Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Gyvenimo patirtys

Apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Julijos Paltarokaitės-Šalkauskienės tapytas kan. Broniaus Antanaičio portretas. 1984

Gimtojoje sodyboje su giminėmis prie paminklo, įamžinusio tėviškę 2009 m. lapkričio 8 dieną

Šiandien, vasario 19-ąją, Smilgių parapijos klebonas apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis švenčia gyvenimo 85-metį. 1948 m. spalio 31-ąją įšventintas kunigu jis darbavosi įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Tokių parapijų ir pareigybių jis suskaičiavo bene trylika. Kiekviena skirtinga ir savaip miela, tik dirbta nevienodą laiką – vienur vienus kitus metus, kitur – kone dvidešimt. Ten, kur dirbta ilgiau, ir gilesnis pėdsakas paliktas. Šiandien su Smilgių klebonu kalbamės apie jo gyvenimo patirtį.

Kiekvienas žmogus savo brandą pradeda nuo mažens. Ką galėtumėte papasakoti apie savo vaikystę?

Augau daugiavaikėje šeimoje. Mūsų gimė dešimt, o užaugo aštuoni. Aš buvau jauniausias. Vyresni vaikai padėdavo prižiūrėti mažesnius, ravėdavo daržus, ganydavo paukščius, dirbdavo kitus darbus. Aš irgi keletą metų ganiau žąsis, kurių kasmet augindavom po 50. Kai jos prilesdavo, suvarydavau į gardą. Tėvai kasmet užaugindavo ir apie 20 kiaulių ir jas parduodavo.

Kaip sekėsi mokytis, ar toli reikėjo eiti į mokyklą?

Mano tėvelis grįžo iš Amerikos užsidirbęs pinigų anglies kasykloje ir nusipirko 60 hektarų žemės Jasonių kaime. Vedė, pasistatė trobesius, pasodino sodą. 1918 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę stigo mokyklų, todėl tėvai užleido pusę gyvenamojo namo mokyklai ir mokytojui. Tenkinosi likusia puse gyvenamo namo iki 1932 metų. 1933 m. vasario 16 dieną ištiktas infarkto tėvas mirė. Likome vieni su mama. Taigi aš pirmąjį pradinės mokyklos skyrių baigiau namuose. Kitus keturis pradinės mokyklos skyrius baigiau už kilometro pastatytoje Jukiškių mokykloje. Bet paskui, nelankęs šešto skyriaus, nusprendžiau rengtis egzaminams į pirmąją gimnazijos klasę. Savarankiškai, sesei studentei Liudai padedant, pasirengiau egzaminams ir tapau Šeduvos progimnazijos gimnazistu. Ją baigęs kartu su dar penkiais parapijiečiais pasirinkau Kauno kunigų seminariją. Nors buvo karas, Lietuvą okupavo Raudonoji armija, nepabūgome rinktis šio kelio.

Tai kodėl nusprendėte stoti būtent į Kunigų seminariją?

Turbūt nemažai įtakos turėjo tuo metu buvusi padėtis. Lietuvoje – karas. Žinojau, kas yra trėmimai, persekiojimai už tikėjimą. Norėjosi ieškoti to, kas guostų ir ramintų. Be to, į kariuomenę neėmė. Kai įstojau į seminariją, tai Kristus mane „pagavo“ ir pajutau, kad pataikiau ir esu savo vietoje.

O iš tų šešių Smilgių jaunuolių ar visi ir tapote kunigais?

Tik aš vienas. Kiti penki anksčiau ar vėliau iš seminarijos pasitraukė. Taigi aš esu paskutinis kunigas iš Smilgių. Bet kunigu tapau, kai gimtojoje sodyboje šeimininkavo svetimi, seserys ir mama slapstėsi, brolis Zenonas partizanavo. Taigi aš Smilgiuose nesirodžiau, nes galėjo bet kada suimti. Bet nuvykdavau pas seseris, kur gyveno ir mama. Brolį irgi sutikdavau. Jis žuvo 1949 m. rugsėjo 29-ąją.

Tai ir Jūsų Primicijų Smilgių bažnyčioje nebuvo?

Nebuvo. Tik kai dirbau Šeduvoje, atvykdavau į atlaidus klebono pakviestas ir kartais pamokslą pasakydavau.

Kada pirmąkart aukojote šv. Mišias Smilgių bažnyčioje?

1976 metais, per mamos laidotuves.

Taigi kunigystės pradžia pasitaikė labai sunkiu metu?

Iš tiesų, kai buvo areštuojami ir tremiami, persekiojami ir terorizuojami šviesiausi žmonės, nevertinamos dvasinės vertybės ir sąžiningumas, jaučiausi labiau reikalingas, nes kas gali sustiprinti kenčiančiuosius, jei ne tikėjimas ir malda. Mačiau, kad bedievių okupacijos metais kunigas reikalingas ir Lietuvoje, ir lageriuose, ir tremtyje. Džiaugiausi, kad tauta nepasidavė okupantams ir kolaborantams – žmonės eidavo į bažnyčią, o ne į jų rengiamus mitingus. Tada komunistėliai labai pyko ir kunigus vadino agitatoriais. Stalino diktatūros metais bažnyčiose kunigai galėjo rengti vaikus pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai, paskui ir tą uždraudė, kai kuriuos kunigus už tai net nuteisė. Bet vis tiek nebuvome abejingi, pradėjome ieškoti kitų būdų – mokėme per pamaldas, grupelėmis, o ne atskirai. Uždraudė ligoninėse silpniems ligoniams teikti Ligonio sakramentą, tai tekdavo tą daryti slapta naktį vonioje. Bet vis atsirasdavo nepatenkintų, mokytojos ateistės skundė dirbant Alksninėje, Aviliuose, Šeduvoje. Kartą Šeduvoje per Velykas  pamoksle pasakiau, kad mokytojos Valterienė ir Vešiotienė labai skriaudžia bažnyčią lankančius vaikus, nes man buvo labai gaila, kaip jie kenčia.

 Tada tuoj rajono valdžia išsikvietė. „Reikėjo vaikų nepersekioti“, – atsakiau, bet man priekaištavo, kodėl aš visa tai pasakiau per Velykas, kai bažnyčioje tiek daug žmonių. Dėl vaikų dažniausiai tekdavo vykti pas rajono valdžią ar net religijos reikalų įgaliotinį ir aiškintis. Kartą, sulaukęs priekaištų, kodėl per pamokslus Avilių bažnyčioje ėmiau „keiktis“ ir rodžiau blogą pavyzdį vaikams, pasakiau, kad tai visiška nesąmonė. Ką aš laimėčiau keikdamasis – tik atstumčiau žmones. Įgaliotinis priekaištavo, kad daug vaikų dalyvauja šv. Mišiose ir procesijose. Atsakiau, kad kai ateina tėvai, tai ir vaikus atsiveda, jei tėvai dalyvauja procesijoje, tai ir vaikus vedasi – juk nepaliks vienų, kad žaistų su žvakėm ir gaisrą sukeltų. Zarasų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Genė Šaltanienė vis ieškodavo priežasčių man įgelti. Bet aš žinojau, kad esu ištremtas į pakraštį, todėl jei vėl iškels, toliau jau nebus.

Pokaryje buvo daug nukentėjusių bažnyčių. Jums irgi teko tokiose dirbti. Kaip sekėsi bažnyčias remontuoti?

Sunkiausia būdavo gauti valdžios leidimą remontuoti ir medžiagų. Parapijiečiai visada nuoširdžiai remdavo Bažnyčią, net ir persekiojimo metais aukojo, klebonas tik turėdavo remonto darbams vadovauti. Be abejo, visada reikia žmonėms už aukas padėkoti ir už juos melstis. Ieškodavau būdų, kaip prieiti prie valdžios, kaip gauti medžiagų, darbininkų, turėdavau pasirūpinti, kaip juos pamaitinti, apnakvydinti, atlyginti už darbą. Klebonas negali būti vien žiūrovas, turi kartu su pasišventusiais talkininkais plytas vežti, krauti, pats dirbti, jei nori, kad parapijiečiai padėtų. Kunigas – ne koks ponas, neturi bijoti nei dulkių, nei purvo, nei skiedinio pamaišyti, lentas ar cementą panešioti.

Iš viso dirbau trylikoje vietų. Šešiose teko atlikti kapitalinius remontus. Pirmiausiai remontavome Krekenavos bažnyčią. Turėjome keisti stogą, pakelti gegnes. Ant naujo stogo dėjome tas pačias čerpes. Bet reikėjo didelių plytų, kurių niekur nebuvo. Kreipiausi į plytines, bet niekur nesutiko jų pagaminti, sakydami, kad per mažas skaičius. Jie, matote, planus vykdo ir gamina tik po daug. Gavome paskyrą plytoms iš Rubikių plytinės, bet tos plytos buvo standartinės ir nekokybiškos – net patys sakė, kad tinka mūryti tik pastato vidui, o ne iš lauko. Ką daryti? Tada sutiko pagelbėti Ėriškių kolūkio pirmininkas Alfonsas Giedraitis, tik apie tai nesigarsinom. Ėriškiuose buvo pastatyta plytinė, todėl Rubikių plytas atidavėm kolūkio tvartui statyti, o Ėriškių plytinė sutiko išdegti didesnių, nestandartinių plytų, tinkančių Krekenavos bažnyčiai. Reikėjo tas plytas parvežti – stabdėme pakeleivingas automašinas. Bet plytas pirmiau teko iš plytinės per upelį arkliais pervežti, pakrauti į automašinas. Rudens tamsoj grįžus ir šventoriuje plytas iškraunant pasirodė milicija – tikrina vairuotojų dokumentus. Tie išsigandę bijo prarasti teises ir klausia, kas dabar jiems bus. Milicininkas sako, kad nieko nebus. Taigi būta ir gerų milicininkų – jis tik turėjo patikrinti, nes kažkas paskundė. O vairuotojai irgi katalikiškai auklėti, žino, kad Bažnyčiai reikia padėti, todėl rizikuoja. Dvejus metus Krekenavoje dirbo vyrai, vadovaujami garsaus meistro Kosto Mieliūno.

Nutremtas į pakraštį, Alksninę, prie Lenkijos sienos, irgi ėmiausi statybos. Alksninėje gyveno darbštūs žmonės, laikydavo daug paukščių. Žąsys ieškodavo, kur daugiau žolės, ir atėję į šventorių priteršdavo. Pyktis su žmonėmis nesinorėjo, todėl nusprendžiau šventorių aptverti. Nusprendžiau, kad reikia kartu statyti ir varpinę, nes varpas kybojo ant medžio, o medis augo ant Vilkaviškio ir Marijampolės (tada Kapsuko) rajonų ribos. Architektas Vytautas Nistelis padarė projektą, bet leidimo statyti, manėm, kad negausim. Bet paskui sakau, rašykim, kad varpinę remontuojam. Kai pastatėm, valdžia pyko, esą valdžios nepripažįstu, bet paskui išsisukau, sakydamas, kad nežinia į kurio rajono valdžią kreiptis, nes varpinė stovinti ant dviejų rajonų ribos. Taip pat reikėjo nutinkuoti bažnyčią. Statyboje man daug padėjo Marijampolės statybos aikštelėje sutiktas Petras Plumpa. Jis buvo atėjęs ieškoti darbo, pasiūliau, mielai sutiko – dirbo už 5 rublių per dieną mokestį ir maitinimą. Antrasis darbininkas buvo Valentinas Ardžiūnas. Šie du vyrai buvo dviejų meistrų padėjėjai. Visi miegodavo ant šieno. Per kelis mėnesius pastatė varpinę. O ištinkavus bažnyčią, Petras pamatė, kad nenuvalytos kalkės, dėl to gali sugraužti stogo skardą. Tada vienas karštyje kelias dienas dirbo nemokamai, sakydamas, kad statybininkų pareiga buvusi viską deramai sutvarkyti. Tokių statybų metu ir fiziškai nedirbdamas turėjau pakankamai rūpesčių, net naktimis neužmigdavau, jaudindamasis, kad viskas pasisektų. Gerai, kad turėjau rūpestingą šeimininkę vienuolę, tai ji sugebėjo visus pamaitinti.

Ištremtas į kitą Lietuvos pakraštį, Avilius, prie Latvijos sienos, vėl turėjau rūpintis statybomis. Reikėjo sudėti naujas bažnyčios grindis, išlyginti sienas.

Kai atvykau į Šeduvą, laukė dideli remontai – bažnyčios grindys buvo supuvusios, sienos suklypusios, apšepusios, zakristijos stogas kiauras. Teko kloti naujas grindis, lyginti sienas, bažnyčią dažyti iš lauko pusės, remontuoti zakristijos stogą.

Kai dirbau Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčioje, čia vėl buvo dideli remontai. Turėjome remontuoti vidų, dažyti iš lauko, tvarkyti bokštą, kad jame būtų galima pakabinti vokiečių padovanotus varpus. Pakeitėme suolus, sutvarkėme šventorių, pastatėme paminklą. Beliko įsigyti vargonus, apie pora metų praėjo, kol ši svajonė išsipildė. Bet jie buvo tokio dydžio, kad pristigo vietos giesmininkams – teko didinti aikštelę.

Prieš trejus metus sugrįžęs į tėviškės parapiją Smilgių bažnyčioje vėl turėjau imtis bažnyčios remonto.

Bet tėviškei turbūt jaučiate vis tiek daugiau sentimentų, negu kuriai nors kitai vietai?

Tėviškė yra iš visų žemės vietų širdžiai ir dvasiai artimiausias ir brangiausias kampelis. Joje išvydome pasaulį, kūdikystėje keturiomis repečkomis krykštaudami bėgiojom. Paaugę tėviškės žemę purenom, kad joje augtų pasėtas grūdas. Iš to grūdo iškepta duona mus maitino ir užaugino. Gimtinės žemė ne tik darbščiųjų žemdirbių prakaitu, bet ir pasiaukojusių už Tėvynės laisvę drąsiųjų sūnų ir dukrų ašaromis ir krauju apšlakstyta. Gimtinės net sapnuose ilgėjosi Sibiro tremtiniai, kaliniai. Poetai savo gimtinei irgi eiles kūrė. Mano gimtajame Jasonių kaime gyveno 12 ūkininkų šeimų, šiandien neišliko nė vienos sodybos. Vyrai nėjo į okupacinę kariuomenę, slapstėsi, ėjo partizanauti, žuvo už Tėvynę. Kitus į Sibirą ištrėmė. Ten mirdami prašė: „Sugrįžę į Lietuvą pasakykite, kad mirdamas jos vardą tariau“. Keliaudami per Lietuvą, pakelėse matome ne tik įspėjamuosius kelio ženklus, gėlių puokštes, žyminčias žmonių žūtį, bet ir akmenis arba kryžius, menančius čia buvusį kaimą. Tai tarsi kaimo kapas.

Pernai, lapkričio 8-ąją, po šv. Mišių Smilgių Šv. Jurgio bažnyčioje kartu su seserų vaikais ir artimaisiais meldėmės už mirusius mūsų tėvelius ir giminaičius. Paskui nuvykome į tėviškę, kur prie kelio, šalia buvusio sodo pašventinau iš lauko akmens pastatytą ir kryžiumi paženklintą paminklą, kurį pagamino buvęs Šeduvos bažnyčios ministrantas Ričardas Skromanas. Ant paminklo parašyta: „Šioje sodyboje Jasonyse iki 1944 metų sovietinės okupacijos gyveno Jono Antanaičio žmona Jadvyga su atžalomis: Bronius – apaštalinis protonotaras, Zenonas – partizanas, Elena, Viktorija, Michalina, Adelė, Liuda, Paulina – tremtinės. Iki 1932 metų gyvenamajame name buvo keturių skyrių mokykla. Jų kaimynų buvo 11. Laikas neša amžinybėn!“ Aplink paminklą pasodinome ąžuoliukų. Taigi įamžinome tėviškę ir išnykusį Jasonių kaimą. O kiek tokių kaimų Lietuvoje? Lietuva – didelis tokių sovietinės okupacijos sunaikintų kaimų kapinynas!

O kokia gimtoji parapija? Ar žmonės pamaldūs?

Kai anksčiau neidavo į bažnyčią, kaltino tokį buvus laiką, dabar sako, kad į bažnyčią neina todėl, kad ir kiti neina. Taigi žmonės nekalti, kalti vis kiti… Bet sekmadieniais apie šimtą parapijiečių į bažnyčią ateina.

Kas Jums yra kunigystė?

Kunigas šventimus gauna ne dėl iškilmių, malonumų, lengvo ir poniško gyvenimo, o tam, kad tarnautų Dievui ir žmonėms. Iš tiesų kunigas dirba ne tam, kad būtų tvarkinga ir gražu  bažnyčioje, bet tam, kad suartintų su Kristumi kelyje į amžinybę. Todėl niekada nepaisiau, kokia valanda, diena ar šventė – visada buvau pasiruošęs pagelbėti parapijiečiams. Ypač dirbdamas vienas, be vikaro. Gerai prisimenu atvejį, nutikusį dirbant Alksninėje. Po rytinių šv. Mišių buvau išvykęs į Kauną. Grįžau vėlai, iš Kalvarijos jau nebuvo autobuso, todėl į Alksninę parėjau pėsčias. Seselė šeimininkė pasakė, kad buvo atėję kviesti pas ligonį Jančiauską į Vinkšnupių kaimą gal už trijų kilometrų. Nors jau visai sutemę, nusprendžiau eiti. Buvo gal pusė dvylikos, kai pasibeldžiau į duris. Ligonis buvo užmigęs. Bet jį pažadino, jam suteikiau Ligonio sakramentą. Grįžau į kleboniją. Kitos dienos rytą po šv. Mišių atėjo gedulo rūbais apsirengusi žmona ir pranešė, kad ligonį, man išėjus, netrukus rado mirusį. Mano širdyje buvo ramu ir dėkojau Dievui, kad man davė mintį eiti pas ligonį iškart, o ne laukti ryto. Juk mirčiai nėra nei dienos, nei nakties, nei švenčių, nei atostogų – ji visada šalia. Galbūt ir mirusysis melsdavosi, kad nemirtų be Ligonio sakramento, užtat Dievas jam buvo gailestingas. Kristus sakė: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Manau, kad kunigas yra dvasios tėvas visiems ir turi tarnauti žmonėms, kol jėgos leidžia.

Kokius gyvenime sutiktus kunigus išskirtumėte kaip svarbiausius ir labiausiai nusipelniusius?

Pirmiausia tai vyskupas Kazimieras Paltarokas, kurio sekretoriumi dirbau daugiau kaip dvejus metus. Jei vyskupas Motiejus Valančius buvo didysis žemaitis, tai vysk. K. Paltarokas – didysis aukštaitis. Tai darbštus, išmintingas, gabus, praktiškas, diplomatiškas ir didelį autoritetą turėjęs vyskupas. Dievas jį apdovanojo talentu rašyti. Iš jo „Katekizmo“ mokėsi daugelis, vyskupas parašė vyskupijos istoriją, daug pastoracinių laiškų. Daug kartų aplankė visas parapijas. Buvo labai principingas, išdrįsdavo net religijos reikalų įgaliotiniui Broniui Pušiniui pasakyti, kad kunigas nėra piemuo, kad jį bet kur kilnotų. Labai išgyvendavo dėl kunigų perkėlimų. Naktimis nemiegodavo, klausdamas savęs, ar atkeltasis kunigas tęs ankstesniojo pradėtą darbą. Neidavo balsuoti. Kai Maskvoje vyko taikos konferencija, pasakė labai katalikišką kalbą. Tik kai ją reikėjo iš anksto suderinti ir reikalauta kreiptis „tėvas Stalinas“, išdrįso pasakyti, kad jis jam joks tėvas. Rūpinosi jaunimu, buvo ateitininkų auklėtojas, gerbė senus.

Kitas kunigas, kurį norėčiau išskirti, buvo Antanas Mitrikas. Jį skriaudė nuo tos dienos, kai 1948 metais kartu su kitais klierikais išvežė, bet netrukus, paaiškėjus, kad jis ne tas Mitrikas, paleido. Tada visi ėmė galvoti, kad jis užverbuotas – nešventino į diakonus. Po kurio laiko kitus klierikus jau šventino į kunigus, o jį – tik diakonu. Bet netrukus ištrėmė. O iš diakono tremtyje jokios naudos – juk negali nei šv. Mišių aukoti, nei išpažinčių klausyti. Po tremties jį kunigu įšventino vysk. K. Paltarokas. Bet Lietuvoje būti neleido – turėjo dirbti Baltarusijoje. Tik ligų palaužtas galėjo grįžti į Tėvynę, bet neturėjo jėgų dirbti taip, kaip būtų galėjęs.

Trečias turbūt būtų kartu su manimi įšventintas kun. Antanas   Balaišis. Per savo gyvenimą jis pastatė apie 50 kryžių. Per jo laidotuves žurnalistas Danielius Mickevičius prašė įvardyti bent vieną švietimo ministrą, padariusį tiek, kiek šis kunigas.

Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS

© 2010 „XXI amžius“