Įteiktos Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos
|
Prezidentė Dalia Grybauskaitė
su Lietuvos nacionalinės
kultūros ir meno premijos laureatais
Džojos BARYSAITĖS
(president.lt) nuotrauka
|
Vasario 16-ąją Prezidentūroje šešiems menininkams įteiktos Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos. Kaip sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė, simboliška, kad kasmet Vasario 16-ąją pagerbiami kultūrai ir menui nusipelnė žmonės. Ji priminė, kad mūsų šalyje kultūra būdavo puoselėjama net nutrūkus valstybingumo gijai. Galima užgniaužti politines laisves ir brutaliai neigti tautos teisę į valstybingumą. Tačiau net ir juodžiausioje tamsoje nuolat ruseno tai, kas mums svarbiausia. Kildavo idėjos, telkiančios žmones žygiams į laisvę, kalbėjo D. Grybauskaitė.
Prestižinės premijos praėjusių metų pabaigoje skirtos režisieriams Almantui Grikevičiui ir Jonui Rimgaudui Jurašui, fotografui Romualdui Rakauskui, dailėtyrininkei, architektei Marijai Matušakaitei, rašytojai Ramutei Skučaitei ir aktoriui Rolandui Kazlui. A. Grikevičiui premija suteikta už lietuviškojo poetinio kino tradicijos atvėrimą ir įprasminimą, J. R. Jurašui už moderniosios teatro kalbos kūrimą, legendos sugrąžinimą į šiandieninę Lietuvą. R. Rakauskas laureatu tapo už fotografijos meno poetinį įtaigumą, o M. Matušakaitė už autentiškas senosios Lietuvos dailės atodangas. R. Skučaitę nuspręsta apdovanoti už mažų ir suaugusių žmonių pasaulio vienybę, už žodžio skaidrumą, R. Kazlą už tragiškąsias ir komiškąsias teatro dermes, už kūrybinį principingumą.
Kultūros ir meno premija yra 800 bazinių socialinių išmokų (MGL) dydžio (104 tūkst. litų). Nacionalinės premijos teikiamos nuo 1989 metų. Jų laureatai paskelbiami gruodį, o premijos iškilmingai įteikiamos Vasario 16-ąją, Valstybės atkūrimo dieną. Jomis jau apdovanoti daugiau nei pusantro šimto menininkų.
Atsiimdamas Nacionalinę kultūros ir meno premiją J. Jurašas džiaugėsi, kad ir sunkmečio sąlygomis mūsų valstybė gerbia kultūrą ir menininkams vis dar skiria premijas. Man sunku patikėti, kad prieš tris dešimtmečius tapęs persona non grata, iki šiol savo šalyje nesu užmirštas ir esu pagerbtas tokiu aukštu apdovanojimu. Ko gero, esu gimęs tikrai po laiminga žvaigžde, kalbėjo J. Jurašas. Jis prisiminė sovietmečiu statęs spektaklius, kurie reiškė slopinamos visuomenės nuotaikas. Priėjęs neperžengiamą man prisitaikymo ribą, reiškiau viešą protestą. Anuomet mano iššūkį kai kurie vadino savižudišku. Tiesa, už jį man teko sumokėti brangiai. Po dvejų ekonominės blokados ir nedarbo metų man su šeima teko prarasti tėvynę, savo teatrą ir savo publiką, kalbėjo režisierius. 1974 metais su žmona emigravęs į Vakarų Europą, vėliau JAV ir spektaklius statęs JAV, Japonijos, Belgijos, Vokietijos, Kanados teatruose menininkas visuomet, kaip sakė, stengėsi net labai svetimoje kultūrinėje terpėje išsaugoti meninį integralumą, nepasiduoti komercinio teatro pagundoms, dėl to patyrė, kad už moralinį komfortą gyventi be kompromisų tenka mokėti brangią kainą visur ir visuomet. J. Jurašas užsienyje negalėjo atlikti svarbiausios režisieriaus priedermės: Daug idėjų liko idėjomis, daug minčių neįgyvendintos. Bet džiugu, kad už tai, ką spėjau nuveikti, šiandien esu pagerbiamas Nepriklausomoje Lietuvoje.
Sveikiname nacionalinės premijos laureatę Mariją Matušakaitę, kelių XXI amžiaus publikacijų autorę. Jos įnašas į Lietuvos dailės istorijos, ypač krikščioniškosios, studijas yra išties neįkainojamas. Linkime M. Matušakaitei sveikatos ir ilgų kūrybos metų.
XXI amžius
© 2010 XXI amžius
|