| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Klaupėsi ir milicininkai Pokalbis su kino filmo Piligrimas režisieriumi
Pernai sukako trisdešimt metų, kai popiežius Jonas Paulius II pirmą kartą lankėsi savo tėvynėje. Šio vizito pagrindu lenkų režisierius dokumentininkas Andžiejus Tžosas-Rastavieckis (Andrzej Trzos-Rastawiecki) sukūrė kino filmą Piligrimas. Lenkijos katalikų savaitraštis Niedziela (Sekmadienis) savo skaitytojams padovanojo kino filmo kopijas DVD diske (230 tūkstančių egzempliorių), o filmo kūrėjas atsakė į savaitraščio klausimus.
Kokie jausmai apniko ruošiantis filmuoti pirmą dokumentinį filmą apie popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lenkijoje? Tai buvo didelis iššūkis ir nuotykis. Prisimenu, kaip dabartinis vyskupas Aloyzas Oršulikas mane perspėjo, jog gali būti ir taip, kad daugiau kino filmų man jau nebeteks filmuoti... Leido suprasti, jog sukūręs kino filmą apie popiežių Joną Paulių II pateksiu komunistų nemalonėn. Pakviečiau bendradarbiauti keturis, mano nuomone, geriausius kino operatorius. Šie metė savo užsiėmimus (vienas net atskrisdavo iš Londono), kad galėtų dalyvauti kuriant šį filmą. Dar prieš popiežiaus vizitą apvažiavau visas vietoves, kuriose turėjo apsilankyti Šventasis Tėvas. Važinėjau kartu su vienuoliu tėvu Konradu Hejmo, kuris man pasakė, kad popiežius jau baigė rašyti visus pamokslus, skirtus šiai piligriminei kelionei. Jeigu taip, pagalvojau, vadinasi, popiežius turi mums pareikšti kažką svarbaus. Nutariau gauti šių pamokslų tekstus ir jų pagrindu kurti filmą. Sumanymas pasiteisino. Jau pirmą dieną, kai Varšuvos Pergalės aikštėje popiežius aukojo šv. Mišias, 250 tūkstančių žmonių giedojo: Mes norime Dievo. Mes piliečiai, Jis mūsų karalius, Jis mūsų Viešpats. Ir visa tai vyko už 200 metrų nuo Centrinio komiteto. Įsivaizduoju, kaip jautėsi CK juk tuo metu tai buvo svarbiausia Lenkijos valdžios institucija, o pirmasis CK sekretorius buvo Lenkijos karalius. Kas pasiūlė kurti kino filmą? Tai buvo Lenkijos vyskupų iniciatyva. Labiausiai prie šio filmo kūrimo prisidėjo tuometinis kunigas A. Oršulikas. Regis, kunigas A. Oršulikas pirko 10 kilometrų kino juostos... Taip. Ir tai buvo labai didelės išlaidos Bažnyčiai ir Episkopatui. Susidarė keturios filmavimo grupės, kurios turėjo gerą filmavimo įrangą. Filmo premjera įvyko Vatikane. Kokia buvo popiežiaus Jono Pauliaus II reakcija po filmo Piligrimas peržiūros? Popiežius pamatė šį filmą savo vardo dienos išvakarėse. Padėkojo man ir kino operatoriams, bet filmo nekomentavo. Paspaudė mums rankas, o kažkas įteikė medalius tai nebuvo išskirtinis apdovanojimas, bet labai juo didžiavomės. Popiežius pats mums ant kaklų pakabino rožinius. Vėliau gyriausi, kad mane apdovanojo pats Šventasis Tėvas. Apdovanojimą įteikdamas savo žmonai pasakiau, jog tai vietoj brangakmenių. Tai buvo aukščiausias apdovanojimas, kokį gyvenime esu gavęs. Su kokiomis problemomis susidūrėte kurdamas šį filmą? Anuomet nebuvo mobilių telefonų, todėl neturėjau tiesioginio ryšio su operatoriais. Viską turėjau numatyti ir aptarti su žmonėmis iš anksto. Be to, stigo kino juostos, ją reikėjo taupyti. Dabar elektronikos laikais niekas netaupo ir to nereikia daryti, o tada juostos skirta tiek, kiek skirta ir viskas. Gavau, kaip visi Vakarų žurnalistai, penkias minutes nufilmuoti šv. Mišias. Iš pamokslo teksto turėjau greit išrinkti tai, kas, mano manymu, labiausiai tiko filmui. Reikėjo žaibiškai spręsti, nes pamokslo tekstai buvo pakankamai ilgi, ir nurodyti operatoriams, ką būtent fiksuoti juostoje. Kaip Jūsų filmavimo grupės atžvilgiu elgėsi tuometinė milicija, saugumo tarnyba? Gal buvo sabotažo bandymų? Greičiausiai sabotažo nebuvo. Turėjome specialius aukso spalvos leidimus, su kuriais galėjome filmuoti prie altoriaus. Mus visur įleisdavo. Pamenu, kad apie penktą valandą ryto važiavome į popiežiaus susitikimą su kalniečiais oro uoste, už kelių kilometrų nuo Novyj Targo miesto. Atrodė tarsi visa žemė juda kaip Akiro Kurosavos filme. Žmonės ėjo visais takais nuo horizonto iki horizonto. Pirmą kartą gyvenime mačiau tokį reginį. Ir tada atsitiko toks įvykis. Važiuojamoji kelio dalis buvo užimta pėsčiųjų žmonių. Staiga tarsi iš po žemės išdygęs milicijos kapitonas liepė mums sustoti ir neleido toliau važiuoti. Buvo likę dar 5 kilometrai kelio. Kažkuris operatorius bandė įtikinti kapitoną, kad mes kuriame kino filmą apie Šventąjį Tėvą, su savimi turime daug kino aparatūros. Tačiau milicininkui tas visai nerūpėjo. Šalia stovėjo keturi vyrai su raiščiais vietinės parapijos tvarkdariai. Vienas jų, išgirdęs mūsų skundą, priėjęs pasakė: Važiuosite tiesiai už šios minios ir už kokių 4 kilometrų pasuksite į dešinę. Kapitonas tylėjo. Buvo matyti, kad valdžia sprūsta iš CK rankų ir ginkluotam jo ramsčiui milicijai. Nesistengiau piktdžiugiškai rodyti klūpančių milicijos pareigūnų. Įdomiausia buvo matyti augantį milijonų žmonių dvasingumą, išskirtinę nuotaiką. Partinius žurnalistus ir draugus iš LJDP labiausiai domino tai, ką popiežius sakė Gniezne. O kalbėjo jis apie tai, kad Lenkija visada priklausė Europai ir netgi daugiau kūrė Europą. Be abejonės, Lenkijoje įvykiai klostėsi neįtikėtinai, žmonės turėjo viltį sulaukti permainų. Žmonės laukė permainų, bet tai nebuvo agresyvus laukimas, kaip galėjo pasirodyti. Tai buvo dvasingumas, kuris apėmė visą tautą. Stengiausi tai perteikti kino filme. Padariau, ką galėjau. Jums pavyko pagauti tų dienų nuotaiką, jausmus. Girdėjau, kad gavote iš kardinolo Višinskio knygą su įrašu. Filmą vertina žiūrovai. O įrašas toks: Dėkoju ponui Andžiejui, kuris padėjo mums perskaityti Jono Pauliaus II piligrimystės reikšmę. Dėkoju. Sunku ką nors pridurti. Šis įrašas jaudina mane iki šiol. Atrodo, kad po 30 metų nuo tos kelionės kino filmas Piligrimas primena mums ne tik Jono Pauliaus asmenybę, bet ir skatina giliau pažinti jo mokymą. Kiekvienas režisierius norėtų kurti kino filmą apie tokią istorinę akimirką. Nesu politikas, nei politologas, tačiau man atrodo, kad Jono Pauliaus II pasirodymas Lenkijoje pagreitino Solidarumo atsiradimą. Popiežius mums parodė, jog milijonai lenkų mąsto panašiai. Komunistinė sistema veikė taip, jog kiekvienas, kuris galvojo kitaip negu Centro komitetas, turėjo jaustis vienišas. O čia staiga pasirodė, jog milijonai tuo pačiu laiku verkia, tuo pačiu laiku klūpo... Tai buvo absoliučiai priešinga propagandos dėsniams ir komunistai to negalėjo numatyti. Tai buvo kažkas nepaprasto. Televizijų laidų fone, kurios ruoštos komunistams nurodinėjant, Jūsų dokumentinis filmas turėjo nepaprastą galią. Dėkoju. Stengėmės nufilmuoti tai, ką matėme, žmonių dvasingumą, o ne rodyti tai, kas leistų spręsti, kad į susitikimą su popiežiumi atėjo senyvo amžiaus žmonės. Krokuvoje pusė senamiesčio skandavo: Kur yra popiežius, ten esti laisvė, o kita pusė sveikino Joną Paulių II. Ir tokia nuotaika buvo visoje Lenkijoje. Gyvenime tokių įspūdžių neturėjau ir jau neturėsiu. Dirbome nuo 5 valandos ryto iki 22 valandos vakaro. Bet visa tai nesvarbu. Svarbiausia tai, kad sugebėjome sukurti kino filmą. Visiems, kurie dalyvavo šiame kūrybos procese, tai buvo vienas įsimintiniausių įvykių gyvenime. Ar tiesa, kad jūsų kino filmą tuo metu buvo sunku pamatyti. Kino filmas buvo rodomas bažnyčiose. Vieno susitikimo su kardinolu Višinskiu metu paklausiau, kiek bažnyčių numato rodyti šį kino filmą. Tuomet kardinolas paklausė, kiek kino salių yra Lenkijoje. Atsakiau, kad apie šimtą. Tada kardinolas pasakė, kad Lenkijoje yra 12 tūkstančių bažnyčių ir koplyčių ir jis pageidautų, kad šis kino filmas būtų rodomas kiekvienoje bažnyčioje. Kiekvienas autorius būna laimingas, jei jo kūrinį pamato maksimalus žmonių skaičius. Jei šis filmas buvo parodytas visose šventovėse, vadinasi, jis turėjo nepaprastą pasisekimą. Katalikų savaitraščio Sekmadienis redakcija kino filmą Piligrimas padaugino DVD diske net 230 tūkstančių egzempliorių ir nemokamai išdalino savo skaitytojams Lenkijoje. Dar kartą dėkoju Lenkijos vyskupams, o ypač vyskupui A. Oršulikui už suteiktą galimybę sukurti šią dokumentinę juostą, o Sekmadienio redakcijai už šio filmo tiražavimą.
Iš lenkų kalbos vertė
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |