| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Sodyba, kuri stebina, džiugina ir... liūdina Vytautas Bagdonas
Kretingos rajono Salantų seniūnijoje, visai šalia kelio į Plungę, yra Gargždelės kaimas. Jis žymus tuo, kad jame yra garsioji Orvidų sodyba. Būtent ši sodyba ir išgarsino Gargždelę po visą mūsų šalį ir netgi už Lietuvos ribų. Orvidų sodyba tai unikalus muziejus po atviru dangumi, gausiai lankomas vietinių ir užsienio svečių. Kas tie Orvidai? Orvidų dinastijos pradininku Salantų žemėje buvo akmentašys Jonas Orvidas, atvykęs iš Šiaulių krašto, Gruzdžių parapijos, kur garsėjo kaip nagingas meistras. 1905 metais jį pakvietė Salantų klebonas kun. Pranciškus Urbonavičius, kadaise dirbęs netoli Gruzdžių esančioje Klovainių parapijoje ir gerai pažinojęs nagingąjį meistrą. Salantuose Jonas Orvidas tašė akmenis Švč. Mergelės Marijos bažnyčios statybai ir apsigyveno Gargždelėje. Su žmona Kazimiera jis susilaukė dešimties vaikų, iš kurių išgyveno keturios dukterys ir vienintelis sūnus Kazimieras. Jono ir Kazimieros Orvidų sūnus Kazimieras (19051989) šmaikštaudavo, kad yra gimęs ant akmens. Jis nuo pat vaikystės dienų matydavo prie akmenų dirbantį savo tėvą, augdamas pramoko akmentašio amato paslapčių. Iš tėvo sūnus ne tiktai daug ko išmoko, bet ir paveldėjo nemažą ūkį. Kazimieras, kaip ir tėvas, tašė akmenis tiltams, bažnyčioms, gamino paminklus, darė akmeninius pjedestalus. Nagingos šio meistro rankos sukūrė skulptūrų Jūratė ir Kastytis, Eglė žalčių karalienė, stovinčių Palangoje, postamentus, restauravo Nepriklausomybės paminklą Salantuose, iškalė Žemaičių vyskupo Antano Vaičiaus motinos antkapinį paminklą Šatėse. Su žmona Morta, kilusia iš Pasvalio krašto, Kazimieras užaugino sūnus Joną ir Vilių bei dukras Janiną, Laimą, Leokadiją ir Palmirą. Kazimieras Orvidas visapusiškai rėmė sūnaus Viliaus sumanymą įsteigti sodyboje neįprastą muziejų. Vilius Orvidas (19521992) savo užrašuose rašė: Iš mažens skyriausi iš kitų. Buvo daug ligų... Pasinėriau į minčių pasaulį vienas bastydamasis po apylinkes. Buvo priepuoliai, nuomarai paskui vėl atsigaunu. Armija truputį padėjo daug pamačiau, gamta davė sveikatos. Grįžęs buvau pasinėręs į pasaulietišką gyvenimą. Paskui pakeičiau viską, mečiau. Sukūriau savotišką sodybą su skulptūrom. Vėl buvau susirgęs... Parvykau į namus numirti, bet išgelbėjo sistemingas badavimas, perėjau prie jogos. Rezultatai nuostabūs atgimiau: tai reikalavo valios, tikslumo ir tikėjimo Dievu... 1977 metais gimtinėje pradėtas kurti muziejus Viliui tapo neišsenkančiu dvasios turtinimo ir energijos šaltiniu. Įstojęs į pranciškonų vienuoliją ir pasirinkęs brolio Gabrieliaus vienuolišką vardą, Vilius Orvidas bandė pritapti Kretingos vienuolyne. Bet neilgam. Netrukus, gavęs vienuolijos vyresnybės leidimą, grįžo į gimtąją sodybą. Viename iš negausių interviu, jis tuomet sakė: Šioje sodyboje jaučiuosi laisvas. Čia galiu būti savimi ir kaip vaikas žaisti... Čia, savo sodyboje, tarp neįprastų skulptūrų, keistokų statinių Vilius Orvidas pasitiko ir paskutinįjį žemiškojo gyvenimo saulėlydį. Jis amžinajam poilsiui atgulė Gargždelės kaimo kapinėse. O sodyboje-muziejuje po atviru dangumi yra tik jo simbolinis antkapinis paminklas, kurį Vilius padirbdino gal net negalvodamas apie savo mirtį, o gal jau nujausdamas artėjančius mirties angelus... Rasdavo ir dvasinę paguodą, ir ramybę... Vilius Orvidas, padedamas artimųjų, draugų ir bendraminčių, tempė į sodybą masyvius akmenis, iš kurių kaldino kryžius, skulptūras. Viskas jam pakluso: ir akmuo, ir medis, ir metalas. Todėl kieme atsirado neįprastos konstrukcijos statinių, kryžių, skulptūrų. Taip atsirado įdomių formų akmeninis Lurdas, keletas koplyčių iš akmens, metalo ir medienos, daug niekur kitur nematytų neregėtų kompozicijų, mįslingų statinių. Netgi iš akmenų ir metalo grandinių buvo suformuotas... milžiniškas rožinis. Deramą vietą rado ir nebereikalinga surūdijusi kolūkinė žemės ūkio technika, nurašyti agregatai. Muziejuje po atviru dangumi sukurti, išpuoselėti savotiški kūriniai iš pačių įvairiausių medžiagų buvo tarsi savotiškas meniškos natūros protestas prieš sovietinės valdžios suvaržymus dvasiniame ir kultūriniame gyvenime. Tai atspindėjo ne tiktai slaptą talentingo kūrėjo pasipriešinimą ateistiniam sovietmečio režimui, bet ir taurią jo dvasią. Nenuostabu, kad Orvidų sodyba tapo traukos centru. Čia prieglobstį, dvasinę paguodą, ramybę rasdavo kenčiantys, ieškantys gyvenimo prasmės, likimo nuskriaustieji, visuomenės atstumtieji. Orvidų sodyba-muziejus greitai išgarsėjo, o tai labai nepatiko komunistiniams veikėjams, buldozerinio ateizmo propaguotojams. Ne kartą bandyta išardyti, sunaikinti visas skulptūras, suniokoti kryžius, uždrausti Viliui kurti, o lankytojams važiuoti į šią sodybą. Tačiau kova buvo beprasmiška nepadėjo nei baudos, nei grasinimai, nei keršto priepuoliai, nei kūrinių naikinimas. Vilius Orvidas savo sumanymo neatsisakė, puošė sodybą vis naujais darbais. Iš lūpų į lūpas perduodama legenda byloja, kad Vilius Orvidas ir jo unikalūs darbai buvo palikti ramybėje, kai Gargždelėje apsilankė ir tuos kūrinius pamatė tuometinis SSRS vadovas, TSKP CK generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas. Tikriausiai tai tiktai legenda, tiktai iškalbingų sodiečių prasimanymas. Kūrė, montavo, konstravo Vilius Orvidas iki pat savo mirties valandos 1992-aisiais. O mirė jis nesulaukęs nė 40 metų. Muziejaus dabartis Prie pat įėjimo į Orvidų sodybą-muziejų pasitinka stendas su užrašu: Gargždelėje esanti sodyba ir šiandien yra svarbi ir vertinga daugeliu atžvilgiu. Ji yra gausiai lankoma vietinių ir užsienio svečių. Siekiant išsaugoti ir apginti Orvidų sodybą-muziejų nuo sunykimo, būtina: sukurti apsaugos sistemą; atlikti neatidėliotinus restauravimo ir konservavimo darbus; pastatyti nedidelius svečių namelius bei pagrindinį didesnį namą, kuriame būtų kavinė-arbatinė, muzikavimo, parodų, pasitarimų salė; rengti kūrybines akmens kalimo ir kt. stovyklas. Tikime, kad šio projekto įgyvendinimas subrandins gausius vaisius ir bus geriausia priemonė talentingai ir demokratiškai Viliaus dvasiai atminti. Iš anksto dėkojame rėmėjams bei visiems mus palaikantiems... Su pagarba dabartiniai sodybos šeimininkai bei Viliaus minties tęsėjai Viliaus sesuo Palmira Orvidaitė-Beniušienė ir jos vyras Liudvikas Beniušis... O dabar praverkime metalinius vartus, sumontuotus iš kolchozmečiu naudotų arklinių grėbiamųjų ir perskaitykime fragmentą iš Viliaus Orvido užrašytų religinių tekstų: Dabar tesusirenka visi, pasiilgę Rojaus, poilsio vietos, ramybės vietos, amžino laimingumo vietos, vietos, kur nebėra ko bijoti barbarų. Deja, vos įėjus pro vartus, matyti, kad sodybai labai trūksta rūpestingos šeimininko rankos. Be abejo, į tokius priekaištus tuoj pat galima sulaukti kategoriško atsakymo, kad muziejui tvarkyti trūksta pinigų. Tačiau lėšų muziejus gauna iš lankytojų, o papildomų lėšų galėtų surinkti už leidimą filmuoti ir fotografuoti, kaip tai daroma kituose muziejuose. Nežinia, kokias paslaptis saugo šis unikalus muziejus, bet prie įėjimo kabantis kategoriškas užrašas draudžia filmuoti ir fotografuoti, nors iš tikrųjų niekas nekreipia dėmesio, jei kas nors fotografuoja ar filmuoja. Nufotografuoti, įamžinti vaizdo juostoje daugelį šio muziejaus objektų yra tiesiog būtina tiktai taip kai kurie eksponatai bus įamžinti, išsaugoti ateities kartoms. Juk kai kurie kryžiai, medinės skulptūros jau visiškai sutrūniję, beveik išgriuvę, sunykę. Nemažai kažkokių medinių konstrukcijų guli ant žemės ir pūva, baigia savo dieneles. Metalas už medį tarnauja ilgiau, bet kai kurie kryžiai, mažosios architektūros fragmentai surūdiję, praradę išvaizdą. Vilius Orvidas daug visokiausių kompozicijų sukūrė iš akmenų ir medienos. Medienai supuvus, net nebeaišku, ką reiškia vienokia ar kitokia apsamanojusių akmenų krūva. Kol kas dar yra į ką pasižiūrėti, kuo pasigėrėti, bet laikas, gamtos darganos daro savo. Pats metas būtų išlikusias medines skulptūras, unikalius kryžius apsaugoti specialiomis cheminėmis priemonėmis. Šiais laikais yra visokių medienos impregnavimo medžiagų. Sąvartomis virtusius medinius kryžius, paminklus reikėtų išvežti iš muziejaus teritorijos ir, kaip pridera tikriems katalikams, sudeginti. Reikėtų restauruoti kai kuriuos metalinius kryžius, ištisas kompozicijas, kurios irgi greitu laiku gali virsti griuvėsiais, metalo laužo krūva. Labai praverstų prie eksponatų paaiškinimai, nuorodos. Gal gausesnėms ekskursijoms gidai ir paaiškina daugiau, bet pavieniai lankytojai paliekami likimo valiai. Žinoma, dideliems šio muziejaus tvarkymo darbams reikia ir nemažai investicijų, tad be valstybės, Europos Sąjungos fondų paramos neišsiversi. Tačiau smulkesnius darbus galima atlikti ir be didelių investicijų.
Gargždelė,
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |