|
Teisingumo įžvalgos
Mindaugas BUIKA
Žinioje, skirtoje šių metų Gavėniai, kuri prasidėjo vasario 17 dieną celebruotu Pelenų trečiadieniu, popiežius Benediktas XVI ragina pamąstyti apie teisingumo ir tikėjimo sąsajas. Jo laiško tema parinkta pagal patvirtinimą, kuris randamas apaštalo Šv. Pauliaus laiške romiečiams: Dievo teisumas pasireiškė tikėjimu į Jėzų Kristų (plg. Rom 3, 2122).
Blogio ištakos bendravime su piktuoju
Pradėdamas kreipimąsi Šventasis Tėvas primena klasikinę teisingumo sampratos definiciją, kuri apibrėžiama garsiąja Romos III amžiaus juristo Ulpiamo formuluote: dare cuique suum, tai yra duoti kiekvienam žmogui tai, kas jam priklauso. Tačiau ta priklausanti dalis nėra detalizuojama, nes aišku, kad svarbiausių žmogaus troškimų patenkinimo negali garantuoti joks įstatymas. Tie poreikiai pirmiausia yra dvasiniai ir gali būti suteikti tik kaip dovana. Mes galime sakyti, kad žmogus gyvena ta meile, kurią gali perduoti tik Dievas, kadangi jis sukūrė žmogiškąjį asmenį pagal savo atvaizdą ir panašumą, rašo Popiežius laiške Gavėniai.
Be abejonės, jo fizinei egzistencijai reikalingos ir materialinės gėrybės, pragyvenimo šaltinis. Juk ir Jėzus pats savo žemiškoje veikloje užjautė vargšus, gydė ligonius, maitino Jo mokymo pasiklausyti susirinkusias minias. Nurodydamas į šių dienų pasaulio kontraversišką padėtį, Šventasis Tėvas su įsitikinimu pareiškia, kad Išganytojas tikrai yra pasipiktinęs, jog milijonai žmonių dėl kitų abejingumo yra pasmerkti mirčiai, nes jiems neužtenka maisto, vandens ir medikamentų. Toks šiandien yra paskirstomasis teisingumas, kuris nesuteikia žmogui to, kas jam tikrai priklauso. Bet kaip žmogui reikia duonos, taip dar labiau jam reikia Dievo, pažymi Benediktas XVI, pastebėdamas, jog kaip tik tai gali užtikrinti ir pirmąjį, materialinį, teisingumą.
Blogio ištakos, pikti sumanymai, abejingumas kitų kentėjimams išeina iš praradusio Dievą ir tikėjimą žmogaus širdies, jo vidaus. Tiesa, daugelis šiuolaikinių (materialistinių) ideologijų atmeta šią prielaidą, teigdamos, kad neteisingumas neva ateina iš išorės, todėl siekiant, kad įsiviešpatautų teisingumas, pakanka tas išorines kliūtis pašalinti (pirmiausia pakeitus valdžią) ir viskas bus gerai. Tačiau Jėzus perspėja, kad toks mąstymas yra naivus ir trumparegiškas, nurodo Šventasis Tėvas. Neteisingumas, blogio vaisius, turi ne vien tik išorines šaknis; jo ištakos glūdi žmogaus širdyje, kur randami daigai slėpiningo bendradarbiavimo su piktuoju. Kaip tik ši įtaka susilpnina ar net neutralizuoja jo gebėjimą geranoriškai atsiliepti į kitų žmonių problemas. Savo prigimtimi (pagal Kūrėjo planą) žmogus yra atviras dalintis su kitais, bet pajunta, jog kažkokia jėga jį stumia į savanaudiškumo kelią. Tai rezultatas pirmapradės nuodėmės, kuri buvo padaryta, kada pirmieji tėvai, Adomas ir Ieva, suvilioti Šėtono melo, nepakluso dieviškajam įstatymui. Ir tada pasitikinčios Meilės logiką pakeitė tarpusavio įtarinėjimas bei konkurencija su nerimo ir netikrumo pasekmėmis, pažymi Popiežius. Ši padėtis aiškiai formuluoja ir vidinio teisingumo atstatymo kryptį: privalu išsivaduoti iš blogojo egoizmo įtakos ir vėl atsiverti meilei.
Neteisybę pašalina Kristaus kraujo auka
Kaip tai padaryti, pirmasis atsakymą duoda Senasis Testamentas, kadangi Izraelio išminties širdyje mes randame gilų ryšį tarp tikėjimo į Dievą (
) ir teisingumo savo artimui, pabrėžia Šventasis Tėvas. Tikinčiam izraelitui davimas vargšui reiškia grąžinimą tai, kas priklauso pačiam Dievui, kuris rodo gailestį nelaimėje atsidūrusiems savo žmonėms. Gausiai cituodamas Senojo Testamento knygas ir Psalmyną popiežius Benediktas XVI parodo, kaip Dievas yra dėmesingas vargstančiųjų šauksmui ir už teikiamą pagalbą kviečia klausyti Jo nurodymų teisingumo palaikymui. Tačiau pats Senasis Įstatymas tai realizuoti (išvaduoti žmogaus širdį) yra bejėgis.
Tada vienintelė viltis rasti teisingumą yra krikščionių geroji naujiena, skelbianti, kad teisingumas yra tikėjimu gaunama malonė. Šventasis Tėvas, pasiremdamas Šv. Pauliaus laišku romiečiams (plg. Rom 3, 2125), patvirtina krikščioniškąjį supratimą, kad ne žmogus savo pastangomis gali pašalinti pasaulio neteisybę, išvaduoti save ir kitus, bet Kristaus kraujas, pralietas ant kryžiaus, kaip permaldavimo auka. Tai radikalus mylinčio Dievo aktas, kuris prisiėmė žmonių nuodėmių naštą, kad suteiktų mums visiems palaiminimą (plg. Gal 3, 1314). Būtent tame atsiskleidžia dieviškasis teisingumas, kuris taip giliai skiriasi nuo žmogiškojo ir žmogaus akimis gali pasirodyti netgi prieštaringas. (Teisuolis miršta už kitų kaltę ir šios kaltės prisiėmimas suteikia palaiminimą, kuris priklauso teisiesiems.)
Šie svarstymai, anot popiežiaus Benedikto XVI, turi paskatinti atsivertimą į Kristų ir jo Evangelijos mokymą, kartu išsilaisvinant iš pasitenkinimo vien savimi iliuzijos. Mums reikia iš naujo atrasti tikruosius savo poreikius: poreikį kitų ir Dievo, poreikį Jo atleidimo ir Jo draugystės. Šis supratimas rodo, kaip tikėjimas iš esmės skiriasi nuo geros savijautos, nes nuolankumas reikalingas priimt Dievą, kuris gali išvaduoti iš to, kas yra mano (tai yra nuodėmių ir jų pasekmės), ir veltui suteikti tai, kas yra Jo. Visa ši bendrystė pirmiausia pasiekiama per Atgailos ir Eucharistijos sakramentus, pasiekiant didesnį teisingumą, kuris yra meilė. Baigdamas savo laišką Gavėniai ir linkėdamas autentiško atsivertimo tuo atsakingu laikotarpiu, Šventasis Tėvas nurodo, kad sustiprinti šio patyrimo krikščionys vertingai prisidės prie teisingos visuomenės kūrimo, kurioje visi gautų tai, kas yra būtina gyvenant pagal žmogiškajam asmeniui prideramą orumą.
(Popiežiaus Benedikto XVI dokumentą vasario 4 dieną Vatikane vykusioje spaudos konferencijoje pristatė Popiežiškosios Cor Unum tarybos pirmininkas kardinolas Paulius Kordesas ir žinomas Vokietijos politikas, buvęs Europos parlamento pirmininkas Hansas Gertas Pioteringas. Apie jų komentarus ir socialines įžvalgas bus rašoma kito trečiadienio XXI amžiaus numeryje.)
© 2010 XXI amžius
|