Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Interesų kryžkelės

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė šias pareigas eina daugiau kaip pusę metų. Jos veikla bei pasisakymai sulaukia įvairių vertinimų – tiek teigiamų, tiek neigiamų. Tai, kad prezidentė praėjusių metų vasaros pabaigoje atleido susikompromitavusius VSD vadovo pavaduotojus D. Dabašinską ir D. Jurgelevičių, ir tai, kad ji pasisakė už 2009 metų gruodį pasitraukusio VSD vadovo P. Malakausko bei 2010 metų vasario 5 dieną pasitraukusio generalinio prokuroro A. Valantino atstatydinimą, yra teigiami prezidentės žingsniai. Bet vis dar laužomos ietys dėl buvusio užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko likimo. V. Ušackas – patyręs diplomatas, jo pagrindinė klaida – nuolaidžiavimas kai kuriems „valstybininkų“ klano nariams. Bet tai, kad „valstybininkų“ klanas pagaliau praranda savo pozicijas, yra sveikintinas reiškinys.

Prieš keletą savaičių paskelbti Lietuvos Laisvosios rinkos instituto (LLRI) siūlymai dėl to, kad „Sodrą“ reikia naikinti, o pensijas mažinti, o vėliau išvis jų atsisakyti, sukėlė visuomenės ir įvairių pilietinių organizacijų pasipiktinimą. Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) lyderis Kęstutis Čilinskas pabrėžė, kad teisės požiūriu šis LLRI pasiūlymas prieštarauja teisinės valstybės, socialines lygybės bei asmens ir šeimos teisės į socialinę apsaugą principams. „Etiniu požiūriu LLRI pasiūlytas variantas išreiškia stambaus kapitalo interesus. Turtingajai visuomenės daliai socialinės apsaugos sistema neaktuali“, – teigia JDJ pirmininkas. Tokius LLRI siūlymus pasmerkė ir žinoma teisininkė A. Petrylaitė.

Ekonominės realijos Lietuvoje išlieka prieštaringos. Mažmeninės prekybos maisto prekėmis apyvarta nuo 2009 metų sausio 1 krito 27 procentais. Yra parduotuvių, kuriose nuosmukis mažesnis, ir siekia tik 15-18 procentų, bet kai kuriose parduotuvėse apyvarta krito net 30-35 procentais. O štai prekybos elektronikos prekėmis srityje jaučiamas dar didesnis nuosmukis. Čia apyvarta krito net apie 50 procentų. Didesnių problemų nejaučia tik energetikai, kai kurios prekyba metalu besiverčiančios didmeninės firmos, grūdų verslo įmonės. Grūdų verslo įmonių pelnai per metus ne tik kad nemažėjo, bet ir pakilo 20-30 procentų.

Garsusis projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ (VEKS) apaugo skandalų virtine. Vadinamojo Kėvišo klano įtaka šiame projekte buvo didžiulė. Po šios pinigų švaistymo grandinės tyrimo jau atsirado pirmas įtariamasis – buvęs ilgametis kultūros ministerijos sekretorius Juozas Širvinskas. Į tamsias VEKS’o istorijas yra įsipainioję nemažai Liberalų ir centro sąjungos veikėjų – ypač J. Jučas, G. Sodeika ir G. Kėvišas. Ar pavyks atskleisti tamsius VEKS’o užkulisius, didele dalimi priklausys nuo naujųjų Generalinės prokuratūros vadovų valios.

Gana įdomūs ir prieštaringi šiuo metu viešojoje erdvėje pasirodę politologo E. Motiekos teiginiai. E. Motieka mano, kad carizmas Lietuvoje buvo žalingesnis už sovietinį periodą. Be to, politologas teigia, kad jei 1918 metais valstybingumą būtume atkūrę kartu su Lenkija, tai būtume parodę gebėjimą išlikti istorine valstybe. E. Motieka sako: „Manau, kad carizmo periodas buvo Lietuvai kenksmingesnis, ir ne tik dėl to, kad truko ilgau – apie 120 metų. Mat carizmo politikos tikslas buvo – sunaikinti mūsų elitą. Ir to nepavyko padaryti nei per XIX amžiaus sukilimus, nei persekiojant kultūriškai. Bet per paskutinius 30 carizmo metų vis dėto pavyko. Lietuva iš esmės prarado savo istorinį elitą. Sovietmečiu, kitaip nei carizmo laikais, buvo vykdomi masiniai trėmimai ir masinės žudynės, naudojama daug psichologinės prievartos, buvo kuriamas „naujas sovietinis žmogus“. Tačiau sovietmečiu formavosi lietuviškas elitas. Tad carizmo periodas buvo pavojingesnis, nei sovietmetis“. Šio politologo pasvarstymai įdomūs. Reikia pastebėti, kad carizmo laikais Lietuvoje buvo juntama didelė priespauda, bet jos net negalima lyginti su sovietine priespauda. Sovietmečiu įsigalėjo atviras teroras prieš kitaminčius, o mūsų posovietinis elitas yra labai specifinis, jame susimaišę labai skirtingi žmonės.

Svarstymai apie mūsų elitą ir jo kokybę pas kutiniu metu – populiari tema. Dabar elitas gerokai skiriasi nuo prieškario elito. Anuomet elitas buvo kokybine prasme geresnis, o dabar – šalia padorių politikų, verslininkų, meno ir kultūros veikėjų regime ir daug iš komunistinės nomenklatūros bei iš KGB gretų kilusių veikėjų ar jų statytinių. Neryžtingų dešiniųjų politikų dėka įsitvirtinę buvę okupacinio režimo talkininkai tapo gerbiamais laisvos Lietuvos politikais, verslo magnatais, stambių kultūrinių įstaigų vadovais. Jų moralinės nuostatos, jų vertybės vis tik išliko sovietinės – meluoti ir sukčiauti, ir dar klasta apgavystes pridengti. Štai kad ir įvairiuose aukštuomenės pobūviuose matomo „elitinio“ socdemo Gedimino Kirkilo pavyzdys. Prisimename tuometinio premjero akivaizdų melą, kai jis 2008 metais išsijuosęs gyrė žalingos „Leo LT“ energetinės monopolijos kūrimą. G. Kirkilas, V. Navickas, A. Ignotas bei kiti jų bendražygiai tiesiog atstovavo oligarchinių grupuočių interesams, o dabar, kai yla iš maišo išlindo, kai tapo aišku, kad „Leo LT“ sandoris nenaudingas nei mūsų valstybei, nei piliečiams, visi nusiplauna rankas ir dedasi nekaltais avinėliais. 2008 metų pavasarį žurnalistės Rūtos Grinevičiūtės-Janutienės tuomet pasakyti žodžiai: ,,Jūs, Gediminai Kirkilai, esate sukčius“, buvo tikslūs. Štai kitas elito Gediminas – dabartinis aplinkos ministras Kazlauskas pasižymi arogancija ir atsainiu požiūriu į aplinkos apsaugą. Iš statybos verslo į ministro kėdę atėjęs veikėjas tampa itin aršus, jei kas bando paliesti jo interesus. Ką jau bekalbėti apie stambiuosius pajūrio oligarchus R. Stonį, A. Bosą ir M. Gusiatiną, daugelį metų karaliaujančius visoje šalyje. Klaipėdoje šių veikėjų įtaka – didžiulė. Vietos savivaldos institucijoje šie magnatai dominuoja, čia dirba daug jų statytinių. Nenuostabu, kad Lietuvoje didelę įtaką dar turi tokie abejotinos reputacijos veikėjai. Mat organizuoto nusikalstamumo struktūros yra susilieję su dalimi politinio elito, su korumpuotos valdininkijos atstovais. Britų žurnalisto Mišos Glenio knygoje ,,Pasaulinė mafija“ teigiama: „Neabejotina, kad norint kovoti su organizuotu nusikalstamumu reikia turėti stiprių, gerai aprūpintų teisėsaugos institucijų – tai aksioma. Tačiau yra ir kitos svarbios aplinkybės – tik abstraktūs kai kurių politikų raginimai kovoti su mafija rodo nenorą prisiimti politinę atsakomybę. Juos siūlo neturintys vaizduotės politikai, kurie arba nemato, arba nenori matyti didžiulės globalios ekonomikos struktūrinio neteisingumo, kurie nekuria jokių esminių planų ir strategijų“.

Valstybėje vyraujančios vertybės ir moralinės nuostatos turi labai didelę reikšmę valstybės ir visuomenės raidai. Filosofas prof. Alvydas Jokūbaitis teigia: ,,Jei būtų liberalų valia, pasaulyje Dievo neliktų. Neliktų to, kas labiausiai domina rašytojus, ir filosofus: neliktų Dievo, neliktų metafizikos, aiškius reikalavimus keliančių moralinių hierarchijų. Liberalai net peržengia anksčiau savo nustatytas ribas ir pradeda kištis į valstybės bei religinių institucijų santykius, net spekuliuoja laisvės idėja“. Tai taiklūs filosofo pastebėjimai. Radikalus liberalizmas jau kelia nemenkas grėsmes.

Antanas Maceina savo raštuose teisingai pastebėjo, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo padėties daro pasirinkimą – tarnauti gėriui, sekti Kristaus mokymu, ar atstovauti antikristinei dvasiai. Lietuvoje regima aiški takoskyra tarp tų politikų ir visuomenės veikėjų, kurie nuosekliai dirba, gina mūsų valstybės ir jos piliečių interesus ir yra visų pažangių idėjų iniciatoriai, ir tų, kurie atstovauja godžių šešėlinių grupuočių interesams, kurie pastoviai meluoja, organizuoja tamsius sandėrius ir iš esmės yra valstybę griaunančių antivakarietiškų bei antikrikščioniškų jėgų atstovai.

© 2010 „XXI amžius“