Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Apie naujųjų laikų pagonis, kryžius ir gėjų paradus

Mūsų visuomenę kankina daug sopulių: ir didėjantis skyrybų skaičius, ir mažėjantis gimstamumas, ir negimusios gyvybės žudymas (abortai), ir santuoką pakeičiančios įvairios „partnerystės“ formos. Vis dažniau nusigręžiama nuo tradicinės šeimos ir krikščioniškų vertybių. Tai būdinga ne tik pasauliui atsivėrusiai Lietuvai, bet ir visai krikščioniškajai Europai. Krikščioniškieji principai ir reikalavimai tampa nepopuliarūs europiečiams, o tarp jų plinta kitos ideologijos ar religijos.

Lietuva, Vakaruose garsėjusi kaip tvirtai katalikiška „respublika“, perima negatyvias antikrikščioniškas tradicijas. Kartais atrodo, kad grįžtame į ikikrikščioniškus laikus, net į pagonybę. Ir tą rodo ne tik krikščioniškųjų vertybių nepaisymas. Pagonybė, arba ikikrikščioniškoji kultūros supratimas, tampa vis populiaresnė tarp tam tikros visuomenės dalies. „XXI amžiuje“ paskelbus straipsnį apie rengiamą kontraversišką paminklą Veliuonoje, kilo šurmulys, tuoj pat sureagavo garbus pagonybės (baltų tikėjimo) išpažinėjas Jonas Trinkūnas, atsiuntęs į redakciją savo atsiliepimą į G. Baliukonytės straipsnį („XXI amžius“, 2010 01 08, Nr. 2). Nors jo mintys gana nuosaikios, tačiau atsiliepimo pabaigoje jis nesusilaiko nuo įžeidžiančių žodžių: esą Velionos paminklo priešininkai, t. y. „XXI amžius“, jo autoriai, kitokio paminklo šalininkai, „atlieka kryžiuočių misiją“. O kryžiuočiai, J. Trinkūno manymu, buvo žudikai, siekę sunaikinti mūsų protėvius-pagonis, „turėjusius savo dievus ir deives“. Atsiliepimo autorius būtent pagonims suteikia teisę savo dievus ginti, bet akivaizdžiai atima teisę ginti savqjį tikėjimą krikščionims. Spausdinome šį garbaus „pagonio“ atsiliepimą, rizikuodami užsitraukti kai kurių aršių krikščionių (arba tokius vaidinančių) rūstybę – kas žino, ar nepasipils skundai net iki Vatikano. Taigi, ne tik „pagonys“, bet ir mes, katalikiškas laikraštis, galime patirti piktų „kryžiuočių“ puolimą. Betgi manome, kad suteikdamas „pagoniui“ teisę pasisakyti, krikščioniškas laikraštis elgėsi padoriai, nenusikalsdamas sąžinei.

Dar didesnis puolimas prieš „XXI amžiuje“ pasirodžiusį straipsnį apie paminklą Veliuonoje pasirodė internetiniame portale „Delfi“. Jonas Vaiškūnas, kuris, pasirodo, besąs Etninės kultūros globos tarybos narys,  puola straipsnio autorę už pareikštą nuomonę apie paminklą Velionai. (Beje, šis Etninės kultūros globos tarybos narys net nežino, kad paminklas yra ne miesteliui Veliuonai, bet mirties deivei Velionai.) Reikia pastebėti, kad G. Baliukonytė nepasisakė nei už paminklą, nei agitavo prieš jį. Ji netgi pateikė konkursą laimėjusio skulptoriaus Eriko Daugulio skulptūrinę kompoziciją, ją išnagrinėjo. Nieko nuostabaus, kad „XXI amžiuje“ išspausdinus reikšmingą medžiagą, žmonės parodė didelį susidomėjimą: sausio 18-ąją į Veliuonos kultūros namų salę susirinko, kaip praneša pats J. Vaiškūnas, tiek daug žmonių, kad tokio gausaus veliuoniškių sambūrio nėra buvę nuo Sąjūdžio laikų. Pasak J. Vaiškūno, paminklui priešinasi tik dvi vietinių intelektualų šeimos su keliais bendraminčiais, kaltindami idėjos autorius bei Veliuonos seniūną „stabų“ kūrimu bei garbinimu. Jam nepatinka „XXI amžiuje“ išsakyta veliuoniškių mintis, kad vietoj skulptūros Velionai labiau tiktų statyti Marijos statulą pagal Veliuonos madonos XV amžiaus medinę statulą, kuri primintų Evangelijos žinią tūkstantmetei Lietuvai... O kodėl gi ne – juk reikia pripažinti tą faktą, jog Lietuva vis dėlto jau arti tūkstančio metų yra krikščioniškas kraštas, nors ir su tam tikromis „pagonystės apraiškomis“, prieš kurias pasisako Bažnyčia. Tad kam laidyti strėles dėl kažkokių deivių? Ir apskritai, kaip pastebi pats J. Vaiškūnas, karas su kryžiuočiais baigėsi prieš 600 metų pergale prie Žalgirio. Tad kam tos ietys į pralaimėjusius „kryžiuočius“? Ir apskritai – ar garbiems pagonims Trinkūnui ir Vaškūnui nenusibodo krikščionybę išpažįstančius ir ją ginančius žmones vadinti juodinančiu kryžiuočių terminu? Šitoks senųjų laikų supratimų perkėlimas į šias dienas visiškai nelogiškas. Dar vienas svarbus momentas – „pagoniškos“ Veliuonos skulptūros statyba labiausiai suinteresuoti nevietiniai žmonės – verslininkas Džonas iš Danijos bei tekstilininkė Izabelė Nilsonai, jau surinkę 8 tūkstančius litų.

Apie pragaištingą moderniosios pagonybės įtaką visuomenei Lietuvoje žinome nedaug, nors visada jaučiame. Šią savaitę Lietuvoje lankosi gotų ir satanistinio metalo grupių muzikos poveikį jaunimui tyrinėjantis kunigas Benoīt Domergue. Seime (kur, beje, dalyvavo tik dešimt Seimo narių) ir susitikimuose su Vilniaus, Panevėžio ir kitų miestų visuomene jis perspėjo apie pavojus, kuriuos gali patirti jaunimas, internete radęs vadinamąsias juodąsias mišias ir masinius žmonių kankinimus. Tokie žaidimai gali turėti mirtinų pasekmių, įspėja Lietuvos egzorcistų asociacijos kvietimu mūsų šalyje viešintis dvasininkas. Svečias su savo komanda tyrinėjo šimtus satanistinių svetainių, kurių vis daugėja. Tarp augančių jaunimo savižudybių priežasčių egzorcistas mini ne tik socialines priežastis, dėl kurių jo pažįstami gotai ar metalistai sako nebenorintys gyventi. „Jei žmogus valandų valandas žaidžia kompiuterinius žaidimus ar klauso tam tikros muzikos, jis gali būti taip apkvailintas, kad gali padaryti bet ką. Technologija – nuostabus dalykas, tačiau turime išmokti ja naudotis“, – sako dvasininkas egzorcistas. Primindamas, kad 13–14 metų žmogus turi ne tik stiprų poreikį išsikrauti, bet ir natūralų polinkį į sunkias patirtis, B. Domergue pripažino, kad tėvams ir mokytojams tai rimtas iššūkis. Tam, kad jaunuolis „išeitų iš savęs“, sukurta ištisa industrija. „Tai aukšti decibelai, šviesos, narkotikai. Transo reiškinys savaime nėra blogas dalykas, tačiau kai jį vienu metu patiria keli tūkstančiai žmonių, gali kilti rimtų problemų“, – perspėja egzorcistas. (Šiandien ryte B. Domergue lankosi Panevėžio vyskupijos kurijoje, o 17.30 val. – Kaune, Vytauto Didžiojo universitete.)

Taigi naujųjų laikų pagonybė žymiai pavojingesnė nei mūsų senoji, dėl kurios vis dar laužomos ietys. Beje, jiems, naujiesiems pagonims, talkina ir kai kurie Seimo nariai, pasipriešinę Užsienio reikalų komiteto (URK) priimtai pozicijai paremti Italijos katalikus kovojant už teisę mokyklose kabinti Kristaus kančios simbolį kryžių. Neseniai Seimo URK  pareiškė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtas sprendimas esą kryžiaus kabinimas mokyklose kertasi su tėvų teise auginti vaikus pagal savo įsitikinimus kelia klausimą dėl ketinimų išstumti religinę dimensiją iš viešojo gyvenimo erdvės bei varžo tikinčiųjų teises. Bet ir šiam pareiškimui kai kurie seimūnai pasipriešino. Akivaizdus ateistinės beveik 50 metų trukusios okupacijos poveikis mūsų visuomenei – Seimo URK pareiškimui nepritarė ne tik krikščionybės neišpažįstantys J. Karosas ar A. Valinskas, bet ir kataliku save laikantis V. P. Andriukaitis. Šios antikatalikiškos nuotaikos ateina ir į Lietuvos mokyklas – pasirenkančių lankyti tikybos pamokas vis mažiau, ypač vyresnėse klasėse. Nuostabą kelia ir prezidentės D. Grybauskaitės patarėjos švietimo, mokslo, kultūros bei nevyriausybinių organizacijų klausimais Virginijos Būdienės pareiškimas, kad Lietuvoje vykstanti kova dėl kryžių mokyklose „nuteikia keistai“ – esą kai kuriems konservatoriams ir jų bendraminčiams mokyklose būdingas sovietmečiu diegtas nedemokratinis ir nehumanistinis požiūris į švietimą.

Viena realiausių šių laikų pagonybės atmainų, ateinanti į Lietuvą per Europą, yra gėjų ir lesbiečių „kultūra“, kuri pasireiškia jų rengiamais paradais.  Vilniaus meras, praėjusią savaitę su kardinolu A. J. Bačkiu aptaręs piligrimų tradicijų diegimą sostinėje ir kryžiaus, kaip krikščioniško simbolio išlikimą sostinės mokyklose, sakėsi dar nenusprendęs dėl gėjų reikalavimo surengti tarptautinį paradą Vilniuje, bet jau tą pačią dieną davė sutikimą. Tokiomis savo partijos nario nuostatomis pasipiktino ne tik sostinės tarybos opozicija, bet ir TS-LKD nariai Seime. Bet tik kai kurie.

Belieka tikėtis, kad sovietinės ateistinės priespaudos metais krikščionybę puoselėjusi Lietuva, nepaisant pagoniškosios ar gėjų „kultūros“ ekscesų, išlaikys savo krikščioniškąsias tradicijas. Tam tikrai pritaria sveikoji tautos dalis.

© 2010 „XXI amžius“