Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Lietuviškas svetingumas po Ispanijos saule

Salomėja Maceikienė

Imantas Slėnys, Marijana Slėninė, Martine Svinnen, Gabija Puzonaitė

Seniai svajojau pamatyti Ispaniją. Neseniai ši svajonė tapo tikrove: su dukra Nijole nuvykau į šį legendomis apipintą kraštą. Iš oro uosto mus paėmė Nijolės mokiniai Andrius ir Imantas, kurie nuvežė į kurortinį miestą ant Viduržemio jūros kranto – Lloret de Mar. Čia patekome į Marijanos šeimos globą. Ši moteris ir jos šeima visą gyvenimą ir širdį atiduoda įvairių šalių, o ypač Lietuvos, jauniesiems mokiniams, vaikams, organizuoja Lietuvoje ir užsienyje festivalius. Šį kartą toks festivalis vyko Ispanijoje, Lloret de Mar kurorte.

Čia, prie jūros, vyksta ir įvairūs renginiai, ant kranto įrengta scena. Ir man teko matyti koncertą, kurį atliko Marijanos Slėnienės organizuoto moksleivių festivalio dalyviai.

Kitą dieną festivalio dalyviams autobusu buvo organizuota ekskursija į kalnus – į Monserato benediktinų vienuolyną. Ekskursijai vadovavo Andrius Slėnys, Marijanos sūnus. Bazilikoje vyko šv. Mišios, pamaldų metų giedojo garsus berniukų choras. Pasirodo, šie giesmininkai mokosi to vienuolyno muzikos mokykloje, kuri buvo įkurta XIII amžiuje ir yra viena seniausių Europoje.

Viešbutyje artimiau susipažinau su nuostabia Marijanos Slėnienės šeima. Marijana – rūpestinga motina, ji labai rūpinasi savo vaikų ateitimi. Sūnus Imantas tarptautiniuose dainų konkursuose yra laimėjęs aukščiausius apdovanojimus, nuo brolio neatsilieka ir Andrius, kuris taip pat daug laiko skiria dainavimui. Tačiau Marijana neužsidaro vien šeimos rate. Ji rūpinasi ir kitais muzikai ir menui gabiais moksleiviais ir vaikais, daugiau nei dešimt metų organizuoja festivalius įvairių tautybių dainininkams, liaudies šokių mėgėjams. Paklausiau, kas ją paskatino tokiai veiklai, kokie buvo pirmieji žingsniai šiame kilniame darbe? M. Slėninės akyse sužibo skaisčios liepsnelės. „Tai prasidėjo prieš dešimt metų, – pasakė ji. – Su pagalbininkais organizavau mokinių mados apžiūras: mokiniai ne tik demonstravo madingus drabužius, bet atliko ir meninę programą – dainavo, šoko. Tėvai šią iniciatyvą nuoširdžiai palaikė. Tai paskatino mus tobulinti veiklą. Organizavome ekskursiją į Romą. Popiežius Jonas Paulius II mus nuoširdžiai priėmė, palaimino ir pagyrė už įdomią ir naudingą veiklą. Tai ir paskatino mane organizuoti platesnį vaikų mokinių meninės kultūros kėlimo darbą.“

Žiūrėjau į ją ir džiaugiausi, kad festivalių organizatorė yra tokia entuziastė, randa kelius į vadovų kabinetus, kurie taip pat nelieka abejingi šiam svarbiam jaunimo kultūrinio estetinio ugdymo darbo barui, suteikia materialinę paramą. Atsilyginimas – nemokami koncertai.

Lloret de Mar kurorte vyko didelis koncertas. Ant jūros kranto įrengtoje scenoje mokiniai dainavo, šoko nacionalinius šokius ir rodė meninės gimnastikos numerius. Žmonės mielai stebėjo koncertą ir negailėjo aplodismentų. Beje, koncertas buvo nemokamas.

Marijana į festivalius kviečia mokinius ir iš kitų valstybių. Šiame festivalyje dalyvavo dainininkai, šokėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Estijos, Gruzijos, Kazachstano – apie 200 mokinių. Tai buvo ir graži tautų draugystės šventė, pasidalijimas savo tautos kultūros lobiais.

Prieš mums išvykstant atvažiavo nauja festivalio grupė. Gėrėjausi jų eisena mieste: festivalio dalyviai nešė savo tautines vėliavas, skanduodami savo valstybių pavadinimus. Ir taip skandavo visų valstybių, dalyvavusių festivalyje, mokiniai. Gatvėse stovėjo minios žmonių ir juos lydėjo aplodismentais.

Jau šešeri metai šių festivalių vadovas ir režisierius yra artimas Marijanos šeimos draugas Vaso Čigogidzė – jis paruošia artistus koncertui, o visą darbą atlieka Marijanos sūnūs Imantas ir Andrius. Jie yra organizatoriai, jie patys pranešinėja, organizuoja koncertus.

Keletą metų Slėnių šeimą, organizuojančią moksleivių festivalius, remia kitų valstybių, o ypač Lloret de Maro miesto valdžia. Jie parūpina viską, ko reikia veiklai: sales, muziką, viešbutį, maitinimą. Kodėl tokie festivaliai valdžios neskatinami Lietuvoje, o paliekami asmeninei iniciatyvai?.. Tūkstančiai, milijonai išleidžiami perkant kitus meno kolektyvus, dainininkus, artistus. Ar nevertėtų pagalvoti ir apie šios šeimos veiklos rėmimą? Mano nuomone, Slėnių šeimos iniciatyva verta didelio dėmesio, nes mūsų mokiniams, vaikams tokie festivaliai turėtų didelę auklėjamąją reikšmę, o kartu  populiarintų valstybę kitose šalyse.

© 2010 „XXI amžius“