| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Socialinės integracijos bruožai ir paskatos Mindaugas BUIKA
Investicijos į žmogiškuosius santykius Vasario 4 dieną JTO Ekonominės ir socialinės tarybos struktūrai priklausančios Tarptautinės socialinės pažangos komisijos metinėje sesijoje Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas prie Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) arkivyskupas Čelestinas Miljorė pažymėjo, kad rūpinimasis šeima turėtų būti prioritetas vystant ekonomiką ir socialinę integraciją. Ši nuolat veikianti komisija svarsto socialinės integracijos temą pagal 1996 metais Danijos sostinėje Kopenhagoje įvykusios Pasaulinės viršūnių konferencijos dėl socialinės pažangos sudarytą Veiksmų programą, kurios tikslas sukurti solidarią visuomenę planetoje. Pradėdamas kalbą ir priminęs, kad jau daugiau kaip du dešimtmečius žmonių bendrija gyvena vadinamojoje globalioje visuomenėje, arkivyskupas Č. Miljorė pacitavo popiežiaus Benedikto XVI encikliką Caritas in Veritate, kurioje teigiama: Globali visuomenė mus daro kaimynais, tačiau nepadaro mūsų broliais. Tie atsakingi asmenys, kurie darbuojasi dėl darnios visuomenės sukūrimo šį Šventojo Tėvo teiginį puikiai žino. Jie žino, kad šiam tikslui pasiekti yra svarbūs geri įstatymai, socialinės priemonės ir paskatos, bet to nepakanka, kadangi žmogaus integrali gerovė turi daugelį dimensijų, įskaitant dvasinę. Be abejonės, pasaulį apėmusi ekonominė ir finansų krizė suaktualino tokias socialinės integracijos sritis, kaip siekį sumažinti skurdą ir nedarbą, sukūrimą kuo daugiau tinkamų darbo vietų visiems ir pan. Nors finansų sistemos palaipsniui atsigauna, o kai kuriuose sektoriuose išaugusi gamyba ženklina ekonomikos atsigavimą, tačiau statistika patvirtina, kad nedarbo lygis nemažėja. Skatinant ekonominį ir socialinį vystymąsi ir užimtumą, valstybė neturi apleisti kitų visuomeninių programų. Investuojant į tai, kas vadinama santykių gėriais, tai yra rūpinantis sveikatos apsauga, švietimu, kultūra, menu ir sportu, skatinamas didesnis tarpusavio ryšys tarp žmonių. Tai yra svarbu normaliam valstybės gyvenimui ir to vien technologiniai sprendimai, vien mašininės gamybos vystymas suteikti negali, pažymėjo arkivyskupas Č. Miljorė. Rūpinimasis gyvybe ir šeima Arkivyskupas nurodė, kad sutelkiant dėmesį į žmogiškuosius santykius, reikalingas ir didesnis atvirumas gyvybei, kas duotų teigiamą įnašą socialiniam ir ekonominiam vystymuisi. Arkivyskupas Č. Miljorė pastebėjo, kad gana dažnai gyventojų skaičiaus augimas laikomas skurdo priežastimi, nors iš tikrųjų tik gyventojai gali padėti jį įveikti savuoju darbingumu. Juk skurdo įveikimui reikalinga jauna darbo jėga, todėl šalys turi dėti pastangas, kad jauni žmonės įgytų reikiamą išsilavinimą ir kvalifikaciją savo gebėjimų potencialo panaudojimui, o ne mažinti jų skaičių. Dabar netgi rimčiausi ekonomistai pripažįsta, kad dėl socialinės krizės Vakarų pasaulyje didele dalimi kaltas mažas gimstamumas. Vis mažiau jaunų žmonių veiksmingai dalyvauja darbinėje veikloje ir vis didesnis skaičius pagyvenusių palieka gamybos sistemą, tapdami pensininkais išlaikytiniais. Toks dramatiškas priklausomybės didėjimas ir dirbančiųjų gyventojų skaičiaus mažėjimas sukėlė didžiulę įtampą socialiniame sektoriuje, nulėmė valstybių biudžeto deficitą, o dėl to neišvengiamai turėjo didėti mokesčiai. Todėl ten, kur yra ženklus ekonominio augimo sulėtėjimas, atsakymų reikia ieškoti ne uždarant visuomenę kitiems ir ne stengiantis mažinti gyventojų skaičių, bet kuriant atvirą visuomenę ir skatinant gyvybę, kalbėjo Vatikano atstovas. Svarbiausią vietą tose pastangose turi užimti šeima, kadangi šeima yra ta terpė, kurioje vaikai pirmiausia išvysto savo gebėjimus, savo pažiūras ir vertybines nuostatas. Kaip tik čia vyksta pirmasis jų parengimas būsimai darbinei veiklai, į kurią jie įsitraukia baigę studijas, ir gali prisidėti prie šalies ekonominio augimo bei socialinės pažangos. Todėl šeimos palaikymas ir ugdymas yra svarbi ilgalaikė valstybės investicija, kuri reikalauja apgalvotų politinių sprendimų ir veiksmų. Tai ne vien tik gėrybių paskirstymas ir pašalpų išmokėjimas, bet pirmiausia teisingumo šeimai formavimas, prisiimant atsakomybę už šios gyvybiškai svarbios visuomenės institucijos poreikius ir efektyvumą, pabrėžė arkivyskupas Č. Miljorė. Dėmesys migrantų problemoms Jis taip pat nurodė kitą reikšmingą socialinės integracijos plotmę šiandienos visuomenėje rūpinimąsi migrantais. Netolerancijos ir abipusio susidūrimo tarp piliečių ir naujųjų atvykėlių atvejai visuomet labiau pastebimi intensyvios migracijos šalyse, aiškino arkivyskupas. Vietos gyventojai dažnai kaltina migrantus dėl padidėjusio nusikalstamumo, darbo vietų užgrobimo ir priverstinių socialinių išlaidų. Čia svarbu veikti dviem kryptimis: užtikrinti civilizuotą migrantų priėmimą ir jų pagarbą vietiniams įstatymams bei tradicijoms, kas įgalina pozityvų problemos sprendimą. Vatikano atstovas taip pat pastebėjo, kad socialiai integruotos visuomenės kūrimas yra ilgalaikis procesas, kuris gali būti realizuotas kelių kartų gyvenimo laikotarpyje. Nors jo įgyvendinimo vizija remiasi šalies piliečių gerovės formavimu, tačiau turi veikti teisiniai mechanizmai, gerbiantys visų teises tiek piliečių, tiek ir naujųjų atvykėlių nes tik taip galima įtvirtinti trokštamą socialinio teisingumo kultūrą. Dėl to integracijos programose reikia stengtis įveikti socialinę atskirtį švietimo, sveikatos apsaugos bei gamtosaugos srityje, stiprinant pilietinės visuomenės vaidmenį. Taip pat valstybei yra svarbu pasitelkti tikėjimu grindžiamas (ypač karitatyvines M. B.) organizacijas, nes jos padeda veiksmingai įtraukti vietines bendruomenes, skatina nuoširdų bendradarbiavimą ir visų žmonių dalyvavimą savanoriškumo pagrindu.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |