| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Popiežius vertina praėjusių metų darbus Mindaugas BUIKA
Kunigiškos tarnystės mastai Pasibaigusieji 2009 metai vėl buvo gausūs neeilinių įvykių popiežiaus Benedikto XVI ganytojiškoje veikloje. Ypač pažymėtini sprendimai siekiant Bažnyčios vienybės atkūrimo, ką Šventasis Tėvas akcentuoja kaip savojo pontifikato prioritetą. Praėjusį sausį jis pranešė apie ekskomunikos atšaukimą Šv. Pijaus draugijos keturiems vyskupams, taip išplėsdamas susitaikymo galimybes su katalikų tradicionalistų grupe. Spalio mėnesį Vatikane ir Londone buvo pristatytas naujas Popiežiaus planas anglikonų priėmimui į Katalikų Bažnyčią, kartu išsaugant kai kuriuos jų dvasinio ir liturginio paveldo aspektus. Praėjusių metų liepos mėnesį buvo paskelbta jau senokai laukta Šventojo Tėvo socialinė enciklika Caritas in veritate (Meilė tiesoje), kurioje analizuojama dabartinė ekonominė krizė moralinių problemų kontekste. Tradiciniame prieškalėdiniame gruodžio 21 dienos susitikime su Romos Kurijos vadovais, įvertindamas pastaruosius Bažnyčios gyvenimo metus, Benediktas XVI pirmiausia nurodė, kad birželio mėnesį buvo užbaigtas minėti Apaštalo šv. Pauliaus jubiliejus ir pradėti švęsti Kunigų metai. Nuo įspūdingos Tautų apaštalo figūros, kuris, paveiktas Prisikėlusio Kristaus šviesos ir Jo šaukimo, skelbė Evangeliją visam tuo metu žinomam pasauliui, mes perėjome prie kuklaus Arso klebono, kuris visą savo gyvenimą praleido mažame, jam patikėtame kaimelyje ir šia savo nuolankia tarnyste sutaikinamąjį Dievo gerumą padarė regimą visam pasauliui, aiškino Šventasis Tėvas. Jis pažymėjo, kad tų dviejų asmenų apaštalo šv. Pauliaus ir Arso klebono šv. Jono Vianėjaus veikloje galima matyti visą didingą kunigiškos tarnystės mastą, pastebėti, kaip kartais per mažus dalykus Dievas atnaujina ir dvasiškai apvalo pasaulį. Susitikime su Vatikano kardinolais, prisimindamas praėjusiais metais vykusias užsienio apaštalines keliones, popiežius Benediktas XVI pažymėjo, kad Afrikos šalyse Kamerūne ir Angoloje jis pajuto ypatingą vietos tikinčiųjų bendrystę su Kristaus vietininku. Per išskirtinę šv. Petro įpėdinio tarnystę suvokiama, kad pats Dievas yra tarp mūsų ir kad tai ne abstrakti teorija, bet konkreti realybė. Kitas svarbus Šventojo Tėvo atmintyje išlikęs kelionės bruožas tai afrikiečiams būdingas liturgijos celebravimas, kuris tampa tikra tikėjimo švente. Eucharistijos slėpinio šventimo sakralumo pojūtis rodo supratimą, kad esame gyvojo Dievo akivaizdoje. Šis suvokimas natūraliai skatina džiugesį, kuris lieka nuosaikus ir tvarkingas, iš vidaus vienijantis žmones bendruomeniškam Dievo šlovinimui. Šis šlovinimas savo ruožtu stiprina artimo meilę ir abipusę atsakomybę. Šventųjų vietų liudijimas Kita ne mažiau svarbi popiežiaus Benedikto XVI praėjusių metų kelionė buvo gegužės mėnesį įvykusi biblijinė piligrimystė į Šventąją Žemę aplankant Jordaniją, Izraelį ir Palestinos arabų teritorijas. Be ryškiausio krikščioniškojo bruožo, ši kelionė buvo ypač reikšminga stiprinant ekumeninius ir tarpreliginius santykius bei siekiant taikaus sudėtingų politinių problemų sprendimo Artimųjų Rytų regione. Dėkodamas Jordanijos karaliui už svetingą priėmimą, Šventasis Tėvas, kuris tos šalies sostinėje aplankė musulmonų maldos namus (mečetę), sakė, kad krikščionių ir musulmonų bendradarbiavimas turi vykti prisiimant bendrą atsakomybę prieš Dievą. Nurodydamas į liturgijos celebravimą šventosiose Jeruzalės, Nazareto ir Betliejaus vietose, Popiežius priminė padalintos Šventosios Žemės kentėjimus, kviesdamas Izraelio ir Palestiniečių savivaldos vadovus siekti susitaikinimo, teisingumo ir taikos. Kaip tik istorinis vokiečių kilmės Benedikto XVI vizitas į Holokausto muziejų Jeruzalėje, kuriame įamžintos nacių nusikaltimų Antrajame pasauliniame kare aukos, priminė žmogiškosios nuodėmės žiaurumą. Šventasis Tėvas sakė, kad šešių milijonų žydų žūtis yra pavyzdys, ką gali padaryti baisios ideologijos suformuota neapykanta, kai daugybė žmonių pasiunčiami į mirtį ir galiausiai norima netgi Dievą pašalinti iš pasaulio. Todėl Jad Vašem memorialas pirmiausia yra vieta, kuriame kviečiama į atsivertimą ir meilę, į apsivalymą ir atleidimą. Kalbėdamas apie savo vizitą į Jordaniją popiežius Benediktas XVI prisiminė apsilankymą Jėzaus krikšto vietoje prie Jordano upės, kuri, būdama 200 metrų žemiau jūros lygio, yra laikoma žemiausia pasaulyje. Tą Išganytojo nusileidimą iki žmogiškosios žemumos patvirtina ir apaštalas šv. Paulius laiške Efeziečiams, teigdamas, kad Kristus nusileido į žemesniąsias sritis žemėje (Ef 4, 9). Perkeltine prasme tai reiškia Dievo nusileidimą Jėzaus Kristaus asmenyje į žmogiškosios būties blogio gelmę, net į neapykantos ir aklumo naktį, žmogaus nutolimo nuo Dievo tamsybę, kad ten būtų įžiebta meilės ugnis, aiškino Šventasis Tėvas. Ta šventa vieta, kaip ir Nazareto Apreiškimo bazilika, Betliejaus Gimimo grota, Jeruzalės Šv. Kapo bažnyčia liudija, kad žmonijos istorijoje Dievas visada yra Dievas su mumis. Taigi, tikėjimas nėra mitas pažymėjo Popiežius, nurodydamas į minėtas aplankytas vietas Šventojoje Žemėje, kurios yra realūs ir apčiuopiami krikščionybės istoriniai ženklai. Ta realybė sustiprina tikėjimą ypač šių dienų moralinėje ir pasaulėžiūrinėje sumaištyje. Žinojimas, kad Dievas tikrai apreiškė save ir Jėzuje Kristuje tapo kūnu ir kad Prisikėlusysis liko tikruoju Žmogumi, patvirtina, jog Viešpats yra šalia ir kad nuolat mūsų žmogiškumas yra atviras Jo malonei. Tai kartu yra ir kvietimas susitaikyti su Dievu, su savimi ir su kitais žmonėmis, aiškino Benediktas XVI. Nepažįstamo Dievo priartinimas Viena iš aktualiausių Šventojo Tėvo apžvalginio pranešimo vietų reikėtų laikyti jo pastabas apie rugsėjo mėnesį vykusią apaštalinę kelionę į pokomunistinę Čekiją, šalį, kurioje dabar dauguma gyventojų yra ateistai arba vadinamieji agnostikai. Popiežius dar kartą akcentavo žmonių, kurie yra nutolę nuo Dievo, naujosios evangelizacijos poreikį, kas turėtų būti svarbus Bažnyčios pastoracinės veiklos uždavinys visoje sekuliarizuotoje Europos visuomenėje. Nurodęs į draugiškus susitikimus su Čekijos valdžios ir kultūros pasaulio atstovais, kuriems priminė europinės civilizacijos neabejotinas krikščioniškas šaknis (ką patvirtina Prahos senųjų šventovių architektūrinis grožis), Benediktas XVI sakė, kad mes, tikintieji, turime širdyje turėti tuos žmones, kurie dabar save laiko ateistais ir agnostikais. Jis pripažino, kad tokia evangelizacija nėra paprasta, kadangi šie žmonės nenori tapti Bažnyčios misijos objektais ir prarasti savąją minties ir valios laisvę. Tačiau pati žmogiškoji prigimtis kelia Dievo klausimą, todėl jis turi būti svarbus ir net tiems asmenims, kurie nesiryžta vėl pradėti tikėti. Anot Šventojo Tėvo, pirmuoju naujosios evangelizacijos žingsniu ir turėtų būti siekimas palaikyti šį (Dievo) klausimą gyvą, kuris palaipsniui vėl galėtų tapti esminiu gyvenimo klausimu. Jis priminė Senojo Testamento pranašo Izaijo minimą pagonių kiemą tai yra tą Jeruzalės šventyklos vietą, į kurią susirinkę netikintieji gali garbinti jiems nepažįstamą Dievą. Tokį pagonių kiemą turėjo galvoje ir Jėzus, kai jis sakė, kad šventovė turi būti maldos namai visoms tautoms (Plg Mk 11, 17). Todėl ir šių dienų Bažnyčia, likdama gyvojo Dievo šventove, privalo turėti savąjį visiems atvirą pagonių kiemą, kuriame netikintieji galėtų priartėti prie jiems dar nežinomo Dievo. Bažnyčia turi palaikyti vaisingą dialogą su nutolusiais nuo tikėjimo slėpinio ir nepalikti vadinamųjų naujųjų bedievių likimo valiai. Tai turėtų būti svarbi Bažnyčios vedama tarpreliginio dialogo dalis ir aktuali dabartinių Kunigų metų tema. Mes, kunigai, turime būti pasiekiami visiems: tiems, kuriems Dievas yra artimas, ir tiems, kuriems Jis yra Nežinomas, pabrėžė popiežius Benediktas XVI. Kunigiška tarnystė tai pirmiausia bičiulystė su Dievu, ir šis artimiausių Dievo bičiulių kunigų pavyzdys ir liudijimas skatina ir kitus pajusti Dievo artumą.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |