|
Žiemos ir gyvenimo olimpiados
Vankuveryje vykstančios Žiemos olimpinės žaidynės mums primena vieną tiesą: visi planetos gyventojai tam tikra prasme yra sportininkai, kurie pasiekę gyvenimo finišą sužinos, kokio amžinojo atpildo yra verti. Kiekvieno žmogaus gyvenimo rungtynės (1 Kor 9, 25), nesvarbu, kiek jos Žemėje trunka, yra nepalyginti svarbesnės už visas sportinių olimpiadų varžybas, kuriose nugalėtojai laimi tik vystančius vainikus laikinus apdovanojimus.
Buvę sportinių rungčių laimėtojai, kai po šio gyvenimo pabaigos turės susitikti su Dievu, negalės su savo praeityje iškovotais, pavyzdžiui, auksiniais medaliais stoti į teisingojo Teisėjo akistatą ir savaime tikėtis iš Jo susilaukti labiau už auksą žėrinčių apdovanojimų amžinybėje. Taip, jei tie sportininkai su malda širdyje drausmino bei treniravo savo kūnus (1 Kor 9, 25) bei sąžiningai siekė pergalių varžybose, tai yra jų gyvenimas ir darbai buvo vienaip ar kitaip statomi ant Kristaus pamato, jie gaus nežemiškus prizus (1 Kor 3, 14). Tačiau jei paaiškės, jog sportinių varžybų dalyvių veiksmuose buvo nemažai savanaudiškumo reiškinių: dopingo preparatų vartojimo, smurto, perdėto vertelgiškumo ir žemiškosios garbės vaikymosi (Fil 3, 19), tada, vertinant amžinybės požiūriu, tos sporto pergalės (kaip ir visi kiti žmonių darbai) patirs ištyrinančią ugnies liepsną. Kieno darbas sudegs, tas praras užmokestį... (1 Kor 3, 15).
Tenka kritiškai įvertinti pompastišką didžiojo Vankuverio olimpiados spektaklio atidarymą. Atsimenant neseniai įvykusio Haičio grandiozinio žemės drebėjimo nesuskaičiuojamas žmonių aukas ir solidarizuojantis su haitiečiais, atrodo, kad buvo galima nuo specialaus 40 mln. dolerių biudžeto pyrago, skirto atidarymo ceremonijai, atrėžti nors kelis milijonus Haičiui. Tokiu būdu būtų viešai parodytas elementarus gailestingumas ir dėmesys tiems, kurie patyrė ir dabar išgyvena žodžiais nenusakomas dvasines bei fizines kančias.
Vis dėlto kai žydrajame ekrane nors trumpai žvelgiame į olimpiadoje besirungiančius sportininkus, jie, demonstruodami nepalaužiamą ryžtą nugalėti, nejučiomis liudija ir apie didžius Dievo kūrybiškumo juose pasireiškimus. Darsyk pasitvirtina tiesa, jog ne tik mūsų dvasia pagal Visagalio Dievo paveikslą sukurta, bet ir kūnas, už kurį būtina Jam dėkoti. Kai popiežius Benediktas XVI pernai susitikęs su vandens sporto šakų atstovais ištarė įsimintinus žodžius: Kaip galime nedėkoti Viešpačiui už žmogui suteiktą tobulą kūną, praturtintą grožiu ir harmonija, kuriuos galima įvairiai išreikšti.
Žinome, Bažnyčia iškelia sporto auklėjamąją reikšmę kiekvieno žmogaus gyvenime. Prisiminkime popiežių Joną Paulių II, kuris jaunystėje aktyviai sportavo (žaidė futbolą, mėgo plaukioti ir irkluoti baidarę, kopė į kalnus). Antai 2000 metais savo homilijoje Jonas Paulius II kvietė kiekvieną krikščionį tapti stipriu Kristaus atletu ir ištikimai bei drąsiai liudyti Jo Evangeliją, ir dar sakė, kad Kristus yra kaip tikrasis Dievo atletas, galingiausias žmogus, kuris dėl mūsų atpirkimo įveikė pagrindinį oponentą šėtoną.
Prasidėjusioje Gavėnioje Kristaus palyginimas su stipriu atletu pirmiausia primena Jo nepaprastą ryžtą ir atkaklumą iš meilės mums kentėti iki paskutinio atodūsio. Kai į Jėzaus atperkamąją kančią žvelgiame per Jo prisikėlimo iš numirusiųjų prizmę, mes galime sakyti, kad Kristus yra vienintelis Nugalėtojas, kurio pasiaukojanti meilė mus įkvepia lenktyniauti pagarbos, atjautos ir apskritai bet kokio paslaugumo vienas kitam teikimu.
Viešpats nori, kad ir mes, tarnaudami vieni kitiems kaip geri visokeriopos Dievo malonės tvarkytojai, sulig kiekvieno gautąja dovana (1 Pt 4, 10), siektume laimikio aukštybėse (Fil 3, 14). Jis nori, kad kasdien vis iš naujo mokytumės suderinti savo tarnystę: pareigas ir kitus užsiėmimus su sportu įvairiomis laisvalaikio praleidimo turiningomis priemonėmis. Jis nori, kad žinotume, kada mums reikia melstis, mokytis, dirbti, o kada ilsėtis. Jis nori, kad sveikame kūne būtų sveika siela, kuri visada krikščioniškai stengtųsi drausminti kartais kaprizingai besispyriojantį, pasak šv. Pranciškaus, brolį asilą kūną.
Taigi mokykimės taip gyventi, kad ir sportuodami, ir vienas kitam tarnaudami Viešpačiui Jėzui teiktume džiaugsmą.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2010 XXI amžius
|