|
Krikščioniška spauda ir krikščioniška konkurencija
Gintaras Visockas
Sausio 28-ąją Vilniuje Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas surengė diskusiją Krikščioniškosios žiniasklaidos aspektai ir vieta Lietuvos viešojoje erdvėje. Kaip krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščio XXI amžius bendradarbis, atsitiktinai apie ją sužinojęs, negalėjau nedalyvauti. Tačiau net keletą valandų trukęs pokalbis nepaliko įspūdžio.
Diskusijos šį sykį nebuvo. Greičiausiai ir negalėjo būti. Susvetimėjusioje, ekonominės krizės išvargintoje, tik vartotojiškas vertybes garbinančioje Lietuvoje vargu ar įmanomas nuoširdus, principingas pokalbis apie krikščioniškąją spaudą. Beje, rimtų diskusijų, kurias vadinu ginčais iš peties, seniai nesu girdėjęs. Į panašaus pobūdžio renginius einu ne tam, kad sužinočiau naujų, dar nežinomų dalykų ar išgirsčiau konkrečių veiksmingų pasiūlymų, kaip išsikapanoti iš konkrečios sudėtingos situacijos. Lankausi tokiuose renginiuose greičiau iš įpročio tik tam, kad pasitikrinčiau, ar niekas nesikeičia į gerąją pusę.
Tiesa, sausio 28-ąją teko sužinoti, kiek Lietuvoje yra krikščioniškosios pakraipos leidinių, pretenduojančių į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo paramą. Apie jų egzistavimą net neįsivaizdavau. Tik kažkodėl niekas tą šaltą vėjuotą žiemos vakarą rimtai nesvarstė, kodėl šie leidiniai neįtakingi ir ar tikrai neįmanoma jų paversti bent šiek tiek įtakingesniais. Tačiau niekas iš kalbėjusiųjų nedrįso prisipažinti, jog visi jie ne tik bendraminčiai, bet ir konkurentai. Ne bet kokie, o nuožmūs konkurentai: juk jei vienas gaus paramą, kitam atiteks mažesnis pyrago gabalas. O valstybė tokiems reikalams dovanoja labai jau nedidelį pyragą. Taigi padorioji, nekomercinė, krikščioniškoji spauda priversta konkuruoti ne su bulvarine spauda, o tarpusavyje štai kur pati didžiausia mūsų visuomenės bėda. Užuot pabandžiusi patraukti į savo pusę kuo daugiau vadinamųjų bulvarinės spaudos gerbėjų, krikščioniškoji spauda priversta grumtis tarpusavyje. Į tokią padėtį krikščioniškąją spaudą dėl neišmanymo arba sąmoningai stūmė visos nepriklausomos Lietuvos valdžios, pradedant LDDP ir baigiant konservatoriais ar krikščionimis demokratais. Konkurenciją dar nuožmesne paverčia kova už kiekvieną potencialų skaitytoją, už kiekvieną prenumeratorių. Visi pripažįstame: tokia spauda didelių tiražų nesurenka, todėl jai brangus kiekvienas skaitytojas. O iš kur imti rimtų skaitytojų?.. Iš vadinamosios geltonosios spaudos gerbėjų vargu ar prisiviliosi. Bulvarinės spaudos gerbėjams reikia sensacijų, kraujo, žmogžudysčių. Tad belieka vienintelė išeitis: prisivilioti iš kitų tokių pat leidinių krikščioniškųjų.
Štai tik vienas tokios netoleruotinos konkurencijos pavyzdys. Toje diskusijoje pirmuoju smuiku grojo internetinio portalo bernardinai.lt redaktorius Andrius Navickas. Sausio 28-ąją jis pateikė vertingų minčių. Tačiau čia norėčiau pateikti retorinį klausimą: kodėl per pastaruosius keletą metų jo vadovaujamoje internetinėje svetainėje nebeliko vietos krikščioniškosios minties laikraščio XXI amžius reklamai? Puikiai prisimenu, kaip prieš keletą metų bernardinai.lt dar persispausdindavo kai kuriuos XXI amžiaus straipsnius, pateikdamas visas būtinas nuorodas. Dabar šiame portale apie XXI amžių nebeliko nė užuominos. Užtat A. Navicko vadovaujamame leidinyje reklamuojami mažų mažiausiai keletas savęs krikščioniškais leidiniais nelaikantys laikraščiai. Nors bernardinai.lt ir XXI amžius priskirtini tai pačiai kategorijai padoriosios, rimtosios, krikščioniškosios žiniasklaidos sferai. Tuo tarpu atsivertęs XXI amžius internetinį variantą išvysi lengvai pastebimą nuorodą į bernardinai.lt. Mano supratimu, šis nedidelis pavyzdys byloja apie nesveiką konkurenciją, įsigalėjusią tarp nekomercinės, krikščioniškosios žiniasklaidos.
Kai kurie diskusijos dalyviai apie savo leidinius kalbėdami pastebėjo, jog per pastaruosius dvidešimt metų, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, nė viena valdžia, nei kairioji, nei dešinioji, neskyrė rimtos paramos ir deramo dėmesio padoriai, nekomercinei spaudai. Visos nepriklausomos Lietuvos valdžios tokiems leidiniams atseikėdavo tik tiek, kad jie nenumirtų badu. Todėl tokia žiniasklaida visąlaik vegetavo ir, deja, tebevegetuoja. Ji negali pasigirti dideliais tiražais, nes nesivaiko sensacijų, į visus reiškinius žvelgia rimtai, atsakingai.
Diskusijos apie krikščioniškąją spaudą dalyviai taikliai pastebėjo, jog nėra jokių vilčių, esą Lietuvos valdžia artimiausiu metu ims solidžiau remti padoriąją, nekomercinę spaudą. Beprasmiška laukti malonės iš valdžios. Ką tada daryti? Kur ieškoti išeičių? Šis retorinis klausimas liko be atsakymo. Tiesa, vienas krikščioniško leidinio redaktorius pateikė originalų receptą. Nekomercinę, padoriąją, krikščioniškąją spaudą turėtų rimčiau remti patys skaitytojai. Ne žodžiais, bet pinigais. Bet tas redaktorius prisipažino, esą skaitytojai jo leidinį iki šiol labai karštai giria ir remia tik
žodžiais.
Viena mergina perskaitė išsamų pranešimą, kaip jai, siekiančiai gyventi padoriai, prasmingai, kultūringai, mūsų knygynuose ir kioskuose sunku rasti rimtų, jos krikščionišką pasaulėžiūrą, interesus atitinkančių leidinių. Jos pranešimas dar kartą priminė apie apgailėtiną padėtį, į kurią pakliuvo krikščioniškoji žiniasklaida Lietuvoje. Tačiau ir kalbėjusioji mergina nepateikė konkrečių pasiūlymų, kaip išlipti iš šios duobės.
O juk nekomercinė, padorioji, krikščioniškoji žiniasklaida pralaimi konkurencinę kovą su bulvarine spauda ne tik todėl, kad ją valdžia savo kvailais ekonominiais sprendimais bei netobulais įstatymais įstūmė į nelygias konkurencines sąlygas ar kad Lietuvoje apskritai nesama didelio rimtų kultūrinių straipsnių poreikio. Krikščioniška spauda dažnai pati sau kenkia, vengdama analizuoti nemalonias, nepatogias temas. Juk šiandieninės Lietuvos skaudulių negalima apeiti ir analizuoti juos būtina. Tik, žinoma, svarbu juos padoriai, kultūringai analizuoti nesimėgaujant bjaurastimis, žiaurumais. Tačiau krikščioniška žiniasklaida, man regis, tarsi negyva, sukaustyta savicenzūros. Rimtą klausimą tądien iškėlė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, primindamas, jog pirmiausiai dar būtina išsiaiškinti, kokius leidinius Lietuvoje galima vadinti krikščioniškais, o kokius ne. Iš tiesų kur ta riba, skirianti krikščionišką leidinį ar laidą nuo nekrikščioniško laikraščio ar TV programos? Ar leidinys, analizuodamas, sakykim, kokių priekaištų krikščionims šiandien turi musulmonai, jau ne krikščioniškas?.. O ar leidinį, kuris primityviai, tiesmukai propaguoja krikščionybę, tikrai verta vadinti krikščionišku nuo pradžios iki pabaigos?
Redakcijos prierašas. Autoriaus ir diskusijų dalyvių pastebėtos spaudos problemos tik iš dalies teisingos. Svarbiausia, kad valstybės paramos stoka skundžiasi tie, kurie ją gauna ir gana nemažą. Tuo tarpu paramos negaunančiųjų jie net nepastebi. Net redakcijos vadovai nebuvo informuoti apie šią diskusiją.
© 2010 XXI amžius
|