| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Paminėjo legendinį generolą Povilo Plechavičiaus 120-osios gimimo metinėms Kazimieras Dobkevičius
Vasario 1 dieną sukako 120 metų, kai Mažeikių apskrityje, Židikų valsčiuje, Bukončių vienkiemyje gimė brg. generolas Povilas Plechavičius. Šeimoje, be Povilo, augo dar penki sūnūs ir šešios dukros. 1908 metais Povilas baigė Maskvoje gimnaziją, 1911 metais Komercijos institutą, 1914 metais Orenburgo kavalerijos karo mokyklą. Pirmojo pasaulinio karo metais P. Plechavičius kovėsi Rusijos kariuomenės 5-ajame kavalerijos pulke. 1918 m. vasario 16 dieną atkūrus Lietuvos valstybę, Povilas kartu su broliu Aleksandru slapta grįžo į Tėvynę. P. Plechavičius slapta organizavo savanorių būrius, o vėliau jau kaip Sedos apsaugos vadas pertvarkė žemaičių partizanų rinktinę į savanorių dalinius. Šie daliniai išvarė bolševikus iš Skuodo, Sedos, Mažeikių, Telšių ir kitų Žemaitijos vietų. Tada kpt. P. Plechavičius sakė: Mušome priešą, kad jis buvo šimtą kartų stipresnis už mus, ir dabar sumušime tas bandas, kurios nori pasmaugti mūsų Tėvynę... Kapitono ryžtas, ištvermė ir organizaciniai sugebėjimai neliko nepastebėti. Jis tapo Mažeikių miesto ir apskrities komendantu, o 1920 m. sausio 17 dieną penktojo pėstininkų (vėliau Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio) pulko 7 kuopos vadu. 1920 m. spalį kpt. P. Plechavičius perkeliamas į pradėtą formuoti 2-ąjį raitelių pulką ir skiriamas pirmojo eskadrono vadu. 1924 m. rugpjūčio 15 dieną Kaune baigęs Aukštuosius karininkų kursus mjr. P. Plechavičius buvo pasiųstas į Čekoslovakijos generalinio štabo akademiją, kurią baigė 1926 m. rugsėjo 1 dieną. Tų pačių metų rudenį Alytuje, ulonų pulko karininkų ramovėje, matant kariuomenės vadui gen. S. Žukauskui ir kitiems karininkams, mjr. P.Plechavičius kirto antausį rusų kilmės artilerijos karininkui už tai, kad šis pareiškė: Jei man kas įsakytų pakabinti J.Stalino paveikslą, aš tai padaryčiau. Už tai mjr. P. Plechavičius dviem savaitėms buvo pasodintas į Kauno įgulos daboklę. Bolševikai ruošė įvykdyti valstybinį perversmą, todėl Slaptoji karininkų sąjungos vadovybė išvadavo P. Plechavičių ir jis tapo 1926 m. gruodžio 17 dieną įvykdyto valstybinio perversmo vadovu. Laikinoji karinė valdžia gruodžio 17 d. paskelbė atsišaukimą į visuomenę, o prezidento pareigas sutiko eiti Antanas Smetona. Kariuomenėje jis buvo labai populiarus dar nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų. Po perversmo į Vyriausią jį štabą su keletu atstovų atvykęs krikščionių partijų bloko vadovas kunigas Mykolas Krupavičius pasveikino mjr. Plechavičių: Povilai, tu išgelbėjai kraštą... 1927 m. rugpjūčio 1 dieną mjr. P. Plechavičiui suteikiamas gen. štabo pulkininko laipsnis, o 1929 m. vasario 10 dieną jis pakeliamas į generolus leitenantus ir paties prašymu paleistas į gen. štabo karininkų atsargą. Iki pirmosios sovietinės okupacijos ūkininkavo Čiutelių ūkyje netoli Šiaulių. 1940 m. birželio 15 dieną gen. P. Plechavičius pasitraukė į Vokietiją, o 1941 metais grįžo į Lietuvą. 1944 m. vasario 16 dieną suorganizavo Lietuvos Vietinę rinktinę. Tačiau tėvynę ginti jiems teko tik trys mėnesius, nes naciai sulaužė susitarimą ir apgaule norėjo Vietinės rinktinės batalionus pasiųsti į Rytų frontą kovoti su sovietine Rusija. Visą Vietinės rinktinės štabą su generolu P. Plechavičiumi suėmė ir įkalino Latvijos Salaspilio koncentracijos stovykloje, o didžiajai daliai rinktinės karių pavyko pasitraukti į miškus, kur jie sudarė jau partizaninio karo kovotojų branduolį. Po karo gen. P. Plechavičius pateko į Vokietiją netoli Berlyno. Čia sovietų saugumo agentas kpt. J. Mikuckis pabandė P. Plechavičių nugirdyti ir pagrobti bei išgabenti į Rusiją. Laimei, šis sumanymas nepavyko. 1949 metais generolas emigravo į JAV, Čikagą. Čia gyvendamas domėjosi lietuviška veikla, kultūriniu gyvenimu, ypač Lietuvių karių veteranų sąjungos Ramovė veikla, buvo šios sąjungos valdybos pirmininkas, vėliau garbės narys. Brig. gen. Povilas Plechavičius mirė 1973 m. gruodžio 19 dieną Čikagoje, palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse. 2004 metais P. Plechavičius apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino didžiuoju kryžiumi. * * * Vasario 2 dieną Kauno šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje šv. Mišias už brig. generolą Povilą Plechavičių aukojo monsinjoras dim. plk. Alfonsas Svarinskas. Monsinjoras trumpai apžvelgė brig. gen. gyvenimo ir kovos kelią, pabrėždamas jo ryžtą, komunikabilumą ir išmintingumą. Pasak monsinjoro, velionis buvo negailestingas bolševikams, todėl bolševikai jo bijojo. Žemaitijoje brig. generolas P. Plechavičius sugebėjo įvesti tvarką ir apsiginti nuo plėšikavimo. Jo veikla visada bus pavyzdžiu, kaip reikia atlikti pareigas savo valstybei, sakė monsinjoras. Po Mišių Vytauto Didžiojo karo muziejuje vyko iškilmingas brg. gen. P. Plechavičiaus minėjimas. Naujausiųjų laikų karybos istorijos skyriaus muziejininkas Antanas Jankūnas perskaitė pranešimą Brigados generolas Povilas Plechavičius, kuriame plačiai apžvelgė visus gyvenimo ir kovos kelio faktus bei įvykius, savo prisiminimais pasidalino generolo brolio Aleksandro dukra Alina Plechavičiūtė-Vaigel. Ji plačiai papasakojo apie gyvenimą išeivijoje, kurio metu išryškėjo gen. P. Plechavičiaus atidumas, geranoriškumas, nesavanaudė pagalba žmonėms. Generolas turėjo didžiulį autoritetą tarp išeivijos lietuvių. Vietinės rinktinės karys, dim. kpt. J. Krauklys didžiuodamasis kalbėjo, kad kariai nesulaužė priesaikos, jie gynė savo žemę, daugelis papildė Lietuvos partizanų gretas. Vietinės rinktinės vadas dim. mjr. Bronislovas Girdvainis prisimena, kaip Marijampolėje brig. generolas P. Plechavičius su kiekvienu kariu pasisveikino, asmeniškai paspausdamas ranką. B. Girdvainis Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriui plk. leitenantui, dr. Gintautui Surgailiui padovanojo dailininko J. Karatajaus paveikslą. Susirinkusiems koncertavo Kauno tremtinių choras Ilgesys (vadovė Bronė Paulavičienė). Prie brig. gen. P. Plechavičiaus biusto Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje buvo padėta gėlių. Autoriaus nuotraukos
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |