|
Kontroversijos
Lietuvos valdančiuosiuose sluoksniuose vyksta staigūs pokyčiai. Pernai rugpjūtį netikėtai atleisti du VSD generalinio direktoriaus P. Malakausko pavaduotojai. Praėjus nedaug laiko atleistas ir pats direktorius. Visus šiuos pakeitimus inicijavo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Seimo specialiai komisijai nagrinėjant vadinamąjį CŽV kalėjimų Lietuvoje klausimą Prezidentė staiga atšaukė Lietuvos ambasadorių Gruzijoje Mečį Laurinkų, pareikalavusi, kad jis išvyktų iš Gruzijos per 24 valandas. Nors daugelį apžvalgininkų nustebino toks reikalavimas, nieko neįprasto čia nėra dar visai neseniai Sovietų Sąjunga iš savo imperijos sostinės išvydavo vieną ar kitą neįtikusį užsienio diplomatą, apkaltinusi jį šnipinėjimu. Tiesa, šiuo atveju taip buvo pasielgta su savosios šalies diplomatu, bet, kaip sakoma, nieko nėra amžino aplinkybės ir įpročiai keičiasi.
Kitas akibrokštas laukė Vyriausybės Prezidentė netikėtai pareikalavo užsienio reikalų ministro V. Ušacko atsistatydinimo, kaip praradusio jos pasitikėjimą. Nepasitikėjimo stoką suprato ir A. Kubiliaus vadovaujama koalicija, pripažinusi prezidentės reikalavimo teisėtumą. (O gal pasiūlymas atleisti ministrą atėjo iš pačios Vyriausybės?..) Tiesa, pats ministras taip ir nesuprato, už ką buvo priverstas atsistatydinti jis teigia, kad Prezidentė jau nuo rugsėjo mėnesio su juo nekalbėdavo, nekviesdavo į pasitarimus ir nenurodydavo, kaip elgtis užsienio politikos klausimais. Tad ministras gal ir savavaliaudamas sau leido išsiųsti notą Baltarusijai, atsisakiusiai perduoti Lietuvai nusikaltimais prieš Lietuvos valstybę kaltinamus Baltarusijos asmenis. Juk Prezidentė buvo aiškiai pasakiusi, kad tokius klausimus reikia spręsti mandagiai politinėmis priemonėmis, pasikviečiant, pavyzdžiui, Baltarusijos prezidentą iki gyvos galvos A. Lukašenką į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Ir būtinai su Rusijos prezidentu Medvedevu juk jie politiniais klausimais gerai sutaria. Gal visai neatsitiktinai B. Lubio finansuojamame laikraštyje pasirodė svarstymų, kad A. Lukašenka labiausiai atitinka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Didžiojo kunigaikščio įvaizdį. Tad visai netektų stebėtis, jeigu politinėje erdvėje pasirodys planai apie artimą, istoriškai pagrįstą dviejų kaimyninių valstybių sąjungą. Tokiame istoriniame kontekste gerai įsikomponuotų ir LSDP su jos nesenu vadovu G. Kirkilu, kurio portretas lyg netyčia atsirado istorinio Žalgirio mūšio paveiksle. Tiesa, iš paprastų žmonių girdime: kaip mūsų Prezidentė drįso pasikviesti Medvedevą ir Lukašenką į Kovo 11-osios minėjimą? Tai klausdami, jie sumirksi akytėmis juk kažkodėl mūsų politiniai vadai nepareiškė nuostabos dėl tokio Prezidentės kultūringumo. Išties nei Uspaskicho partija, nei Tėvynės sąjunga neprieštarauja Prezidentės sprendimui: politikai supranta, kad kaimynus reikia gerbti. Tiesa, anksčiau tokios pagarbos stigo, net stipriai pabardavo Rusijos vadus ir dėl to gaudavo pylos nuo vietinių komunistų. Beje, Grybauskaitės dalyvavimo klausimas gegužės 9-ąją Maskvoje vyksiančiose iškilmėse dar nesvarstytas.
Grįžtant prie užsienio reikalų ministro klausimo, tenka pastebėti, jog vienas žymiausių Lietuvos politikų, Europos Parlamento narys V. Landsbergis sako, kad Prezidentė nepasitikėjimo ministru priežasčių aiškinti neprivalo jeigu nepasitiki, taip ir reikia. Tiesa, Europos Komisijoje daug kas stebisi be nuobaudų, tik pagyrimus diplomatinėje srityje užsitarnavęs žmogus staiga tampa netinkamas. Kita vertus, toks Prezidentės staigus nepasitikėjimas suprantamas EK nariai dažnai matydavo buvusios komisarės staigius viražus, todėl netgi labai džiaugėsi, kai ji nusprendė kandidatuoti į prezidento postą. Tačiau net paskutinius Prezidentės žingsnius aiškinant ūmiu charakteriu (kai kas tai nepagrįstai vadina diktatoryste) galima kelti klausimą argi Prezidentės netenkino ministro pritarimas ES politikams įvesti bevizį Rusijos piliečių įvažiavimą į ES? Toks sprendimas būtų atitikęs ir Prezidentės draugiškos politikos su Rusija planus.
Dabar Vyriausybei ir valdančiai koalicijai tenka spręsti klausimą kokį kandidatą siūlyti į užsienio reikalų ministro postą. Pirmadienį koalicija turėjo apsispręsti dėl kandidatūros. Kandidato kėlimo pirmenybė priklauso TS-KLD. Visuomenę sujaudino pasigirdę planai į užsienio politikos vairininko postą kelti vieną mažai žinomą, bet diplomatinėje sferoje įsitvirtinusią asmenybę, kurios lojalumas Lietuvos nepriklausomybei yra labai abejotinas jos vyras okupacijos metais dirbo KGB vadovaujamoje šmeižto kampanijoje prieš išeivijos politikus, o tėvas ir senelis buvo KGB agentai ir rinko kaltinamąją medžiagą prieš tremtinius ir politinius kalinius. Reikia manyti, kad kanditatūra nebuvo rimtai svarstoma. Be to, tada Lietuvos politinėje valdžioje dar labiau sustiprėtų moteriškoji įtaka, o tai jau kelia nuostabą netgi labai emancipuotos visuomenės daliai.
Baigus tyrimą dėl galimo viceministro kyšininkavimo arba paaiškėjus daugiau bylos detalių, prezidentė Dalia Grybauskaitė gali kelti Sveikatos apsaugos ministerijos vadovų politinės atsakomybės klausimą. Kažkaip nesiseka mūsų valdžiai: pradėjus suiminėti merus ar merų pavaduotojus, įtariamus neteisėtais sandoriais ir kyšių ėmimais, nusikalstamos gijos atėjo net iki viceministrų. Koalicijos siekis stiprinti savo pozicijas naujai susikūrusia Krikščionių partija vargu ar išspręs valdžios moralumo klausimą. Aišku, ministro išvijimas dar labiau sustiprintų entuziastingą pasitikėjimą Prezidente, tačiau tokie viražai valdžioje tik rodo valstybėje plintančias vėžio metastazes. Tų metastazių priežastis taip ir neįvykusi liustracija bei beatodairiškas ne tautai, o saviems interesams dirbančių asmenų įtraukimas į valstybės reikalus. Ar ne laikas iš pagrindų gydyti vėžį, žlugdantį mūsų valstybę?
© 2010 XXI amžius
|