Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Atsisveikinome su kariu savanoriu ir menininku humanistu

Karys savanoris Stasys Gudaitis

Likimo smūgiai nenuspėjami. Prieš kurį laiką sunegalavęs dainininkas, choristas, karys savanoris Stasys Gudaitis sausio 17 dieną iškeliavo į amžinybę.

Artimo žmogaus netektis visada sukrečia ir priverčia atsigręžti į kartu nueitą gyvenimo kelią. Pajuntame gėlą ir graužatį, kad nespėjome pasakyti paskutinių atsisveikinimo žodžių. Tačiau po pusę amžiaus trukusios okupacijos, net gilaus liūdesio apimti suvokiame, kad mirti ir būti palaidotam savo Tėvynėje vis dėlto yra didelė laimė.

Gudaičiai – Užnovijos krašto šeima

Stasys gimė 1928 metais. Užnovijos krašto ūkininkų šeimoje augo šeši vaikai, Staselis – pagrandukas. Jis buvo dėkingas tėvams, o ypač mamai, už pamokymus ir auklėjimą. Okupacijos metais šeimoje buvo klausomasi radijo balsų iš užsienio, tikimasi, kad anksčiau ar vėliau Lietuva atgaus laisvę ir taps nepriklausoma valstybe.

 Keturi Gudaičių šeimos vyrai išėjo į partizanus. Vyriausiasis brolis Jeronimas vargonininkavo Višakio Rūdos parapijoje, buvo šantažuojamas ir verbuojamas į slaptuosius informatorius. 1944 metais Jeronimas pasitraukė į pogrindį ir tapo Tauro apygardos partizanu, slapyvardžiu Šernas. Žuvo 1946 m. sausio 4 dieną kautynėse.

Brolis Antanas-Perkūnas – nuo 1944-ųjų tos pačios apygardos kovotojas. Apygardos vadas Mykolas Jonas su kelių kovotojų palyda vyko į Žemaitiją ir 1946 m. birželio 12 dieną Lekėčių valsčiaus Agurkiškės kaime pateko į pasalą. Įnirtingose kautynėse žuvo vadas ir palydos kovotojai Brangutė, Sakalas, Meška, Vaidila, Zuikis ir Stasio brolis Perkūnas.

Stasio svainis, sesers Klementinos vyras Zigmas Adomaitis-Vanagas – nuo 1945 metų Žalgirio rinktinės partizanas, vėliau – 34-osios kuopos vadas. Kartu su bendražygiu Gaidžiu 1948 m. vasarį žuvo kautynėse. Sesuo Klementina buvo žiauriai tardoma. Sugebėjo pabėgti iš daboklės, paskui su dviem mažametėmis dukrytėmis slapstėsi pas gimines ir pažįstamus. Artimųjų žmonių žūtys skaudžiai atsiliepė likusiems namiškiams. Sodyba – išdraskyta. Tėvai, seserys Klementina, Elenutė ir brolis Kazys slapstėsi.

Sekė brolių pėdomis

Stasys mokėsi Šakiuose, paskui tęsė mokslą Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, dainavo chore.

 Netrukus Stasys pasekė brolių pavyzdžiu ir tapo Tauro apygardos Vytenio būrio kovotoju, slapyvardžiu Husaras. Jam teko vykdyti sekimo ir žvalgybos užduotis, gabenti ginklus, sprogmenis ir šaudmenis, rinkti žinias, gabenti ir platinti pogrindžio spaudą. Stasys gebėjo neparodyti skausmo ir nerimo, sąžiningai atliko per ryšininką gaunamus partizanų štabo pavedimus.

1946 m. liepą Stasys kartu su choristais išvažiavo į Dainų šventę Vilniuje. Jis dar nežinojo, kad būrys išduotas. Husarą suėmė sostinėje. Okupacinio MVD karo tribunolo teismo farsas vyko Vilniuje 1949 m. lapkričio 29 dieną. Keturi vyteniečiai buvo nuteisti mirties bausme ir sušaudyti Vilniuje KGB pastato rūsyje, septyniems skirta po dešimt metų lagerio, o du kovotojai po „apdorojimo“ užverbuoti ir paleisti. Pastarieji čekistų užduočių nevykdė ir pasitraukė į pogrindį. Stasiui mirus iš trylikos 1946 metais sulaikytų vyteniečių liko gyvas tik vienas – šio nekrologo autorius.

Numeruotųjų pašnekesiai

Stasys dirbo katorgos darbus Archangelsko, Komijos ir Intos lageriuose. 1949 metų pavasarį politiniai kaliniai buvo perkelti į griežtojo režimo lagerius ir sunumeruoti. Vergų numeravimas, matyt, spartino komunizmo statybos eigą. Stalino epochoje GULAG‘o belaisvių darbas sudarė ženklią sovietų ekonomikos dalį. Katorgos vargai taigoje, sužeistas stuburas, šaltis ir badas palaužė sveikatą – išsivystė stuburo tuberkuliozė. Tada jis pateko į Abezės invalidų lagerį, keletą metų gulėjo ligoninėje, mokėsi anglų kalbos, bet ypač jam naudingi buvo pokalbiai su Lietuvos šviesuoliais, kuriuos čekistai buvo sugrūdę į lagerį „perauklėjimui“. Stasiui teko bendrauti su profesoriais L. Karsavinu ir A. Žvironu. Pastarasis pastebėjęs Stasio kruopštumą ir domėjimąsi filosofija jam patarė: „Žiūrėk, kokia mūsų aplinka. Stenkis išlikti toks, koks esi, ir tai bus didžiausias tavo pasiekimas“. Ne mažiau turiningi buvo pasivaikščiojimai ir pasikalbėjimai su profesoriumi Levu Karsavinu. „Atsimenu, kad profesorius buvo sukūręs naujadarą upšas. Tai žmogus, kurio elgesys priklauso nuo ūpo, kuris gali bet kokią beprotybę padaryti“, – pasakojo Stasys. Abezės ligoninėje Stasiui teko bendrauti ir su disidentu klieriku Alfonsu Svarinsku, tuomet ėjusiu felčerio pareigas.

GULAG‘o Alma Mater

Stasys gerai suvokė, kad kabintis į gyvenimą reikia pačiam, o sovietijoje buvusiam zekui (zakliučionij – z/k, kalinys, rus. lagerio žargonas), neturinčiam jokios specialybės, labai sunku. Po Stalino mirties lagerių režimas šiek tiek sušvelnėjo. Susibūrė dvidešimties vyrų chorelis. Tautiečiai buvo pasiilgę lietuviško žodžio ir dainos. Stasys mena, kad atsirado ir Maironio „Pavasario balsų“ eilėraščių rinkinys, išverstas į rusų kalbą. Lagerio draugas Stasiui išdrožė smuikelį. Paskui atsirado nedidutis akordeonas. Tad Abezės invalidų lageryje lietuviai ir padainuodavo, ir pamuzikuodavo, Stasio žodžiais tariant, ne tik tautiečiams, bet ir „visam lagerio internacionalui“. Stasys prisiminė, kad lagerio „kūmui“ (operiui) jie pateikdavo tinkamai „išverstus“ lietuvių dainų tekstus. Kūmas nekibdavo, bet kai per Velykas zekai sugiedojo giesmę, kurioje skambiai kartojosi „Aleliuja!“, choro veikla buvo nutraukta.

Gerbti humanizmo principus

S. Gudaitis atkakliai ir nuosekliai siekė užsibrėžtų tikslų. Dirbdamas baigė Vilniaus konservatoriją, vadovavo chorams, pats dainavo chore ir vokaliniame ansamblyje „Girių aidas“, Mokslų akademijos chore, dirbo pedagoginį darbą Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje ir Vilniaus konservatorijoje. Nevengdavo ir solo partijų.

Stasys užaugino dukrą Aušrą, sūnų Dainių, sulaukė dviejų vaikaičių.

Velionis laisvės kovų veteranas, karys savanoris, išgyvenęs badmiriavimą, katorginį darbą ir patyčias GULAG‘e, turėjęs sveiko humoro jausmą ir aiškią pilietinę savimonę, darbavosi tautinės kultūros baruose okupacijos metais ir atkūrus Nepriklausomybę. Jis gerbė humanizmo principus ir jų laikėsi visur ir visada.

Mielas bičiuli ir bendražygi Stasy, kasdienybėje ir šventėse mums truks Tavęs ir Tavo padrąsinančios šypsenos. Tebūnie lengva Tau gimtinės žemelė.

Bendražygių, bendradarbių ir bendraminčių vardu

Edmundas Simanaitis,
(GULAG‘o pasas ŃĮ-245)

© 2010 „XXI amžius“