Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Popietė apie vyskupą Antaną Baranauską

Benjaminas ŽULYS

Kun. Mangirdas Maasas paskaitė ištrauką iš Šventojo Rašto apie Pasaulio sutvėrimą

Kalba Anykščių A. Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko muziejaus direktorius Antanas Verbickas

Kalba rašytojas Stanislovas Abromavičius

Apie dvidešimt metų gyvuojantis Anykščių šv. Mato bažnyčios kamerinis choras „Salve Cantus“ (vadovas Rimvydas Griauzdė) Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, pradėjo minėjimą, skirtą vyskupo, poeto Antano Baranausko gimimo 175-osioms gimimo metinėms. Skambėjo giesmės „Panelė Švenčiausioji“, „Kalėdų giesmė“, taip pat pagal A. Baranausko eiles bei ištrauka iš vokalinio kūrinio „Šilelis“.

Būsimasis poetas netoli Kauno, Rumšiškėse, baigė raštininkų mokyklą. Čia jo išminti takai takeliai, čia jis grožėjosi gamta (tiesa, tos vietos jau seniai nugrimzdo į Kauno marių dugną). Muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė ir Anykščių A. Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko muziejaus direktorius Antanas Verbickas akcentavo vysk. A. Baranausko asmenybės įvairiapusiškumą. Pasak amžininkų, jis buvo aukštas, tiesaus stoto, tvirtas, geležinės valios, labai talentingas, tikras lietuvis. O tų talentų ne vienas. Be tiesioginių kunigo pareigų, kurias atliko uoliai ir su įkvėpimu, dar, kaip žinia, buvo iškilus poetas. Jo romantinė poema „Anykščių šilelis“ tapo lietuviškosios poezijos legenda – per trumpą laiką apskriejo visą Lietuvą, buvo išversta į latvių, rusų, anglų, ukrainiečių, vokiečių, japonų ir kitas kalbas. Poemoje apdainuojama harmoninga gimtojo krašto gamta, gretinami niūrūs tikrovės vaizdai su idealizuota praeitimi, nusakomas žmogaus ryšys su mišku, gamta, atskleidžiama Lietuvos istorija. Beje, kaip tik šiemet sukanka 150 metų, kai „Anykščių šilelis“ pirmą kartą buvo atspausdintas Ivinskio kalendoriuje.

Kai kada poetui priekaištaujama dėl jo lenkiškumo (rašė lenkiškai, rusiškai, be to, penkerius metus buvo Seinų vyskupu), bet iš tikrųjų jis buvo aktyvus lietuvybės gynėjas ir propaguotojas. Antai keturiolikos eilėraščių cikle „Kelionė Peterburgan“ išsakė tėvynės ilgesį, pasmerkė carizmo politiką. „Pasikalbėjimuose giesmininko su Lietuva“ svarstomi Lietuvos ateities klausimai, o liaudies dainų intonacijomis parašytame eilėraštyje „Ko gi skaudžia man širdelę“ išreikšti poeto išgyvenimai dėl 1863 metų sukilimo. Savo kūryboje poetas negailestingai pliekė ir girtuoklius.

Dirbdamas Kaune A. Baranauskas rinko lietuvių tarmių pavyzdžius, sudarė pirmąją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, ją paskelbė knygoje „Očerki o litovskom jazyke i slovare“ ( „Apybraižos apie lietuvių kalbą ir žodyną“). Be to, iš vokiečių kalbos išvertė kalbininko A. Šleicherio „Lietuvių kalbos gramatiką“, pats parašė „Kalbamokslį lietuviškos kalbos“. Gal mažai kam žinoma, kad vysk. A. Baranauskas sukūrė tokius lietuviškus terminus kaip „balsis“, „raidė“, „sakinys“, „tarmė“.

Jis buvo ir matematikas, tyrė pirminių skaičių savybes ir sukūrė lietuviškus terminus – „dalyba“, „erdvė“, „trikampis“ ir kt. Yra išlikę du poeto rankraščių tomai. Ypač vertingas A. Baranausko darbas – Šventojo Rašto Psalmių knygos vertimas iš lotynų kalbos. Deja, viso šio sumanytojo darbo jis užbaigti nespėjo… Be to, poetas grojo fortepijonu, smuiku, turėjo gražų balsą, giedojo.

Minėjime dalyvavęs Anykščių Šv. Mato vikaras kun. Mangirdas Maasas paskaitė ištrauką iš Šventojo Rašto apie Pasaulio sutvėrimą. Aktorius Egidijus Stancikas, pasidžiaugęs, kad jam teko laimė suvaidinti A. Baranauską jaunystėje, pasidalijo mintimis apie poeto veiklą, paskaitė jo kūrybos.

Įdomus garsiosios klėtelės Anykščiuose likimas. Ilgą laiką tas pastatas buvo nereikšmingas ūkinis pastatas – tokią nuomonę susidarė į Anykščius atvykęs rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis. Jis iš A. Baranausko giminių įsigijo klėtelę, ją sutvarkė ir įkūrė nedidelį poeto muziejų. Maža to, rašytojas pasiūlė klėtelę apgaubti stikliniu gaubtu, po juo numatant erdves ir susirinkimams, greta įrengiant automobilių stovėjimo aikštelę. Bet vietinė  ir aukštesnė sovietinė valdžia ilgą laiką į tai nekreipė dėmesio. Tada rašytojas dešimt metų atkakliai rašė raštus, prašymus, reikalavimus respublikinei sovietinei valdžiai, kol ji pagaliau nusileido. Pastatas buvo apgaubtas stikliniu gaubtu, apsaugotas nuo vėjų ir drėgmės.

A. Baranausko gyvenimo metais Kaune mažai kas lietuviškai kalbėjo – daugiau rusiškai ir lenkiškai. Kaip tik čia A. Baranauskas nemažai pasidarbavo lietuvybės labui. Rašytojas Stanislovas Abromavičius ir kiti minėjimo dalyviai siūlė išleisti knygą „Antanas Baranauskas ir Kaunas“. Kol kas tai tik idėja.

Tą dieną muziejuje buvo atidaryta paroda „Antanui Baranauskui – 175“. Ekspozicijoje – poeto tėvų, brolių, sesers nuotraukos, kuriose poetas Plungės dvaro rūmų fone nufotografuotas su kunigaikščiu Mykolu Oginskiu, prelatu Adomu Jakštu-Dambrausku, eksponuojamas 1921 metais Tilžėje išleistas „Anykščių šilelis“, poeto dienoraštis, knygelė „Graudūs verksmai“, kiti įdomūs ir vertingi eksponatai.

Kaunas
Zenono BALTRUŠIO nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“