Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

„Autentiško šventumo milžinas“

Popiežius Benediktas XVI apie šv. Pranciškų

Mindaugas BUIKA

Popiežius suteikia palaiminimą bendrosios audiencijos dalyviams

Šv. Pranciškus Asyžietis

Bažnyčios atnaujinimas bendrystėje su hierarchais

Iš popiežiaus Benedikto XVI bendrųjų trečiadienio audiencijų katechetinių pokalbių apie viduramžių žymiuosius teologus ir šventuosius ypač didelio susidomėjimo susilaukė jo komentaras apie šv. Pranciškaus Asyžiečio (1181–1226) gyvenimą ir darbus. Sausio 27 dienos susitikime kalbėdamas apie šį didžiausios Katalikų Bažnyčios vienuolijos įkūrėją, Šventasis Tėvas jį pavadino autentiško šventumo milžinu ir sektinu pavyzdžiu. Kitas svarbus katechezėje iškeltas šv. Pranciškaus veiklos aspektas – tai siekimas atnaujinti Bažnyčią bendrystėje su hierarchais bei palaikant dialogą su kitomis religijomis – ypač islamu.

Pradėdamas pokalbį Popiežius priminė šv. Pranciškaus (Džovanio Bernardonės) dvasinio atsivertimo procesą. Linksmas ir nerūpestingas  turtingo Asyžiaus prekeivio sūnus, jaunystėje mėgęs triukšmingus bohemos sambūrius, kare patyręs belaisvio dalią ir ligą, grįžęs namo atsisako savo ankstesnio gyvenimo būdo. Žinoma, esminį vaidmenį čia turėjo patirti regėjimai, susitikimas su Nukryžiuotuoju sunykusioje Šv. Damijono bažnytėlėje, kurioje Kristus nuo kryžiaus jį pakvietė: „Eik, Pranciškau, atstatyk mano griūvančią bažnyčią“.

Be abejonės, šventasis tuoj pat savo rankomis suremontavo bažnytėlės pastatą, tačiau tame kvietime, pasak Benedikto XVI, reikia įžvelgti ir gilų simbolizmą. Šv. Pranciškus buvo pašauktas atnaujinti visą Katalikų Bažnyčią, kuri XII amžiaus pradžioje išgyveno dramatišką nuosmukį. Paviršutiniškas, realiam gyvenimui neturintis įtakos tikėjimas, dvasininkijos uolumo ir atsidavimo stoka – būdingi tuometinio bažnytiškumo bruožai. Tai buvo vidinė bažnyčios destrukcija, skatinusi vienybės mažėjimą ir  erezinių sąjūdžių atsiradimą. Jos neatidėliotinam atnaujinimui buvo reikalingas radikalus tikėjimo liudijimas ir begalinė meilė Kristui, kuria po atsivertimo tiesiog liepsnojo šv. Pranciškus.

Minėtą regėjimą, įvykusį 1205 metais, reikėtų sieti su 1207-aisiais tuometinio popiežiaus Inocento III patirtu pranašišku sapnu, kuriame jis regėjo griūvančią Romos vyskupijos pagrindinę Laterano Šv. Jono baziliką. Šią pagrindinę Katalikų Bažnyčios šventovę nuo visiško suirimo gelbsti savo pečiais parėmęs nežymus vienuolis, kurį pats Inocentas III vėliau atpažino Vatikane apsilankiusiame šv. Pranciškuje. „Inocentas III buvo galingas Popiežius, pasižymėjęs išskirtinėmis teologinėmis žiniomis ir politine įtaka,  tačiau ne jam buvo skirta atnaujinti Bažnyčią, bet mažam ir nereikšmingam vienuoliui, Dievo pašauktam šv. Pranciškui“, – kalbėjo Šventasis Tėvas bendrosios audiencijos dalyviams.

Jis pažymėjo, kad šv. Pranciškus nesiekė atnaujinti Bažnyčios be Popiežiaus ar eidamas prieš jį (kaip tai darė vėlesnės Reformacijos veikėjai bei sektų kūrėjai) – jis liko bendrystėje su šv. Petro įpėdiniu ir kitais hierarchais.

 Tai svarbi sąlyga, kad naujųjų charizmų, kurias nuolat žadina Šventoji Dvasia, veikimas Bažnyčios stiprėjimui būtų sėkmingas, ką puikiai suprato ir Asyžiaus šventasis. Netrukus, 1209 metais, jis kartu su grupe savo pirmųjų bendražygių, naujojo dvasinio sąjūdžio kūrėjų, aplankė popiežių Inocentą III ir buvo jo tėviškai priimtas. „Šventųjų gyvenime nėra priešingumo tarp jų pranašiškos charizmos ir bažnytinio valdymo charizmos, – aiškino katechezėje popiežius Benediktas XVI. – Jeigu kartais kokia įtampa susidaro, reikia kantriai laukti to laiko, kai Šventoji Dvasia viską sutvarkys“.

Veiksminga misijos ar dialogo vienybė

Šventasis Tėvas nurodė į XIX ir XX amžiaus ideologines pastangas sukurti „istorinį Pranciškų“, kuris neturėtų nieko bendra su minėtąja pranciškoniškąja tradicija. Tai panašu į siekį sukurti „istorinį Jėzų“, kuris neturėtų ryšio su Evangelijos ištakomis ir tradicija. Tas „istorinis Pranciškus“ nebūtų Bažnyčios žmogus ir stengtųsi Dievo tautą atnaujinti be kanoninių rėmų, be bendrystės su bažnytine hierarchija, o tik per santykį su Kristumi. Iš tikrųjų šv. Pranciškus turėjo stiprius ryšius su Jėzumi ir iš pradžių negalvojo kurti ordino pagal kanonines normas. Tačiau klausydamas Dievo Žodžio ir būdamas klusnus Kristui, jis suprato, kad atsinaujinimas gali būti tik Bažnyčios bendrystėje, kuri remiasi apaštalų įpėdinyste, sakė popiežius Benediktas XVI. Šventasis suprato, kartais neišvengdamas kančių ir skausmo, kad viskas privalo turėti savo tvarką ir kad Bažnyčioje įstatymai yra privalomi atsinaujinimo formacijai.

Aptardamas šv. Pranciškaus veikimo rezultatus, popiežius Benediktas XVI priminė, kad vienuolija buvo įkurta Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės bažnyčioje, žinomoje Porciunkulos vardu, kuri iki šiol yra pranciškoniškojo dvasingumo pagrindinė šventovė. Asyžiaus šventojo keliu žengė jo bendražygė šv. Klara, įkūrusi  Vargingųjų klaritiečių vienuoliją, žinomą šventais darbais. Popiežiaus Inocento III įpėdinis Honorijus III savo bule „Cum dilecti“ 1218 metais pripažino pranciškonų vienuoliją, žinomą Mažesniųjų brolių ordino (lot. Ordo Fratrum Minorum, OFM) vardu, ir ji pradėjo savo misiją įvairiose Europos šalyse bei kituose kontinentuose. (Dabar pranciškonų šeimai priklauso daugiau kaip 30 tūkstančių vienuolių.)

Svarbus šv. Pranciškaus veiklos bruožas, kurį išskyrė popiežius Benediktas XVI praėjusios savaitės bendrosios audiencijos katechetiniame pokalbyje, yra jo nuopelnai tęsiant dialogą su islamu. Gavęs Vatikano leidimą, jis 1219 metais  nuvyko į Egiptą ir susitiko su sultonu Meleku el Kameliu. Jam netgi buvo leista toje šalyje skelbti Jėzaus mokymą. „Aš noriu pabrėžti, kad šis šv. Pranciškaus gyvenimo epizodas labai savalaikis“, – kalbėjo Šventasis Tėvas, nurodydamas į XIII amžiaus krikščionių ir islamo susidūrimus, vadinamuosius kryžiaus žygius į Palestiną, siekiant iš musulmonų atkariauti Šventąją Žemę.

Tačiau šv. Pranciškaus, kuris rėmėsi tik savo tikėjimu ir vienuolišku kuklumu, kelias buvo žymiai sėkmingesnis. Kryžiuočiams  galutinai pralaimėjus Palestinoje, turkai pranciškonams leido ten likti ir prižiūrėti šventąsias vietas. Tuo pagrindu buvo sukurta iki šiol veikianti Šventosios Žemės pranciškonų kustodija, kurios nuopelnus popiežius Benediktas XVI su dėkingumu priminė bendrosios audiencijos dalyviams. „Tai pavyzdys, kuris ir šiandien turi įkvėpti krikščionių ir musulmonų santykius: dialogą reikia skatinti tiesa, abipuse pagarba ir supratimu“. Šiemet spalio mėnesį Vatikane įvyksiančioje Artimiesiems Rytams skirtoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje šv. Pranciškaus pavyzdys, matyt, taip pat bus prisimintas.

Šventumas, kunigystė ir pagarba kūrinijai

Šv. Pranciškus buvo kanonizuotas praėjus vos porai metų po jo mirties – 1226-aisiais, todėl popiežius Benediktas XVI dar kartą priminė šventųjų liudijimo svarbą. „Šventieji yra geriausi Biblijos interpretatoriai“, – sakė Popiežius, pažymėdamas, kad savuoju gyvenimu įkūnijant Dievo Žodį, jis tampa daugiau nei patrauklus – jis realiai mums kalba. Asyžiaus šventasis, kuris buvo tikru gyvuoju Kristaus atvaizdu dėl savo tobulo išorinio ir vidinio neturto kultivavimo pasiekė visišką laisvę. Šiuo savo pavyzdžiu jis kviečia ir mus per vidinio neturto praktikavimą „augti pasitikėjime Dievu, taip pat vienijant blaivų gyvenimo būdą ir atsiribojimą nuo materialinių gėrybių“.

Benediktas XVI taip pat atkreipė dėmesį į reikšmingą faktą, kad šv. Pranciškus, nors gyveno labai asketiškai ir kukliai, buvo linksmas džiaugsmo žmogus ir šiuo savo džiugesiu bei švelnumu darydavo laimingais tuos, su kuriais bendraudavo. „Tarp šventumo ir džiaugsmo egzistuoja gilus ir neišardomas ryšys“, – tvirtino Popiežius. Todėl per šv. Pranciškaus liudijimą galima suprasti tikrosios laimės paslaptį: tai tapimas šventais, artimais Dievui.

Šiemet celebruojamais Kunigų metais yra svarbi šv. Pranciškaus paskata dvasininkams šv. Mišių aukoje sutelkti dėmesį į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus švenčiausiojo Kūno ir Kraujo tikrąjį aukojimą. Pranciškonų šaltiniai nurodo tokį jaudinantį jo pasisakymą: „visa žmonija persiima dievobaimingumu, visa visata dreba, o dangus džiūgauja, kai prie altoriaus kunigo rankoje laidojamas Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“. Dėl tos Eucharistijos aukojimo dovanos kunigai visada turi būti ypatingai gerbiami, net ir tais atvejais, kai dėl asmeninio elgesio jie gal ir nėra to labai verti. Bet tai kartu paskata ir kunigams siekti šventumo: „brangūs broliai kunigystėje, niekada neužmirškime šio mokymo: Eucharistijos šventumas kviečia mus būti tyrais, gyventi darnoje su tuo slėpiniu, kurį švenčiame“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.

Baigdamas katechezę Popiežius iškėlė dar vieną žinomą šv. Pranciškaus dvasingumo savybę – pagarbą kūrinijai. Dėl to prieš trisdešimt metų popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė kūrinijos dangiškuoju globėju. Yra netgi siūlymų šv. Pranciškaus liturginę šventę, spalio 4-ąją, kasmet minėti ir kaip Pasaulinę ekologijos (kūrinijos globos) dieną. „Šis mokymas taip pat yra labai aktualus“, – sakė popiežius Benediktas XVI, primindamas, kad ekologiniams klausimams jis skyrė nemažą dalį savo socialinės enciklikos „Caritas in veritate“ bei kreipimąsi 2010 metų Pasaulinei taikos dienai. „Šv. Pranciškus nurodo mums, kad kūrinijoje veikia Kūrėjo išmintis ir geranoriškumas. Jis suprato gamtą kaip kalbą, kuria Dievas kreipiasi į mus. Joje realybė tampa skaidri ir mes galime kalbėti iš Dievo ir su Dievu“, – aiškino Šventasis Tėvas.

© 2010 „XXI amžius“