| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Ar garsins Veliuoną mirusiųjų deivė Genovaitė BALIUKONYTĖ
Prieš metus Veliuonos seniūnas Mindaugas Šlapševičius į interneto svetainę įdėjo skelbimą apie tai, kad Veliuonos bendruomenė Lietuvos valstybės tūkstantmečio proga nori gražioje Veliuonos miestelio vietoje pastatyti amžinos vilties ir būsimojo pomirtinio gyvenimo deivės Velionės ąžuolinę skulptūrą. Jis pakvietė Veliuonos krašto žmones paminklo statybai paaukoti 5 tūkstančius litų. Tai sužinoję tikintieji pasipiktino mat pagoniškai mirusiųjų deivei vieta parinkta šalia bažnyčios. Kilus triukšmui, skulptūros idėjos buvo atsisakyta. Tačiau neilgam. Prieš pat Kalėdas veliuoniškiai miestelio centre vėl pamatė skelbimą, kviečiantį atvykti į skulptūros projektų vertinimą. Prieš Naujuosius sužinota, kad konkurse iš aštuonių darbų laimėjo kauniečio skulptoriaus Eriko Daugulio projektas. Atgaivintas projektas sugadino šventinę nuotaiką Antrąkart konkursas deivės Velionės kūrimui buvo paskelbtas pernai spalio mėnesį. Šį kartą jį organizavo bendruomenės narė, į Veliuoną atsikėlusi, už užsieniečio ištekėjusi lietuvė Izabela Nilson, kuri, pasak veliuoniškių, ne tik neaiškiais būdais įsigijo buvusį mokyklos pastatą, bet dar ir nori Veliuonoje įsiamžinti kaip pagonybę propaguojančio paminklo fundatorė. Pasak vienos tikinčios senutės, kiek buvo bekalbėta, kad tokio paminklo senieji Veliuonos gyventojai nenori, viskas veltui, atvykėliai bendruomenei diktuoja savo sąlygas, daro savo tvarką ir visai ne ten, kur jos stinga. Veliuonos bažnyčiai verkiant reikia remonto, turistams viešojo tualeto, autobusų stotelei bent jau stogelio nuo lietaus. Bet seniūnas, sukantis žvilgsnį į šalį, laikosi savo: Žmonės turi idėją paminklą pastatyti, o jūs manote, kad svarbiau kelius nutiesti?.. Nepatenkinti tokia seniūno pozicija ir žodžio nesilaikymu gruodžio 28 dieną Veliuonos kraštiečių ir neįgaliųjų bendruomenės pirmininkas Dalius Aleksandravičius, VšĮ Nugalėk save direktorius, žurnalo Bičiulis redaktorius, rašytojas Gasparas Aleksa, Veliuonos parapijos šeimos centro vadovė, Šeimos klinikos gydytoja Nijolė Dungveckienė, jos vyras, Junigedos sambūrio vadovas Arūnas Dungveckis, Veliuonos Caritas pirmininkė Jūratė Kvietkauskienė, Veliuonos krašto bendruomenės pirmininkė Rūta Misevičienė ir rašytoja Violeta Šoblinskaitė rinkosi į vienintelę gražiai sutvarkytą vietą bendruomenės ir neįgaliųjų dienos centrą aptarti, ką toliau daryti, kad jų mietelyje nebūtų pradėti garbinti stabai. Pinigai švaistomi nereikšmingiems paminklams Pastaruoju metu madinga švaistyti pinigus nereikšmingiems ir nereikalingiems paminklams. Vilniuje atsirado gyventojų nepasitenkinimo sukėlęs paminklas vamzdis, Šiauliai ėmė garbinti geležinę lapę. Šiems pasigėrėjimo nekeliantiems statiniams išleista begalės pinigų, kurių šiandien verkiant reikia svarbesniems ir didesnę meninę vertę turintiems projektams. Anksčiau ar vėliau minėtus paminklus vis tiek ištiks sovietmečio skulptūrų likimas. Tad ar verta šiandien, ekonominės krizės metu, mėtyti pinigus projektams, kurių vertė ir nauda visuomenei ateityje labai abejotina? Nugriovus vienus stabus, statomi kiti. Mirties kulto Veliuonai nereikia, toks paminklas nebent kapinėse tiktų. Dar to betrūko, kad savižudžiai pradėtų plūsti į Veliuoną ir imtų žudytis prie šio paminklo, piktinasi veliuoniškis rašytojas, žurnalo neįgaliesiems Bičiulis vyriausiasis redaktorius Gasparas Aleksa. Skelbimas buvo įdėtas bendruomenės vardu, nors jokios apklausos, ar reikalinga ši skulptūra, niekada nebuvo, teigia Veliuonoje gyvenanti poetė Violeta Šoblinskaitė. Kyla klausimas, kodėl bendruomenės vardu? Kreipimasis suvoktas ir kaip religinis tekstas, nes aukojantiems užtikrinama deivės Velionės globa pomirtiniame gyvenime. Netikinčiam žmogui ši formuluotė, tiesiogiai skatinanti išpažinti senąjį baltų tikėjimą, gal ir nieko nereiškia. Tačiau tikinčiajai bendruomenės daliai ji nuskambėjo kaip kvietimas nesilaikyti Dievo įsakymo. Juk tikintiesiems 2009-ieji buvo ne tik Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis, bet ir Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai metai. Nereikia pamiršti, jog didžioji dalis bendruomenės praktikuojantys katalikai, ir netaktiškas pareiškimas jų vardu įžeidė ir suglumino. Buvo ar nebuvo šventykla Velionai?.. Garsi etnologė Pranė Dundulienė savo knygoje Senovės lietuvių mitologija ir religija mini dvi su mirtimi susijusias deives mirties deivę Giltinę ir mirusiųjų deivę Velioną (ne Velionę, kaip teigia paminklo iniciatoriai), arba Velnę. P. Dundulienė rašo, kad mirties deivė Giltinė buvo deivės Laimos sesuo. Jei Laima siejasi su gyvenimo pradžia, tai Giltinė su pabaiga. Giltinės vardas kilęs iš žodžio gelti, gelionis. <...> Veliona buvo mirusiųjų, arba vėlių, deivė. <...>Velionos, kaip ir vėlės, pavadinimas tapatus su velione, arba velioniu, vėlesniu velniu. <...> Lietuvių sakmėse velnias buvęs lyg ir Dievo bendrininkas, kuriant kosmosą, tik Dievas kūręs tai, kas tobula, o velnias tai, kas netobula. Velnė, arba Veliona, be abejo, buvo chtoninė mitinė būtybė. Ji rūpinosi vandeniu, oru, ugnimi, žeme, požemiu ir jo lobiais. Kai Velnė uždaro vandenis ir prasideda sausra, deivė Perkūnė (vėliau Perkūnas) ją medžioja ir stengiasi užmušti.<...> Kaip ir daugelis deivių, ji turėjo dualistinį pobūdį, t. y. išreiškė gėrį ir blogį. <...> Ilgainiui pradėta tikėti, kad požemyje gyvenančios vėlės bei jų deivė Veliona veikia žemės derlingumą ir gyvulių vaisingumą. Taigi Veliona buvo mistinė būtybė, kurios senovėje žmonės bijojo, kaip ir mirusiųjų vėlių, nes tikėjo, kad jos gali ateiti ir pridaryti daug blogio gyviesiems, todėl norėdami vėlėms įsiteikti per pavasario ir rudens lygiadienius keldavo puotas gamindavo tamsios spalvos valgius dažniausiai su krauju. Vaišėms vadovavo žyniai (burtininkai). Pasak veliuoniškės V. Šoblinskaitės, galima ginčytis, ar tikrai tokia deivė buvo baltiškajame deivių ir dievų panteone ir juo labiau ar tikrai jos šventykla stovėjo Veliuonoje, toje vietoje, kur dabar yra Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia. Kultūros ir meno institute dirbančios dr. Repšienės išvada yra, kad deivė Veliona atsirado tik XVI a. Jono Lasicko raštuose, o išpopuliarėjo dėl sąsajų su vietovardžiu Veliuona ir įgavo dievybės atributus, t. y. garbinimo vietą, legendą apie deivės šventyklą, teigia poetė. Pasak prof. L. Klimkos, baltų mitologijos tyrinėtojai A. J. Greimas, G. Beresnevičius, V. Toporovas, R. Balsys deivę Velionę laiko lingvistiniu nesusipratimu. Senuosiuose baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose Veliuona minima kaip vietovė ir pilis. XIV amžiuje Vygando Marburgiečio Naujojoje Prūsijos kronikoje minima vieta Romainių saloje, tarp Veliuonos ir Pieštuvės, kurioje magistras Theodericus pastatė kovai prieš pagonis pilį. Tačiau, pasak V. Šoblinskaitės, šios mokslininkų išvados visai neįdomios tokios skulptūros iniciatoriams, pasinėrusiems į mistinius apmąstymus. Tai pagonybę puoselėjančiam ir idėją pastatyti mirusiųjų deivei skulptūrą dar 2007 metais pasiūliusiam menininkui Rimantui Ordinui (savo sodyboje turinčiam medinę skulptūrą Perkūnui ir Velionai), atvykėlei į Veliuoną Izabelai Nilson bei Veliuonos seniūnui M. Šlapševičiui. Jie remiasi pasakojimu, kad 1805 metais romantizmo atstovas T. Narbutas Veliuonos bažnyčios sienoje neva rado akmeninę plokštelę su atitinkamu užrašu, liudijančiu apie buvusią šventyklą. Tačiau kur ji dingo? Kodėl nedingo J. Juškos ranka rašytos bažnytinės knygos, skulptūros, klausia poetė, teigianti, kad labai gražu romantizuoti istoriją. Ypač tai buvo madinga sovietmečiu, nes tokios legendos, kad ir nepagrįstos, skatino didžiuotis praeitimi. Šiandien reikėtų atsargiau ir pagarbiau elgtis, ypač kai susipina tikinčiųjų interesai. Ir jei Veliuonoje yra išpažįstančių senąjį baltų tikėjimą tai gerbtina. Tačiau skulptūros statymas ne vienadienis reiškinys. Turime gerbti tikinčiųjų bendruomenės interesus. Ir jeigu mūsų bendruomenė pasiryžusi statyti paminklus, kodėl tai neatlikti profesionaliai? Juk turime ne išgalvotą, o tikrų tikriausią nepaprasto grožio Veliuonos madonos XV amžiaus medinę statulą. Nereikėtų mistifikuoti, o tik padaryti originalą atitinkančią kopiją. Žinome, kad mūsų vietovardžių vardai būdavo kildinami iš upėvardžių. A. Vanagas knygoje Lietuvos miestų vardai teigia, kad Veliuonos vardas yra kilęs iš upės vardo Veliuona Nemuno dešiniojo intako. Tamsos karalystės nereikėtų garbinti Net jei šventykla mirusiųjų deivei Velionai ir buvo, ar tikrai reikia jos atminimą kelti iš praeities dulkių? Juk mirtis žmonėms sukelia nemalonias asociacijas, baimes ir kitokius blogus jausmus. Šiandien niekas neginčija fakto, kad Kristus buvo tikra istorinė asmenybė, o labiau besigilinantieji į Kristaus mokymą gali suprasti, kad jo pagrindinė užduotis buvo žmogų iš mistinių dievybių pasaulio grąžinti į tikrąjį gyvenimą, į šviesą, o ne gramzdinti į požemių karalystę, į mirtį. Kristus mokė, kad žmogui netinka propaguoti mirtį aukštinančių dalykų ir garbinti tamsos karalystės, nes tai anksčiau ar vėliau prišaukia nelaimę ir ligas. Pasak Kristaus, mirties nėra tikintiems, ji yra tik bedieviams kaip atpildas už jų nuodėmes. Tad ir su pagonybe, kad ir kokia romantiška šiandien ji atrodo, kovojama buvo ne šiaip sau. Iš istorijos žinome, kaip senovėje buvo garbinamas mirusiųjų kultas, kaip viską gyvenime spręsdavo žyniai (burtininkai), kurie bendravo su dvasiomis. O toks bendravimas tapo labai pavojingas žmogaus egzistavimui. Taigi, Kristus atėjo gelbėti žmonių pasidavusių ne Dievo, o įvairių dievybių ar dvasių garbinimui, kur įvairiems ritualams buvo naudojamas net kraujas. Todėl Šventajame Rašte ne veltui perspėjama: nevalgysi kraujo. Šiandien medicina jau įsitikino, kad tapataus kraujo išvis nėra, kad kiekvieno žmogaus kraujas yra individualus, kad jis skiriasi, todėl atsisakyta tiesioginio kraujo perpylimo (kuris sukelia, pavyzdžiui, hepatitą C). Ar atgaivinus Veliuonoje mirties deivės kultą neatsiras fanatikų, kviečiančių grįžti ir prie pagoniškų kraujo ritualų?.. Ir ar to tikrai reikia? Ar išvis reikia tiek dėmesio mirčiai? Juk ir taip mirusiųjų garbinimas Lietuvoje peržengęs visas ribas: kapinės vis plečiamos ir plečiamos, statomi didžiausi paminklai. Tai buvo svarbu pagonims (prisiminkime Egipto piramides), o ne krikščionims. Žinoma, ne viskas pagoniškoje senovėje buvo blogai. Senovės baltai pagarbiai vertino gamtą. Tad puoselėjant tradicijas reikėtų daugiau dėmesio skirti gamtos saugojimui, pasirūpinti miškų ir parkų sodinimu, o ne metalinių stabų statymu. Skulptūra gali puošti ir be mistikos skraistės Pasak Veliuonos seniūno, konkurse laimėjusi E. Daugulio skulptūra būtų gaminama iš bronzos ir kainuotų per 90 tūkstančių, o visus pinigus turėtų suaukoti verslininkai. Tai yra labai brangu, todėl skulptūra apskritai nebus statoma. Bet kam tada reikėjo konkurso ir šios sumaišties?.. Bendruomenės nariai yra kitos nuomonės seniūnas meluoja, net Veliuonos miestelio darbų tvarkymo projekte 20102011 metams yra numatyta: Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios restauracijai (be konkrečios datos) skirti 3,5 ml. litų; o paminklo deivei Velionai pastatymui 10 tūkst. Lt (2010 m.). Pakalbintas skulptorius E. Daugulis teigė, kad apie konkursą jis sužinojo Kauno dailininkų sąjungoje. Pasak autoriaus, valtyje stovinčios moters skulptūra būtų gaminama iš trijų medžiagų. Lyg valtimi Nemunu atplaukianti deivė Velionė būtų išskaptuota iš medžio, jos galva nulieta iš bronzos, iš abiejų pusių augantys medžiai ir jų šaknys, simbolizuojantys mirties ir gyvybės sąsajas, nukalti iš metalo. Skulptūra kainuotų 20 tūkst. litų, t. y. perpus mažiau savivaldybės numatytos sumos. Skulptūros aukštis būtų 4 metrai, valties ilgis 5 metrai. E. Daugulio skulptūros projektas įdomus. Jis tikrai galėtų atsirasti Veliuonoje verslininkams parėmus. Meniniu požiūriu skulptūros nereikėtų lyginti su Vilniaus vamzdžiu ar Šiaulių lape. Ji gal ir galėtų tapti Veliuonos atsiradimo simboliu (jei nebūtų tamsios spalvos su laiptais žemyn) ir tiktų prie įvažiavimo į Veliuoną neakcentuojant, kad tai mirusiųjų deivė. Tiktų ji ir kapinėse, kaip siūlo G. Aleksa, bet tik ne miestelio centre iškirstų medžių vietoje. Ir jei skulptūra nebūtų taip mistifikuota ir susieta su mirties kultu, tai nebūtų kilusi ir priešprieša tarp bendruomenės ir skulptūros iniciatorių. Manau, kad mirusiesiems nereikia nei didingų skulptūrų, nei paminklų jiems reikia tik pagarbios atminties, kurią būtina užsitarnauti gyviems esant. Neužsitarnavus nepadės jokios deivės palaimos, tad ir spekuliuoti žmonių jausmais nederėtų. Jurbarko rajonas
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |