Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Okupaciniai sindromai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Pastaruoju metu Lietuvoje vykstantys įvykiai verčia suabejoti, ar mūsų šalyje veikia demokratijos ir teisinės valstybės dėsniai. Garsiojoje pedofilijos byloje įvyko kritinis lūžis – stengiamasi išsukti nuo atsakomybės tiek A. Ūsą, tiek jo bendrininkę L. Stankūnaitę. Vasario 1 dieną prieš pedofiliją ir kai kurių pareigūnų aplaidų darbą prie Kauno apygardos prokuratūros protestavusiems piliečiams gresia nemenkos baudos. Galimas baudų dydis – net iki 5 tūkstančių litų. Toliau dar gražiau – po kai kurių teisėsaugos pareigūnų spaudimo teko pašalinti vasario 2 dieną svetainėje www.demokratija.eu publikuotą straipsnį „Prie prokuratūrų vyko protesto akcijos“, kuriame buvo išsamiai informuota apie vasario 1 dieną Kaune ir Vilniuje vykusias protesto akcijas. Straipsnis svetainėje prabuvo tik kelias valandas. Nejaugi grįžta cenzūros laikai? Kur dingsta žodžio laisvė? Nejaugi taikūs piliečiai negali susirinkti ir pasitarti svarbiais klausimais? Juk vasario 1 dienos piketo dalyviai stovėjo ramiai, bendravo tarpusavyje, nedaužė langų, nelaužė durų, nieko nemušė. Bandantiems persekioti taikius piliečius pareigūnams reikėtų prisiminti nuo mafijos klanų rankos žuvusius savo kolegas – G. Sereiką, V. Kazlauskaitę, S. Piskunovą, J. Abromavičių, V. Pociūną. Juk ir prie prokuratūrų pastatų susirinkę žmonės protestavo prieš mafijos įsigalėjimą, reikalavo, kad būtų nubausti pedofilų tinklo nariai.

Latvijos pedofilijos skandalo, kilusio 1999– 2000 metais, tyrimas, nors ir buvo pristabdytas, tačiau buvo aiškiai įvardyti į pedofilijos tinklą įsipainioję politikai, valstybės pareigūnai ir verslo magnatai, o I. Tunas ir dar keli tiesioginiai pedofilijos tinklo organizatoriai buvo nuteisti ir įkalinti. Taigi buvo įvykdytas nors dalinis teisingumas.

Kai kurie Lietuvoje šiuo metu vykstantys procesai primena okupacinius laikus. Iki 1990 metų Lietuvą valdęs sovietinis okupacinis režimas persekiojo jiems neįtikusius žmones, varžė žodžio ir susirinkimų laisvę. Šiuo metu vėl regime panašius procesus. Galbūt apgailėtinus bandymus persekioti su korupcija kovojančius piliečius bei riboti žodžio laisvę pavyks nutraukti, jei bus nušalinti aplaidžiai dirbantys Generalinės prokuratūros vadovai. TS-LKD pirmininko pavaduotojas Paulius Saudargas teigia, kad artėjančioje Seimo neeilinėje sesijoje gali būti nagrinėjama Generalinėje prokuratūroje susiklosčiusi padėtis ir bus pareikalauta šios institucijos vadovų atsistatydinimo. Komentuodamas savo kolegos, Seimo TS-LKD frakcijos nario S. Stomos iniciatyvas sudaryti parlamentinę tyrimų komisiją galimai pedofilų įtakai valstybės institucijoms nustatyti, P. Saudargas sakė, kad būtų geriausia, jei tokiu tyrimu užsiimtų Seimo komitetai. Parlamentinių komisijų sudarymas – kraštutinis atvejis.

Daugelis su teisėsauga ir specialiosiomis tarnybomis susijusių problemų prasidėjo 2004–2005 metais, kai į vadovaujančius postus Generalinėje prokuratūroje ir Valstybės saugumo departamente atėjo su „valstybininkų“ klanu susiję asmenys. Atleidus generalinį prokurorą Antaną Klimavičių, buvo nutrauktas garsiosios „Rubikono“ bylos ir kai kurių kitų rezonansinių bylų tyrimas, iš VSD atleistas Vytautas Pociūnas, Giedrius Gataveckas, Vytautas Damulis, Kastytis Braziulis ir kiti daugelį metų šioje žinyboje dirbę sąžiningi ir profesionalūs pareigūnai. Deja, galime konstatuoti, kad tokie „valymai“ jau yra tapę tradicija. O Panevėžyje atsakingai dirbę keli teisėsaugos pareigūnai patyrė dar žiauresnį persekiojimą. 1999–2000 metais su jais buvo susidorota – G. Sereika, V. Kazlauskaitė ir S. Piskunovas nušauti, o komisaras V. Pečininas atleistas iš tarnybos.

Valstybės saugumo departamente laukiama naujų vadovų paskyrimo. Tarp galimų vadovų minima šiuo metu laikinai VSD vadovo pareigas einančio Romualdo Vaišnoro pavardė. Bet kur kas realiau, kad nauju šios svarbios žinybos vadovu taps buvę VSD pareigūnai Linas Petronis ar Algirdas Grublys. Kaip galimi VSD padalinių vadovai minimi ir kiti, 2004–2006 metais per masinius „valymus“ pašalinti saugumo pareigūnai. Tiek L. Petronis, tiek A. Grublys buvo griežti ir principingi saugumiečiai, daugelį metų dirbę Lietuvos labui. Tai, kad į saugumą gali grįžti A. Pociaus ir kitų Kremliaus „kurmių“ neteisėtai atleisti pareigūnai, yra geras ženklas. Šie pareigūnai 1999–2005 metais atliko itin svarbius tyrimus: atskleidė kelių įtakingų teisėjų nusikalstamą veiklą, tyrė „Dujotekanos“ koncerno veiklą ir jau buvo surinkę pakankamai duomenų, kad šis koncernas faktiškai yra Rusijos žvalgybos priedangos įmonė (sėkmingą tyrimo baigtį sustabdė tik „valstybininkų“ klano vadeivų įsikišimas). Be to, V. Pociūnas, A. Grublys, V. Damulis ir kiti pareigūnai nustatė Rusijos mafijos vadeivų skverbimąsi į Lietuvą, jų ryšius su kai kuriais mūsų šalies politikais ir verslo magnatais.

Žvelgiant į mūsų šalies demokratijos raidą svarbu atsižvelgti ir į svarbius kultūrinius ir vertybinius aspektus. Literatūrologas profesorius Vytautas Kubilius 1998 metais teigė: „Tautos savigynoje ypatingas vaidmuo teko kultūrai. Tiesos sakymas – kūrybos gyvybinė sąlyga – virsta moralinio ir emocinio pasipriešinimo momentu, kurį žmonės iškart atpažįsta ir išgyvena kaip savo nuotaikų raišką. Sovietmečiu žmonės gyveno teisybės laukimu. Bet Lietuvoje nesusidarė alternatyvinės kultūros kaip Rusijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje. Valdžios prižiūrimoje, garbės vardais ir premijomis šlakstomoje teritorijoje „pirmoji karta nuo žagrės“ susilaikė nuo įsijungimo į pogrindžio pasaulį, reikalaujantį herojiškos drąsos ir kūrybinės profesijos atsižadėjimo ilgiems kalinimo metams. Istorijos paradoksas, kad sovietmečiu buvo sukrauta ir dalis tautos savigynos arsenalo: istorinė atmintis, gimtosios kalbos jausmas, vakarykštės laisvės sapnai“. Dabar, nuo nepriklausomybės atkūrimo praėjus dvidešimčiai metų, regime kitus istorijos paradoksus – su KGB susiję korumpuoti teisėsaugos pareigūnai bando užgniaužti laisvą žodį, priešinasi tiesos atskleidimui, prieš jiems neįtikusius piliečius naudoja visą grasinimų ir šmeižto arsenalą.

Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą nulems tiek konkretūs politikų sprendimai, tiek aktyvių piliečių veikla, tiek tai, kokius kultūrinius ir vertybinius orientyrus pasirinksime. Pasirinkimo dilema – tarp tradicinių, krikščioniškų vertybių ir tautos dvasią naikinančios bulvarinės „akropolių kultūros“. Būtent bulvarinė kultūra formuoja minios žmogų – pilką beveidį pilietį. G. Lebono knygoje „Masių psichologija“ rašoma: „Tamsi minia yra chaotiška ir pasiduodanti autoritariniam valdymui. Tokios minios vadai yra despotiški žmonės, neturintys tikrų vertybių, klastingi avantiūristai. Jei valstybės gyvenime ima dominuoti tokie veikėjai ir jų valdoma tamsi  minia, tokios valstybės laukia liūdnas likimas“. Šviesaus atminimo istorikė Nijolė Gaškaitė sakė: „Ar pavyks mums tapti aiškius principus teigiančia visuomene? Juk iš karto buvo pareikšta, kad politika – nešvarus reikalas, o rinkos ekonomika prasideda nuo apgavystės. Juk buvę skriaudėjai vis dar moko savo aukas nusižeminimo ir atgailos. Juk religijos filosofijos istoriją rašo buvęs KGB agentas, o tremtinių likimus žarsto istorikas, skaičiavęs kompartijos nuopelnus. Šiuos pavyzdžius dėstau todėl, kad principų neigimas tęsiasi toliau. Sunkus sugrįžimas, kai esame paliegę“. 1991 žiemą gynėme Lietuvą nuo išorės okupantų – sovietinės kariuomenės ir juos remiančių kolaborantų, o dabar tenka ginti Lietuvą nuo vidaus priešų – nuožmių korumpuotų klanų. Jei nugalėsime okupacinius sindromus, atsisakysime tarnauti tamsiosioms jėgoms ir pradėsime vadovautis tikrosiomis vertybėmis, tada išties pasuksime pilietinės visuomenės ir civilizuotos teisinės valstybės kūrimo keliu.

© 2010 „XXI amžius“