Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Krikščioniškas ekonominės krizės vertinimas

Mindaugas BUIKA

Miuncheno arkivyskupas Reinhardas Marksas

Techninių klaidų ištaisymo nepakanka

Šiemetiniame pasauliniame ekonomikos forume, kuris vyko sausio 17–31 dienomis Šveicarijos kurortiniame miestelyje Davose, didelis dėmesys buvo skirtas aptarti vertybių ir religinio tikėjimo įtaką verslo ir politikos gyvenimui. Tą nulėmė pastarųjų metų ekonomikos ir finansų krizė, kuri savotiškai patvirtino, kad rinkos sąlygomis dabartinėje globalizacijos epochoje yra reikalinga didesnė atsakomybė ir solidarumas.  Davoso forumo steigėjas profesorius Klausas Švabas ir Džordžtauno (JAV) jėzuitų universiteto rektorius Džonas De Žojė publikavo apžvalginę medžiagą „Tikėjimas ir globalinė darbotvarkė: vertybės pokrizinei ekonomikai“, kurioje šią temą svarsto žymūs pasaulio religiniai vadovai.

Šioje diskusijoje Katalikų Bažnyčios hierarchijai atstovauja Miuncheno arkivyskupas Reinhardas Marksas, kuris taip pat yra Vokietijos vyskupų konferencijos Socialinių reikalų komisijos pirmininkas. Savo pastabose ganytojas pripažįsta, kad pastaroji finansų krizė, prasidėjusi amerikiečių investicinio banko „Lehman Brothers“ žlugimu, buvo pasiekusi precedento neturinčias globalines proporcijas ir netgi iškėlusi egzistencinius klausimus. Tačiau dabar, kai ekonomika palaipsniui atsigauna, nereikia sugrįžti prie buvusių reikalų („business as usual“), bet daryti esmines išvadas, kad pavojingi iššūkiai daugiau nepasikartotų. Jis primena, kad būtent tokiam kardinaliam atsinaujinimui pakvietė ir popiežius Benediktas XVI, kurio socialinė enciklika „Caritas ir Veritate“ pasirodė krizės įkarštyje.

„Dabartinė krizė mus įpareigoja iš naujo perplanuoti savo kelionę, suformuluoti naujas taisykles ir atrasti naujas veikimo formas, kurios remtųsi pozityviuoju patyrimu ir atmestų negatyvųjį, – rašo Šventasis Tėvas. – Krizė tampa proga įžvalgoms, kurių pagrindu turi išsivystyti nauja ateities vizija“. Taigi, pasak arkivyskupo R. Markso, čia jau nebepakanka kelių techninių klaidų ištaisymo, čia reikia esminio fundamentalaus požiūrio, kaip pertvarkyti pačią sistemą. Todėl yra visiškai pateisinami klausimai, keliami rinkos ekonomikos veikimo principų moralumui.

Miuncheno arkivyskupas primena, kaip popiežius Jonas Paulius II savo 1991 metų socialinėje enciklikoje „Centesimus annus“ perspėjo, kad marksistinių režimų ir komunistinės ideologijos žlugimas gali atvesti į išplitimą radikalios kapitalistinės ideologijos, kuri užmiršta ar nekreipia dėmesio, kad rinkos ekonomikos teisingumui reikia taisyklių ir moralės. Be abejonės, komunizmo žlugimas patvirtino, kad rinkos ekonomikai kaip sistemai alternatyvos nėra: kainą apibrėžiantis pasiūlos ir poreikio santykis, konkurencija ir verslo laisvė lieka geriausia sąlyga ekonomikos klestėjimui ir globalizacijos epochoje, pažymi arkivyskupas R. Marksas. Tačiau šios sistemos įvairūs variantai – nuo laukinio kapitalizmo perlenkimų iki reguliuojamos socialinės rinkos – jau yra kitas klausimas.

Ganytojas aiškina, kad reikia skirti sąvokas „rinkos ekonomika“ ir „kapitalizmas“, nes pirmoji apibrėžia rinkos dalyvių santykius su atitinkamomis veiklos taisyklėmis, o antroji kalba tik apie investuojamą kapitalą, siekiant maksimalaus pelno. Šis skirtumas dabar tapo įprastu ir šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje dažniausiai stengiamasi kalbėti apie rinkos „socialumą“, tačiau realus veikimas lieka grynai „kapitalistinis“, tai yra kuo didesnio pelno siekimas. Arkivyskupas R. Marksas pripažįsta, kad netgi Vokietijoje, kur rinkos ekonomikos santykių socialinis reguliavimas yra galbūt geriausiai išvystytas, kasdieninėje verslo ir finansų praktikoje į „globalinį kapitalizmą“ žiūrima vos ne kaip į savos rūšies gamtos įstatymą, prie kurio reikia taikytis.

„Homo economicus“ supratimo kritika

Nors rinkos ekonomikoje galbūt ir nėra alternatyvos globalinei konkurencijai, tačiau ji pati yra civilizacijos produktas. Todėl šioje veikloje reikalingas nacionalinis ir tarptautinis reguliavimas pagal aiškius vertybinius principus, kuriuos įgyvendinti būtų pasiruošusios vyriausybės, aiškino Miuncheno arkivyskupas. Deja, XX amžiaus pabaigoje buvo įsivyravę neoliberalistinės nuostatos, sumažinusios valstybinį reguliavimą iki minimumo, nes neva tas reguliavimas tik trukdo rinkos jėgų potencialo atskleidimui. Toks „dereguliavimas“ kartu su bendruoju visuomenės „demoralizavimu“ atvedė prie pasekmių, kurios ypač išryškėjo neatsakingos finansinės veiklos („kazino“ kapitalizmo) terpėje.

Štai kodėl dabar ypač aktualus Dievo tarno Jono Pauliaus II paraginimas, kad ekonominių santykių globalizavimą turi sekti ir „solidarumo globalizavimas“, be kurio pirmieji vis labiau išsigimsta, tampa iracionalūs ir vis mažiau etiškai pateisinami. Išankstinė sąlyga solidarumo ir socialinio teisingumo įtvirtinimui yra krikščionių tikėjimas, kad „kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys ir sukurtas pagal Jo atvaizdą. Kitaip tariant, mes esame pašaukti vienas kitą laikyti lygiais. Mes priklausome vienai žmonių šeimai, kurioje visi esame atsakingi vienas už kitą“, – priminė Bažnyčios mokymą arkivyskupas R. Marksas.

Šiam mokymui priešingas neoliberalistinis ir materialistinis supratimas, kuris absoliutizuoja „Homo economicus“ (žmogaus, gyvenančio vien tik ekonomika ir pagal tai vertinamo) idėją ir kuris yra atsakingas už dabartinę krizę. Žinoma, katalikų socialinis mokymas pripažįsta ekonominį interesų ir naudos siekio paskatų svarbą žmogiškosios veiklos motyvacijoje. „Tačiau mes nesame lėlės (marionetės), kurios daro gera tik dėl kokių nors paskatų“, – nurodo Miuncheno  arkivyskupas. Todėl jis griežtai kritikuoja perdėtą kiekvienos gyvenimo sferos ekonomizavimą ir ją skatinančią ideologiją, kas iš esmės reiškia grįžimą prie primityvaus kapitalizmo. Sistema, kurioje vyrauja interesai, nuomonės, naudos ir valdžios siekio išskaičiavimai, negalės sukurti pasaulio, kurio centre būtų žmogiškumas.

Arkivyskupas R. Marksas, kurio nuomonė yra svarbi rengiant Vatikano socialinius dokumentus, pripažįsta, kad žvelgiant iš globalinės perspektyvos, gana sunku apibrėžti atsakomybę daugybėje įvairių ir sudėtingų gyvenimo kontekstų. „Tačiau šis sunkumas nė vieno neišlaisvina nuo pareigos prisiimti atsakymą už tuos žmones, už savo artimą“, – nurodė ganytojas. Ši atsakomybė yra juolab aštresnė, kadangi dabartinė krizė turėjo skaudžias globalines pasekmes, dėl jos žlugo šimtų tūkstančių gyvenimai, badas ir kitoks blogis išaugo į iki tol neregėtą lygį. Štai kodėl turime labai rimtai priimti krizės pamokas, kad jos pasekmės būtų minimalizuotos ypač vargingose šalyse, kuriose daugeliui žmonių tai gyvenimo ar mirties klausimas.

Ekonomikos ir finansų krizė bei pokrizinis laikotarpis turi tapti proga neatidėliotinai apsvarstyti ir priimti veikimo kryptį „XXI amžiui link teisingos globalizacijos, kuri būtų paremta bendromis fundamentaliomis vertybėmis“, – tvirtino arkivyskupas. Tai proga kurti globalinę sistemą, kuri būtų tikrai sutelkta į žmogiškuosius interesus. Jo įsitikinimu, šiame procese pastangas turi rodyti Vakarų pasaulis (JAV ir Europa) ir ne tik dėl savo išsivystymo bei potencialių galimybių, bet ir dėl atsakomybės už pačią krizę. Šiame lemtingame etape kiekvienas turi būti pasiruošęs prisidėti prie geresnio pasaulio sukūrimo.

© 2010 „XXI amžius“