|
Vokietijoje mirė ilgametis lietuvių sielovadininkas
AA kun. lic. Domininkas Kenstavičius (191019362010)
2010 m. sausio 1 dieną, penktadienį, apie 14 val. vietos laiku Vokietijos Foichto mietelyje (apie 13 km į pietryčius nuo Niurnbergo) eidamas šimtuosius gyvenimo metus mirė kunigas kanonų teisės licenciatas Domininkas Kenstavičius.
Velionis buvo gimęs 1910 m. rugpjūčio 1 dieną Tauragės aps., ūkininkų Domininko Kenstavičiaus ir Domicelės Smilgevičiūtės daugiavaikėje šeimoje (brandaus amžiaus sulaukė du broliai ir keturios seserys).
Baigęs Telšių seminariją, 1936 m. birželio 6 dieną Telšiuose įšventintas kunigu; primicijos 1936 m. birželio 21 dieną įvyko tėviškėje Žarėnų Šv. vysk. Stanislovo parapijos bažnyčioje. Vikaravo Laukuvos, Darbėnų ir Žemaičių Naumiesčio parapijose.
1944 metais pasitraukė į Austriją, iš ten į JAV kontroliuojamą Bavariją. 1948 metais tapo šios teritorijos, 1949 metais Didžiosios Britanijos administruojamos Šiaurės Vokietijos lietuvių pabėgėlių sielovadininku. 19511952 metais studijas tęsė Laterano universitete Romoje ir 1952 m. birželio 21 dieną apgynė kanonų teisės licenciatą. 19521954 metais ten pat parengė daktaro disertaciją, tačiau apsisprendė jos neginti ir 1954 metais grįžo į Vokietiją. Iki 1964 metų dėstė kanonų teisę Eichšteto Filosofijos ir teologijos aukštojoje mokykloje (Philosophisch-Theologische Hochschule in Eichstätt, dab. Eichšteto ir Ingolštato katalikų universitetas, Katholische Universität Eichstätt-Ingolstadt). 19631981 metais buvo Pietų Vokietijos Bambergo, Eichšteto, Regensburgo ir Viurcburgo (Würzburg) vyskupijose gyvenančių lietuvių sielovadininkas.
Nuo 1963 metų iki mirties Foichto Šv. Valburgos vaikų namų (Walburgisheim) kapelionas, čia ir gyveno, iki paskutinių dienų pasiaukojamai globojamas Malersdorfo Šventosios Šeimos vargdienių pranciškonių kongregacijos (Ordensgemeinschaft der Armen Franziskanerinnen von der Heiligen Familie zu Mallersdorf) seserų.
Velionis buvo dailės ir muzikos mėgėjas (grojo smuiku), plataus akiračio žmogus ir įdomus pašnekovas, pasižymėjęs sveiku humoru. Artimai bendravo su Vokietijos lietuviais šviesuoliais: filosofu Antanu Maceina, istoriku Zenonu Ivinskiu, literatūrologu Jonu Griniumi. Prenumeravo ir rėmė daugelį laisvojo pasaulio lietuvių laikraščių ir žurnalų, aukojo Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikalų bei Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidybai, buvo Aidų (JAV) mėnraščio garbės prenumeratorius ir rėmėjas. Dalyvavo Lietuvių fronto bičiulių Vokietijoje rengiamose Europos studijų savaitėse ir Vatikano radijo lietuviškose laidose. Pats spaudai nerašė (rankraščiuose yra išlikusių neskelbtų jo maldų bei giesmių), tačiau Bažnyčiai ir Lietuvai svarbius klausimus mėgo svarstyti išsamiuose laiškuose lietuviams dvasininkams ir vyskupams.
Daugelį metų reguliariai susirašinėjo su šviesaus atminimo Telšių vyskupu Antanu Vaičiumi ir gimtajai vyskupijai siuntė ištisus tomus religinių veikalų. Gyvendamas Vokietijoje, naudojosi ikikarinės Lietuvos pasu. Todėl pirmąkart po daugelio metų tėvynėje galėjo apsilankyti tik 1988 metais, išsiėmęs Vokietijos Federacinės Respublikos gyventojo pasą, bet neatsisakęs nepriklausomos Lietuvos pilietybės, kurią atnaujino mūsų valstybei galutinai išsivadavus iš okupantų valdžios. Per pastarąjį dešimtmetį yra dosniai sušelpęs ne vieną Vakarų Europoje studijavusį Lietuvos jaunuolį.
Šv. Mišios už šviesaus atminimo kun. lic. Domininką Kenstavičių buvo aukojamos vakar, sausio 7 dieną, ketvirtadienį, Foichto parapijos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje (Herz-Jesu-Kirche). Po Mišių jo palaikai buvo palydėti į paties pasirinktąją amžino poilsio vietą miestelio kapinėse greta savo pirmtako Foichte kun. Saliamono Kauno kapo.
Pagal VR
ir Alfredo Bammesbergerio informaciją
© 2010 XXI amžius
|