. Brazausko nuomone, 1988–1990 metai buvo tokie „neeiliniai“, kad juos sunku palyginti su visomis kitomis Lietuvos epochomis. Pirmasis sekretorius įsivaizduoja, kad jo paraginti „normalieji“ kompartijos nariai rinkosi į tuos „spontaniškus“ mitingus ir, jo paties skatinami, skandavo šūkius už Lietuvos nepriklausomybę. O po poros dienų jau per Lietuvos televiziją, klausinėjamas žurnalistės Ritos Miliūtės, Brazauskas aiškino apie dar didesnius savo nuopelnus: jis su kitais komunistiniais vadais specialiai stojo į kompartiją ir užėmė aukštus postus – kad galėtų Lietuvą vesti į nepriklausomybę. Tikras rezistentas Nr. 1 – tokį savo įvaizdį jis kuria paskutinius kelerius metus. Tenka tik stebėtis, kaip jo, rezistento Nr. 1, darbų, tariamai ardžiusių imperijos pamatus, nepastebėjo visagalis KGB. Žurnalistės paklaustas apie KGB valdymą, A. Brazauskas iškart sumelavo: su KGB jis, kaip „pirmasis sekretorius“, nieko neturėjo bendro, nes KGB buvo valdomas iš „centro“ ir A. Brazauskui nepakluso. Vadinasi, A. Brazausko ir jo vadovaujamų „kovotojų už nepriklausomybę“ iš Maskvos vadovaujamas KGB nė piršteliu nepajudino. Prabėgomis galima būtų paklausti Brazausko: jeigu KGB buvo pavaldus tik „centrui“, kodėl tada, kai LKP atsiskyrė nuo TSKP,  kagėbistai urmu puolė atidavinėti disidentams prieš kelerius metus per kratas paimtas tautines ir religines knygas, nuotraukas, net nelegalius leidinius, paleido iš lagerių suimtuosius pogrindžio dalyvius? Nesigirdėjo, kad Lietuvos KGB tuo metu irgi „atsiskyrė“ nuo SSRS KGB. Taigi Lietuvos KGB paprasčiausiai klausė „atsiskyrusių“ LKP vadų, nes nuo jų didele dalimi ir priklausė visą sovietinės okupacijos laiką. Iš kitos pusės, negalima paneigti, kad prasidėjus Lietuvos išsilaisvinimo procesui komunistams nebuvo kitų išlikimo galimybių, kaip tik atsiskirti nuo Maskvos. Brazauskas puikiai imitavo „atsiskyrimą“ nuo motininės partijos ir už tai avansu gavo tautos pasitikėjimą (net ir kai kurių tikinčiųjų, apsidžiaugusių jo „inicijuotu“ užgrobtos Vilniaus Katedros grąžinimu) ir užsitikrino sau vietą nepriklausomos Lietuvos valdžioje (Čaušesku likimas buvo jau pamokęs ir tikrai jo neviliojo).

Aišku, okupacinės valdžios įkurtoje ir remiamoje kompartijoje buvo įvairių, ypač vėlesniu laikotarpiu, narių – tiek „tikrų“ komunistų, tiek „normalių žmonių“. Kyla kitas klausimas: prie kurių komunistų priskiria save Brazauskas ir jo partiniai bendraminčiai – prie „tikrų“ komunistų (bet nenormalių žmonių) ar prie „normalių žmonių“ (bet netikrų komunistų). Jeigu, kaip teigė Brazauskas, tik 3 ar 5 procentai LKP narių buvo tikri komunistai, o visi kiti – „normalūs žmonės, normaliai mąstantys, matantys realų gyvenimą, dirbantys“, jis tikriausiai priklausė „normaliems žmonėms“, t. y. netikriems komunistams. Bet tada visi tie „normalieji“ LKP nariai normaliai elgtis turėjo ir vėliau: jeigu „normalieji“, atmetus 3–5 proc. „tikrų“ komunistų, sudarė daugiau nei 95 proc. buvusių komunistų, tai jie turėjo pereiti į Brazausko vadovaujamą LSDP („atkurtą“ ir seniausią) – tada būtų susidariusi tikrai milžiniška ir įtakinga politinė jėga, turinti daugiau nei 200 tūkst. narių. Bet to neįvyko – „normaliųjų“ liko apie 10 tūkst. Tada galima galvoti, kad į gudriai apvogtą LSDP atėjo kaip tik tie 3–5 proc. „tikrųjų“ komunistų ir dabar jai vadovauja (išskyrus vieną kitą Burokevičiaus tipo komunistą-dogmatiką). Ir vadovauja taip, kad būtų kuo blogiau valstybei. Ne paslaptis, kad „augantys“ („burbuliniai“) ekonomikos tempai prie Brazausko-Kirkilo vyriausybių atvedė į liūdną dabartinę padėtį. O iš bėdos turi kapanotis ne jie, o visa tauta.

Brazausko išpuoselėtų partinių vadų dabartinėje, „šimtametę istoriją“ turinčioje LSDP,  atėjusių iš LKP pilna. Vienas tokių yra Povilas Gylys, formaliai atsiribojęs nuo LSDP vadovybės ir perėjęs profesoriauti į Vilniaus universitetą, bet vis vien aktyviai veikiantis ekskomunistų labui. Nors A. Brazauskas posėdyje teigė, kad Lietuvos komunistai palaikė glaudžius santykius su Lietuvos Sąjūdžio vadovybe (ir tai esą itin erzino TSKP „centrą“), tačiau minėtas profesorius ypač skaudžiai keikia profesorių Vytautą Landsbergį. Su komunistams būdingu cinizmu Gylys tyčiojasi iš V. Landsbergio politinių nuostatų. Esą yra akivaizdu, kad „mes ir toliau istoriją, dabartį ir ateitį dažniausiai matuojame tuo, kas vadinama Vytauto nuomone. /.../ mes iki šiol gyvename istorijos traktuotėje, kurią padiktavo Vytautas“. Nors P. Gylys „patikslino“, esą kalba ne konkrečiai apie Aukščiausiosios tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką, europarlamentarą V. Landsbergį, o apie kažkokį „statistinį Vytautą“, tačiau aiškiai matyti, kad buvusio aktyvaus LKP veikėjo kalboje, sakytoje irgi tame pačiame LSDP tarybos posėdyje, minimos kai kurios biografijos detalės yra iš V. Landsbergio politinės veiklos. P. Gylys apgailestauja, kad „kovą dėl istorinės tiesos“ kairieji „kol kas“ pralaimi. „Ir smarkiai“, – ar suirzęs, ar reikšdamas nepasitenkinimą padarė išvadą VU profesorius. P. Gylys ironizuoja, kad šią kovą pastaruoju metu laimi „statistinis Vytautas“, kuris tarsi neturi sovietinės biografijos ir net nebūtų tais laikais gyvenęs bei siekęs karjeros. „Jis tada, 1988 metais, atėjo iš ateities – be biografijos, be jokio ryšio su tarybine santvarka. Jis nebuvo komjaunime, jis nedėstė marksizmo, jis išimties tvarka tarpininkaujant LKP CK negavo profesoriaus vardo. Jis iš ateities, nesusitepęs“, – sarkazmo pilnu tonu kalbėjo komunistinėje vakaronėje buvęs Lietuvos (nepriklausomos!) užsienio reikalų ministras P. Gylys. Prisiminkime, kad šis URM vadovas, ministro pareigas ėjęs 1993 metais, tik Sąjūdžio laikais iš spaudos sužinojo apie Stalino ir Hitlerio sandėrį, apie deportuotus į Sibirą lietuvius ir apskritai apie okupaciją. Štai kokie Brazausko giriami LKP kadrai veržėsi į svarbiausius okupacinės valdžios postus, štai kokie „rezistentai“ „kovojo“ už Lietuvos nepriklausomybę! Taigi, pasak buvusio užsienio reikalų ministro, visi sovietinėje Lietuvoje augę, gyvenę ir dirbę lietuviai yra „susitepę“, t. y. dirbo okupacinei valdžiai, jai kolaboravo. Taip jis tyčia, o gal netyčia vaizduoja nežinąs, ką su Lietuvos patriotais ir netgi paprastais žmonėmis darė jo išgirtoji okupacinė valdžia. Jis ciniškai po kojomis pamina visus žuvusius ir kentėjusius už Lietuvos laisvę. Štai kaip jis apibūdina savo sugalvotą „statistinį“ lietuvį („Vytautą“): „Toks žmogus, skirtingai nuo mūsų mirtingųjų, kurie turime biografijas, kurie gimėme tarybiniais laikais (aš – stalininiais laikais, baisu pagalvoti), buvom komjaunime, partijoje ir taip toliau. Mes esam nepalyginamai blogesni už Vytautą. Ir todėl Vytautas turi teisę naikinti juos – tuos nedorėlius, netikėlius, tuos, kurie iš praeities, kurie nuodėmingi“. Pasirodo, ir dabar, po 20 nepriklausomo gyvenimo metų, jis vaizduoja nežinąs nei ištremtų tautiečių, jo įvardintų „statistiniais Vytautais“, nei okupacinėje valdžioje esantiems komunistų vadams nenusilenkusių patriotų, nei pogrindžio spaudos leidėjų – visi „statistiniai lietuviai“ tais laikais yra „susitepę“, t. y. mes visi kolaboravome su okupantais. Beje, tą mintį apie „pozityvią“ kolaboravimo reikšmę net neraudonuodamas kažkada porino pats A. M. Brazauskas. Tada jis dar ėjo Prezidento pareigas ir, atrodo, nei skleroze, nei kita rimtesne liga nesirgo. Beje, jis tai pasakė per Valstybės dieną – liepos 6-ąją.

Lietuvos dešiniosios tautinės jėgos nesunkiai išbristų iš sunkios ekonominės padėties, į kurią atvedė ir nemokšiškas komunistų („socialdemokratų“) vadovavimas, jeigu atsikratytų kai kuriais diktatoriškai vadovaujančiais vadais, vis labiau stumiančiais tautą į ekonominį ir politinį chaosą. Bėda ta, kad dauguma visuomenės yra atstumti nuo politikos, nuo aktyvaus dalyvavimo politiniuose procesuose, kaip atstumti ir kažkada aktyvūs disidentai, laisvės kovotojai, Kovo 11-osios akto signatarai (pastariesiems vietoj įpareigojančio aktyvaus dalyvavimo įstatymų leidyboje, politiniuose procesuose palikta tik galimybė važinėtis po „etnografines“ lietuvių žemes ir rengti atitinkamas knygas). Jeigu patriotiškai nusiteikę piliečiai nesuras jėgų suvaldyti beatodairiško lėkimo į pražūtį, valstybės nepriklausomybė gali atsidurti ypatingame pavojuje. Tuo tikslu jau stiprinamos prorusiškai nusiteikusios partijos (paskutinis pavyzdys – K. Prunskienės įkurta Liaudies sąjunga, gavusi palaiminimą iš stiprių imperijos šulų, taip pat valdžios lovio netekusi A. Paulausko partija, siekianti kuo greičiau paleisti Seimą), tuo tikslu Rusijoje priimami įstatymai, kurie  turės įstatyminį pagrindą apginti „skriaudžiamus“ „tėvynainius“ kitose valstybėse. Tas pavojus didėja valdžiai nerandant išeities iš finansinio-ekonominio sunkmečio.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija